Sveiki. Per mėnesį muzikos gelbėjimo(si) iš skurdo srityje nieko ypatingo, berods, neįvyko.
Oksfordo studentai geresnio būdo, nei “BitTorrent” Radiohead muzikai nepasiūlė. Arba tai bent jau laikinai neatskleidžiama. Skirtingai nei Bono atveju.
Užtai kitam planetos gale, Šiaurės Kalifornijoje, vienas studentas paskaičiavo ryšį tarp egzaminų rezultatų ir klausomos muzikos. Priekyje, aišku, Bethovenas, bet kažkur prie moksliukų ir Radiohead (geriausia žiūrėti čia, pačio studijos autoriaus Virgillo Griffitho bloge). Apie tai paraportavo ir nacionalinė žiniasklaida, žodžiu, šį pokštą jau matė visi.
O tuo tarpu muzikantai ir toliau siuntinėja maždaug tokius laiškelius:
Gerai, pagalvojau aš, pabandykime pažvelgti į problemą moksliškai. Juk dabar taip populiaru mokslas, žinios, konferencijos, dronai, mikropalydovai… Tai yra, panagrinėkime taikydami socialinių mokslų metodus.
Visada galvojau, kad panašiai kaip fizikoje, ekonomikoje yra tam tikras tvermės dėsnis, o įvairiose kartose jaunimui tenkanti pinigų dalis yra daugiau mažiau panaši (neskaitant visokių outlyer‘ių :).
Ir jei anie neišleidžia muzikai, tiksliau muzikos įrašams, vadinasi, išleidžia kažin kam kitam? Nes juk jaunesnioji žmonijos dalis visada buvo pagrindinė muzikos industrijos „maitintoja“. (Gerai, gal pinigai ir tėvų, bet ką pirkti, visada realiai spręsdavo dukrelės ir sūneliai).
Spėlioti čia galima be galo, bet kai ką galima iš karto atmesti. Mobiliajam ryšiui muzikos pinigai tikrai neatitenka, nes jis smarkiai atpigęs. Svaigalų taip labai jau kelis kartus daugiau nei jų tėvų karta – na ne, patikėkit. High end aparatūrai ir šimtams vinilų irgi ne kiekvienas taupo… Koncertų bilietų tris kartus daugiau nei iki tol jaunimas irgi tikrai neperka… va, makaliauskelionės ir visokie wizz-ryan-air’ai – kandidatūra nebloga.
Na, bet taip „publicistauti“ galima be galo. Ir štai šį gražų spalį, atsivertęs portalus, apsidžiaugiau – nejaugi, tai jau padarė. Lietuvos gyvybės draudimo asociacija apklausė daugiau kaip tūkstantį vyresnių nei 18 metų gyventojų, žodžiu, kur lietuviai leidžia pinigus ir kas jiems svarbiausia! Viskas vyko gūdų sausio mėnesį, kai žmonės susikaupę rimtai atsakinėja. Kaip tik tai ko man reikia!
Susisiekiau su tyrimo organizatoriais, ir jie maloniai leido pasinaudoti šios apklausos rezultatais, netgi specialiai man juos „supjaustė“ – tai yra atskyrė 18 – 25 m. amžiaus (pavadinkime tai „jaunimu“) bei 26 – 35 m. (o šituos „jaunom šeimom“) atsakymus, kad galėčiau palyginti su tipiška lietuve/-iu (arba tiesiog visų suaugusių atsakymų vidurkiu).
Taigi žiūrime rezultatus. Pirmiausia, aišku, klausimas – kas svarbiausia gyvenime, tai gyvenime, aišku, visiems svarbiausia „geri santykiai šeimoje“ beigi „sveikata ir vidinė ramybė“ (abiem atvejams per trečdalis pasirinkimų), o štai „turiningas laisvalaikis“ rūpi vos trim procentams lietuvių, dar mažiau nei darbas.
Na, bet pereikime prie klausimo „Kas, Jūsų nuomone, yra būtinosios išlaidos?“ Be ko, mielieji, negalite gyventi, tai yra už ką negalite nemokėti. Ir štai ką čia matome (visur procentai, surašiau į lentelę ir suapvalinau, kad patogiau būtų…)
Žiūrėkit, kokios įdomios išvados gaunasi. Aišku, šimto dolerių Franklinas minėjo du neišvengiamus dalykus: mirtį ir mokesčius. Visi girdėjome šią pasaką, na, ir taip pat tik 10% lietuvių neaktualios išlaidos maistui – matyt, ūkininkams, kurie patys jį ir augina. Tačiau atskiromis spalvomis išskyriau ženklius skirtumus „tarp skirtingoms kartoms būtinų išlaidų“. Senimui tai, savaime aišku, vaistai, būsto remontas ir buities technika labiausiai rūpi. Aha, jau ir aiškiau, kur keliauja nuo muzikanto sutaupytos lėšos jauniausių tarpe – į kosmetiką ir kirpyklą, o dar labiau – į aprangą ir, visų labiausiai, į išmanų telefoną ar planšetą ar kitą gadgetą. Aišku, juk ne 60-ieji, nepasipuoši vaikščiodamas su „ledzepų“ plokštele rankoje.
Bet štai turime kartą tarp 26 ir 35 metų, kuriems atrodo, kad išlaidos „pramogoms ir pomėgiams“ yra būtinos, jų tarpe tokių yra beveik penktadalis (ir čia tie patys, kurie daugiausia ir draudžiasi gyvybę, aiškiai ir paskolų nevengia). Negana to, tarp tų, kurie iš pradžių nepaminėjo, kad pramogoms leisti pinigus būtina – 6% jas leistų „antroje vietoje“, dažniau nei drabužiams ar IT technikai (bet rečiau nei „sveikatingumui“ – su šiuo terminu netrukus dar susidursime). Mano supratimu, į pramogas patenka ir muzika bei visa kiti nuostabūs daugialypės terpės juslių masažai.
Tačiau svarbiausia – visos tos pramogos turi du konkurentus, kurių pavadinimų negaliu iki galo suprasti. Pirmiausia – tai savišvieta (knygos? internetas? konferecijos? kas dar? Ar appsai – savišvieta?), kuri kovoje dėl jaunos šeimos išlaidų kiek pralaimi pramogoms, bei sveikatingumas (kas tai, be baseino ir snikersų? Vėlgi appsai bėgiojimui?), kuris laimi. Negana to, išlaidos sveikatingumui santykinai atrodo svarbesnės už išlaidas laisvalaikiui ir tarp pačios jauniausios Lietuvos kartos!
Žodžiu, iš rokenrolo ir reivų organizatorių pinigų sroveles atėmė sveikatingumo pasaulis ir truputį – savišvieta. Kaip tai dera su įprastu apibendrinimu „visas jaunimas tik rūko ir geria“, kitas klausimas.
Beje, neklauskite manęs, kas ta savišvieta ir kas tas sveikatingumas konkrečiai – pats bandžiau užduoti šį klausimą organizatoriams ir gavau tokį paaiškinimą – atsakymai buvo pateikti be interpretacijų, tai nebuvo šio tyrimo objektas, todėl ir negalime su tuo padėti… Žodžiu, išeina, kaip kas suprato “savišvietą”, taip ir rinkosi. Paskui dar pabandžiau pasiaiškinti, vaikinams ar merginoms labiau ta savišvieta bei sveikatingumas rūpi, tačiau negavau jokio atsakymo. No data.
Toliau, apklausoje buvo ir toks neva linksmesnis klausimas „Ką darytumėte sužinojęs, kad liko gyventi viena diena?“ Čia buvo keli galimi variantai, o rezultatai tarp skirtingų kartų tokie:
Na, čia viskas gana natūralu – netikėtos žinios atveju jaunimas, aišku, labiau linkęs šventę švęsti, taurę kelti (nors nepasakyčiau, kad tuo klausimu labai išsiskiria nuo „visuomenės vidurkio“, jei būtų išskirtinai kokia tai gerianti rūkanti karta), o gal net ir pakerštauti.
Tačiau šventė jau tokiu atveju gerokai mažiau nesvarbi po 25-mečio (netgi sakyčiau senjorų kartai tai svarbiau atrodo), šios kartos atstovai norėtų susitikti su artimaisiais ar netgi formalizuoti viską testamente. Ir tuo pat metu – labiausiai nežinotų, ką daryti…
Taigi, ši išskirtinė didžiojo Sąjūdžio pertvarkymo lūžio karta jau… tokia kaip visos laimingų ir nelaimingų šeimų kartos.
Ramių jums švenčių. Kas būsite kapinėse, nepamirškite aplankyti muzikantų kapų.
O mes mokslinius tyrinėjimus tęsime ir nukritus visiems lapams, tad jei kas nori parašyti „seni, viskas iš tikrųjų ne taip“, visada velkam.
Dėkoju Jovitai už suteiktą tyrimo medžiagą ir laiką.
—
Jonas Oškinis – “Ore” idėjos autorius ir pirmasis redaktorius, ’90-ųjų fanzino “KoksNorsKelias” leidėjas, Lietuvos indie scenos puoselėtojas (“Planas A”)
Komentarai