Ingos Mrazauskaitės tapyba – netikėtas, unikalus ir lietuviškas siurrealizmas. Jaunosios tapytojos darbuose žaidžia šviesa, erdvė bei tradicinės lietuvybės motyvai. Pastebėta dar 2012 metais “Jaunojo Tapytojo Prizas” apdovanojimuose kaip finalininkė, šiandien Inga toliau tapo ir dirba laisvai samdoma dizainere. Nors “drobėje telpa daugiau gyvybės nei kompiuterio ekrane”, vartom ingaartstudio.com ir šeštąjį Sketch Up’ą rezgam su dar neapkalbėtos meno srities – tapybos – entuziaste Inga Mrazauskaite.
Meninei saviraiškai renkiesi klasikinį metodą – tapybą, kai dabar menas toks skaitmenizuotas. Kodėl būtent tapyba? Kokios kitos meninės raiškos priemonės tau mielos?
Niekada pati nesusimasčiau, kodėl. Tai nuo vaikystės buvo kažkaip natūralu. Mat ir piešiau ir svajojau būti tapytoja tiek kiek save prisimenu. Iš kur tai atėjo pasakyti negaliu. Galbūt tiesiog iš būdo savybių. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie save mėgsta išreikšti kalbėdami ar rašydami; piešti buvo lengviausia. Visada mąstydavau ir įsivaizduodavau vaizdais. Piešti patiko, nes tai ką matydavau savo galvoje, būdavo galima išreikšti popieriuje. Visada norėjau tai išreikšti kuo tiksliau, kad kuo taikliau persiduotų popieriuje tas jausmas, kurį vaizdas seka. Todėl tobulinau techniką. Ji beje buvo ir yra neatsiejama mano vaizdinio apie tai kas yra profesionalus tapytojas.
Kodėl ne skaitmeninės priemonės? Nes kai pradėjau kurti savęs pačios viziją dar vaikystėje – kompiuterių tam niekas nenaudojo. Ir tos technikos aš neturėjau tiek laiko įvaldyti, kiek turėjau šiai. Ir gal gerai. Dabar kai kompiuteriai yra kiekvieno kasdienybė, ir man teko įvaldyti visą galybę vizualinių programų. Pripažinsiu mane tai žavi ir su trimačio modeliavimo programomis galiu su malonumu “žaisti” kiauras dienas. Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad drobėje telpa daugiau gyvybės nei kompiuterio ekrane. Panašiai kaip gyvai atliktą muziką su visomis joje telpančiomis klaidelėmis, miniatiūriniais ritmo trūkumais ir muzikantų veido išraiškomis, lyginant su kompiuterio pagalba kurta iki galo nušlifuota muzika. Kodėl taip yra pasakyti sunku, bet dažnai prisimenu savo baigiamojo darbo vadovo dailės akademijoje žodžius (perfrazuojant – visgi seniai tai buvo), kad popierius su galva sujungtas per ranką, o ekranas su galva per pelę. Be to kai nutapai ant drobės, tai visada būna unikalus ir net kopijuojant idealiai neatkartojamas kūrinys; o tai kelia jo vertę, ir čia omenyje aš turiu ne piniginę jos išraišką. Kita vertus, skaitmeninis menas galbūt gali padėti geriau išreikšti kitus dalykus arba labiau tikti tiems, kas tas technologijas yra puikiai įvaldęs. Čia esu absoliučiai subjektyvi. Man patinka tapant jausti dažų sluoksnio storumą, užuosti dažų kvapą, kažkur patrinti pirštu, stebėti kaip keičiasi dažo spalvos suvokimas kintant paros laikui ir begalė kitų niuansų… Visos tos smulkmenos irgi padeda įdėti sielą į paveikslą – mano mene pats procesas svarbus rezultatui.
Magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje įgijai jau prieš trejus metus. Ką veiki po to?
Dailės akademijoje baigiau dizainą. Rašydama magistrą visą dėmesį atidaviau šviesos fenomenui ir jo subtilybėms. Ir nuo to laiko ir tapiau, ir dirbau laisvai samdoma dizainere; tačiau kuo toliau, tuo labiau tapyba veržiasi į pirmą planą.
šviesos fenomeno temą pasirinkau ne atsitiktinai. Šviesa svarbi ne tik dizaine, interjere ir architektūroje. Mano tapyboje tai yra pagrindinis dalykas. Visą paveikslą konstruoju vaizduodama šviesą ir šešėlį. Dažnai net paveiksle vyraujančias spalvas nulemia idėja apie jame būsiančią šviesą. Tiesą sakant tapydama niekada negalvoju apie spalvą konkrečiai.
Kūriniuose kalbi simboliais, lietuviškumo užuominos ten labai ryškios. Savo darbais bandai perduoti patriotiškumo jausmą, jį ten užkonservuoti, ar motyvai tam visai kiti?
Visa mano tapyba tai simbolių kalba, tarytum kokie rebusai. Lietuviški simboliai atsirado taip pat natūraliai kaip ir visi likę – iš vidinio jausmo. Kai atėjo mano gyvenime tas amžius, kai mėginau suvokti kas esu, pajutau kad kažko trūksta. Aš tiesiog ieškojau tapatybės. Ieškojau visur: moksle, filosofijoje, tautybėje. Tos paieškos paveiksluose virsdavo simboliais: ornamentais, formulėmis, vaizdiniais motyvais, horizontais, langais, skruzdėmis..
kas ta tapatybė. Man – tai žmogus, baltas, lietuvis. Labiausiai buvo įdomi ne mano asmeninė, bet kažkokia bendra žmonijos tapatybė; arba mano kaip dalies visumos tapatybė. Tad trūko man užmirštų kilmės šaknų, tame tarpe ir mano kaip lietuvio šaknų. Mane be galo domino ir traukė visokie baltiški ir senovės lietuvių simboliai, formos. Niekur nedingo ir pasąmonėje iš vaikystės įsirėžę močiutės austi ornamentai, senelio išdrožtos skulptūrėlės. To atspindys išryškėjo ir tapyboje. Manau, kad lietuvių kultūros simbolika mano kūriniuose labiau pastebima nei kita, nes ji mums lietuviams, baltams artimesnė (kitataučiui – išskirtinesnė), mažiau užmiršta, dar matyta, kitaip nei ta simbolika, kuri kalba apie tapatybę “aš žmogus”, kurią aš perteikiu moksliniais, astronominiais, filosofiniais archetipais. Lietuviška simbolika ne tokia užmiršta, tad artimesnė, lengviau suvokiama – ryškesnė mūsų tapatybės dalis. Taip gaunasi, kad paveiksluose ji nebėra tokia asmeninė ar tik man asmeniškai suprantama. O tai yra labai gerai. Nes vienas iš svarbiausių tikslų, kuriuos turiu galvoje tapydama, tai yra ne tik prisiminti ką žmogus žino, tik pamiršo, bet ir priminti.
Ar pastebi Lietuvoje pseudo-dailininkų infliaciją? Kaip jie trukdo/padeda meno rinkai?
Jei atvirai aš jau nebežinau kas yra tikras ir kas pseudo-dailininkas. Tai darosi ypač subjektyvu keičiantis požiūriui į idėją, techniką, atlikimą mene. Aš asmeniškai labiausiai vertinu nuoširdumą. Galėčiau valandų valandas samprotauti apie tai kas yra menas, bet manau kiekvienam karalius savaip nuogas.
kalbant apie meno rinką… Turiu įtarimą, kad šiais laikais uodega vizgina šunį.
Esi Jaunojo tapytojo prizo’12 finalininkė. Ar tokie konkursai reikalingi? Ar jaunas menininkas iš tiesų tampa pastebėtas?
Be abejo reikalingi. Labai gerai kad tapytojai skatinami kurti, kad jiems primenama, kad jie įdomūs ir reikalingi. O ar tampi labiau pastebėtas? Sunku pasakyti. Laikinai – tikrai taip. Pati po to gavau pasiūlymą surengti parodą Italijoje. Tačiau nebuvau prizininkė, tad negaliu pasakyti kaip tai pakeitė laimėtojų karjerą.
Dali ar Magritte? :)
Dali. Magritte idėjos ir iliuzijos nuostabios ir užburiančios, tačiau Salvadoro Dali paveikslų filosofinis gylis prikausto, jau nekalbant apie atlikimą. Prisipažinsiu, nuo vaikystės man Dali buvo tapytojo idealas ir įkvėpėjas. Iš siurrealistų dar labai mėgstu Yves Tanguy, kas tikriausiai irgi akivaizdu. :)
Kokias tapybos technikas naudoji?
Beveik be išimčių tai aliejiniai dažai ir drobė. Šita technika, iš visų, kurias esu bandžiusi, man labiausiai tinka išreikšti vaizdiniams, kurie iškyla vaizduotėje. Aliejus ilgai išlieka paslankus tad leidžia gerai išformuoti šviesą, tinka smulkioms detalėms ištapyti, ką aš labai mėgstu, nekeičia spalvos džiūdamas.
Kaip atrodo tavo darbo procesas?
Visas procesas yra tarsi maloni meditacija. Tai būna susikaupimo, susitelkimo į save ir į vieną konkrečią viziją, o tai yra ir į vieną konkretų jausmą/išgyvenimą metas, buvimas čia ir dabar. Beveik visada paveikslas prasideda nuo eskizo pieštuku. Jis tartum paruoštukė (“špargalkė”), labiausiai reikalingas vaizdiniui užfiksuoti, kad nepasimirštų. O tada jau belieka tą viziją perkelti iš vaizduotės tiesiai ant drobės – sunkiausia ir smagiausia dalis. Muzika fone, spalvų maišymas, susikaupimas, pirmas potepis, atsitraukimas, kavos pertraukėlė, taisymas, dažų dėmės, užmirštas susitikimas, uždžiūvusios dažų tūbelės reanimacija, paskutinis potepis, parašas, atsipalaidavimas ir tada kelios minutės palaimingo spoksojimo į rezultatą, kai pajauti kad viskas iš galvos sėkmingai perėjo ant drobės.
Dažnai nutapius paveikslą kyla jausmas, kad jis visada čia ir buvo; gal dėl to kad vaizduotėje egzistavo tiksliai ir iki menkiausių smulkmenų būtent toks.
Kuriais klasikiniais Lietuvos menininkais žaviesi?
Didžiausią susižavėjimą kelia Algimanto Švėgždos kūryba. Dar iš meno istorijos pamokų mokykloje iki šiol atminty įstrigusi V. Dmachausko mėnesiena paveiksle “Kryžiuočiai puola Punios pilį”, K. Rusecko “Pjovėja”.
Iš dabar kuriančių tapytojų labai žaviuosi Giedriaus Kazimierėno kūryba ir turėjau garbės pas jį šiek tiek pasimokyti, Pauliaus Juškos tapyba.
Internete:
Daugiau “Sketch Up’ų”:
01: Su plakatų kūrėju Pijumi Buraku
02: Su “I have no teeth” komiksų autore Migle Anušauskaite
03: Su trimatės grafikos kūrėju “CryingHorn” Andriumi Balčiūnu
Komentarai