“CCC” – hakerių kongresas, jau daugiau nei 30 metų vykstantis Vokietijoje. Jį organizuoja CCC (Chaos Computer Club) – seniausia pasaulyje bei didžiausia Europoje hakerių organizacija. Aš nemoku programuoti ir į šį renginį ateinu tik su primityviomis kriptologijos žiniomis. Tokių kaip aš – nedaug, bet galbūt tokių asmenų kaip aš dalyvavimas reiškia, jog renginio temos tampa aktualios platesnei daliai publikos.
Šis tekstas – trumpa renginio apžvalga, kuri turėtų būti skaitoma nuolat primenant sau klausimą: kokią vietą visuomenėje užima šiandien privilegijuota hakerių/programuotojų/inžinierių (sub)kultūra? Kaip prisiminti, jog didėjantis žmogaus veiksmų algoritmizavimas – tik dalis pasaulyje vykstančių procesų? Iš kitos pusės, kaip nepamiršti, jog žvėrišku greičiu vystomos technologijos ne tik organizuoja, bet ir kontroliuoja bei formuoja kiekvieno gyvenimą?
Mane pasitinka “žiniasklaidos angelas”, kuris aprodo milžiniško dydžio kongresų rūmus, papasakoja apie savo kelionę vasarą dviračiu per Lietuvą bei kelis kartus pakartoja, jog turiu gerbti kiekvieno dalyvio privatumą, nefotografuoti bei nefilmuoti aplinkinių jiems to nežinant. Suprantama – viena pagrindinių temų, aplink kurią sukasi kongresas – vyriausybių bei įmonių vykdomas interneto vartotojų (tavęs ir manęs) sekimas pasauliniu mąstu ir kova prieš jį skleidžiant informaciją apie šiuos nešvarius reikalus bei vystant anonimiškumo įrankius.
Dalyvių šiemet – apie 12 000. Kai kurie jų į kongresų rūmus atsivežė savo sofas ir kitus baldus – didžiuliai fojė atrodo kaip laukai, užsėti svetainėmis. Stereotipas apie iki paryčių dirbančius, nieko nevalgančius hakerius juntamas: valgykloje gali nusipirkti prasto maisto, vienos rūšies alaus be pavadinimo, daug Club- ar Flora- matės, o pats pastatas atidarytas 24/4, t.y. visada, kol vyksta kongresas. Įsivaizduokite 10-kart didesnius “Litexpo” rūmus, kuriuose žmonės jaučiasi kaip namie (yra ir erdvės vaikams, ir arbatos kambariai, ir lovos – kai kurie kongrese ir miega, ir darbo kambariai, klubas, kavinukės). Mažas pasaulis, kuriame visgi dar mažai moterų. Itin keista vaikščioti po renginį, kuriame zuja tūkstančiai žmonių, o užėjus į moterų tualetą išgirsti tik tylą. Hakerių kultūra paremta etiniais pagarbos vienas kitam pamatais, tad aš, apie temą žinodama mažai, jaučiausi puikiai: kažko nesuprasdama, galėdavau klausti ir gauti puikius atsakymus/patarimus. Visgi šiame technologinių žinių lauke kol kas dominuoja vyrai. Džiugu, jog kongresui įsibėgėjant, pasirodė daugiau moterų.
Paskaitų, vorkšopų ir visokių kitokio pobūdžio renginių – begalė (nuo “Invinsible Comittee” iš Prancūzijos su pranešimu “Fuck Off, Google”, radikalių kairiųjų ir jiems prijaučiančių diskusijų iki virtualią realybę išbandyti norinčių susitikimų bei jogos). Tūkstančius talpinančios salės dažniausiai būdavo pergrūstos. Vienas Vokietijos kairiųjų laikraščių “Taz” kongresą pavadino “didžiausių respublikos autonomistų susirinkimu”. Ir taip, ten dalyvavo daug anarchistų, autonomistų, kairiųjų ir ne tik iš viso pasaulio, kurie diskutavo interneto, visuomenės, technologijų poveikio vienas kitam temomis, ir taip, tokių diskusijų verkiančiai trūksta Lietuvoje. Nors kongresas didelis, kaip ir šis įvadas, man belieka atsirinkti keletą įspūdį palikusių paskaitų, nes žinau, jog jūsų, gerbiami skaitytojai, dėmesys jau silpsta…
Jacob Appelbaum bei Laura Poitras pranešimas: karai nužmogina žmones, paverčia juos skaičiais, o NSA skiria didžiulius resursus žmonių sekimui bei informacijos užkodavimo (encrypting) technologijų laužymui. Stebėjimas – tai kontrolės įgavimas kaupiant informaciją. Kuo informacijos daugiau, tuo geriau, nes ji gali būti panaudota įvairiose sferose. Pavyzdžiui, siekiant ekonominio pranašumo, galima atsekti, apie ką susirašinėjo, kokius planus numatė ar idėjas suplanavo kitų šalių vyriausybės, įmonės, piliečiai, tu ir aš. Iš anksto žinant, ką kitas turi pasakyti, galima jį valdyti jam to nežinant. Taip pat žmones galima sekti jiems to nežinant ir paversti juos judančiais taikiniais.
J. Alex Halderman – Mičigano universiteto profesorius, kuris įvairiose pasaulio vietose tikrina elektronines balsavimo sistemas ir galimybes jas užgrobti. Jo pranešimas “CCC” – apie Estijos balsavimo sistemos nestabilumą dar nėra paviešintas internete. Pagrindinis jo argumentas – Estijos balsavimo sistema yra itin nestabili ir politinės partijos nereaguoja į saugumo skyles, nes nori išlaikyti Estijos, kaip progresyvios, greitai besivystančios šalies įvaizdį. Jau 2007 m. Estijos valdžios infrastruktūra internete buvo užgrobta, todėl kalbėti apie galimybes ją užgrobti ateityje, anot Halderman’o – būtina, ir Estija turėtų nieko nelaukdama atsisakyti šios sistemos. Trumpas video apie Estijos balsavimo sistemos problemas, kuriame šiek tiek kalba ir Halderman’as:
Jan Krissler’iui prieš porą metų pavyko pagal stiklinę, iš kurios gėrė buvęs Vokietijos finansų ministras, konservatorių partijos narys Wolfgang Schäuble, atkartoti jo pirštų antspaudą. Jį Krissler’is paviešino įvairiais kanalais, taip sukeldamas diskusijas apie pirštų antspaudų (pagalvokite apie biometrinius duomenis, savo naujas ID korteles arba naują “iPhone”) saugumą. Po to Krissler’is perėjo prie saugumo sistemų pagal akių atpažinimą bei pagal veido atpažinimą hakinimo ir parodė, jog šios sistemos taip pat visiškai nesaugios ir gali būti lengvai užgrobtos. Jei pernai jau buvo aišku, jog neturėtum laikyti stiklinės, nes tavo pirštų antspaudai gali būti pavogti, šiemet, anot vieno draugo, tu jau sėdi kalėjime, nes iš tavęs pirštų atspaudai jau buvo pavogti ir panaudoti, o tu bandai išsilaisvinti.
(vokiškai)
Katharina Nocum bei Maritta Strasser iš piliečių judėjimo “Campact” pristatė TTIP (“Transatlantic Trade and Investment Partnership”), kuris puikiai atspindi neoliberaliosios ideologijos mantrą: laisva rinka, atsirasianti Europos Sąjungai bei JAV atveriant sienas viena kitai, turėtų atvesti valstybes į šviesų rytojų, kuris šviesus dėl to, jog, atspėjote – ekonomika auga. Žinoma, reikėtų pasidomėti, kam tas rytojus tikrai bus šviesus ir kieno interesus TTIP atspindi? Kaip pastebi K.Nocum bei M.Strasser, įmonės, kurios galėtų lengvai ir patogiai investuoti įvairiose šalyse įvedus TTIP (klausimas pamąstymui – ar investuoti neįmanoma be TTIP?), turėtų teisę į teismą paduoti valstybes, kuriose jos investavo. Ką tai reiškia? Jei korporacija investuoja į tam tikrą projektą ir valstybės laikui bėgant pakeičia įstatymus, o investuotojo lūkesčiai nuviliami, jie gali paduoti valstybes į teismą. Atsakykite į klausimą – kas mokės už teismus?
(su anglų k. subtitrais)
“Zentrum für politische Schönheit” (“Centras politiniam grožiui”) nagrinėja politikos ir moralės ribas. Anot centro narių, prieš politinę apatiją, bailumą, pabėgėlių ignoravimą turi būti kovojama pasitelkiant agresyvų humanizmą. Jie nukabino kryžius, skirtus paminėti Berlyno sieną bandantiems perlipti ir žuvusiems ir juos pakabino ant liūdnai pagarsėjusios Frontex sienos ES šalyse. Kitąkart jie atliko duomenų analizę, skirtą išsiaiškinti, kokie asmenys slepiasi už privačių ginklais prekiaujančių įmonių Vokietijoje. Kitas žingsnis: tų asmenų vardų paviešinimas įvairiais kanalais. Kai kurie asmenų – menininkai, mokytojai ir pan., paveldėję šimtus milijonų eurų, slepia savo nešvarius reikalus net nuo savo artimiausių draugų.
(su subtitrais anglu k.) – pirmoji Europos sienos griūtis
Šis trumpas popuri neatspindi kongreso atmosferos, nes kiekvienas fizinis susirinkimas aprėpia daugiau nei tekstas gali aprašyti. Visgi jis atspindi bendrą skirtingų temų problematiką: augančią finansinę, informacinę, galios nelygybę pasaulyje tarp korporacijų/valstybių bei žmonių, kurie, instrumentalizuojami atstovauti tam tikrus interesus, ieško galimybių perrašyti nusistovėjusius naratyvus bei išvengti G.Orwell’o aprašytos ateities vizijos.
Komentarai