Iki praėjusių metų albumo “Otta”, Solstafir buvo geriau žinomi metalo bendruomenėje – per tuos metus jie aplankė visus svarbiausius sunkiosios muzikos festivalius ir klubus. Tarp jų, ne tokį svarbų pasaulio kontekste, tačiau jau tvirtai įleidusį šaknis lietuviškąjį “Kilkim Žaibu”. Penkis albumus išleidę Solstafir visada buvo kietas riešutėlis kritikams, o bandydami apibūdinti paskutinį jų įrašą, ne vienas jų susitrupino dantis. Barzdotieji islandai visus bandymus klijuoti jiems etiketes vertina su šypsena, internete save apibūdindami kaip atmosferinį rokenrolą, o mums rimtais veidais tvirtindami, kad širdyse yra patys tikriausiai heavy metalistai. Tagai jų bandcampe sako: agalloch, alcest, baroness, mastodon, metal rock, sigur ros, icelandic metal, post rock, psychedelic rock.
Albumo “Otta” idėja sukasi apie seną islandų laiko skaičiavimo metodą “eykt” (1/8 dienos): aštuoni kūriniai prasideda nuo menamo vidurnakčio, visos dienos metu auga ir pasibaigia paskutinėmis dienos valandomis. Kaip ir diena, albumas prasideda nuo lėto kilimo, išsivystančio į visiškai pabudusią saulės šviesą. Kaip pasaulis aplink bunda ir kvėpuoja, muzika kyla kol pasiekia aukščiausią emocinį tašką, prieš nugrimzdama į lengvą ramybę. Ir galbūt tai yra tinkamiausias grupės kūrybos apibūdinimas, pamirštant visus muzikinius terminus.
Metų pradžioje Solstafir vėl apsilankė Lietuvoje, tačiau jau būdami gerokai žinomesni už sunkiosios muzikos bendruomenės ribų. Panašu, muzikantai atsipalaidavo – daugelis pastebi, kad paskutinis jų įrašas atrodo tarsi įrašytas vienu prisėdimu su visu tam būdingu natūralumu, laisvumu ir gyvumu.
Dar prieš vizitą Vilniuje, grupės vokalistas ir gitaristas Aðalbjörn “Addi” Tryggvason atsakė į Ore.lt klausimus, tačiau grupei keliaujant interviu užkrito virtualiame užkaboryje, kol grupės vadybininkas atrado jį ir atsiuntė mums. Geriau vėliau nei niekada.
Koks gyvenimas buvo Islandijoje 1995-aisiais, kai susikūrė Solstafir?
Lengvas, mokykloje buvome tik tryse, keletą kartų per savaitę eidavom į mano tėvų garažą, nuiminėdavom Dark Throne. Tuo metu Islandijoje nebuvo daugiau aktyvių metalo grupių.
Šiandien yra keletas Islandijos grupių, grojančių sunkesnę muziką. Netgi paskutinis Sigur Ros įrašas skamba, palyginti, sunkiai. Tačiau prieš 20 metų viskas atrodė kitaip. Kodėl nusprendėt stipriau paspausti efektų pedalus?
Sąstingis nėra įdomiausias dalykas. Tarsi visą gyvenimą liktum 18-mečiu. Grupė – kaip gyvas padaras, kartais ji sako, ką daryti ir ką rašyti. Kartais vienas mūsų atsineša kokią kvailą idėją, o visiems pasirodo, kad tai puiku. Mums patinka išbandyti anksčiau negirdėtus dalykus ar net tokias idėjas, kurių net negalvojome įgyvendinti.
Kur, tavo nuomone, yra Islandijos muzikos fenomeno ištakos ir priežastys? Viename interviu sakei: “Tai kaip turėti dvi kojas. Jos visada čia buvo”. Bet kodėl likęs pasaulis šokinėja ant vienos ar visai neturi kojų?..
Išties sunku pasakyti. Mūsų skambesys ne toks kaip Detroito grupių 1966-aisiais, MC5 ar panašių, skiriamės nuo ’70-ųjų krautrock grupių iš Vokietijos. Manau, skambame kaip šių laikų Islandijos roko grupė, grojanti savo suknistą heavy metal versiją, bet tuo pačiu esame visai nepanašūs į heavy metal grupę.
Didelę reikšmę turi atskirtis ir tai, kad viskas čia prasidėjo tik ’80-aisiais, kai atsirado pirmosios indie grupės, tokios kaip Sugarcubes (viena pirmųjų Islandjos grupių, prasimušusių Europoje 1987-aisiais, o po metų koncertavusi Vilniuje – ore.lt past.). Islandija nepateko į turuojančių grupių maršrutus, užsienio atlikėjai čia retai užsukdavo. Susidarė palanki vidinė terpė, beveik neįtakojama išorės. Grupės grojo viena kitai, žinodamos, kad niekas nepasirašys su jomis sutarčių ir jos niekada neparduos jokių albumų. Žinoma, viskas pasikeitė, kai išpopuliarėjo Sugarcubes, o paskui – Björk.
Atrodo, visi Islandijos muzikantai ieško kelių į pasaulį per Angliją, Daniją ar, jūsų atveju, Suomiją. Atsimeni jūsų pirmą koncertą užsienyje?
Taip, tai buvo “Loppen” (iki šiandien vienas žinomiausių miesto gyvos muzikos klubų legendiniame Kristianijos rajone – ore.lt past.) Kopenhagoje 2005-aisiais. Islandijoje gali nuveikti labai mažai – sugroti 1-2 miestuose, be Reikjaviko, ir čia visada sutiksi tą pačią publiką. Bent jau taip buvo anksčiau. Todėl išvažiavimas į užsienį mums labai daug reiškė. Ten sutikome Sami iš “Spinefarm”, su kuriuo iškart po koncerto pasirašėme sutartį. Net ir dabar techniškai nesame išleidę albumo Islandijoje, visada dirbome tik su užsienio leiblais, pasaulis už Islandijos ribų visada buvo mūsų tikslas.
Ankstesniuose albumuose tekstai buvo angliški, o paskutiniame “Otta” – vien islandiški. Kodėl nusprendei dainuoti kalba, kurią supranta tik keli šimtai tūkstančių?
Grupės pradžioje dainuodavome islandiškai. Tuomet įrašėme du albumus, “Masterpiece of Bitterness” ir “Köld”, angliškai. Pastarajame albume buvo viena dalis su tikrai švelniais vokalais, dainavau ją angliškai, bet norėjau pabandyti ir tai, ką parašiau islandiškai. Iš pradžių labai kuklinausi, rezultatas nepatiko, tačiau, galų gale, visiems tai prilipo – tai tapo mūsų išėjimo iš anglų kalbos pradžia. O šiandien jaučiuosi gerokai natūraliau dainuodamas islandiškai, išraiška žymiai grynesnė. Mąstau islandiškai, todėl nebelieka jokio filtro. Solstafir – nefiltruotas.
Metalo scena – gana ortodoksiška, bet jūs, panašu, neribojate savęs kalbant apie garsinę išraišką. Žanrų apibrėžimai šiandien, atrodo, jau nebegalioja, kaip manai?
Tikrai taip. Jie naudojami tik todėl, kad žmonėms reikia jų parduodamo produkto pavadinimo. Esu įsitikinęs, Kurt Cobain nepatiko būti priskiriamam grunge judėjimui. Kalbant apie mus, matau Solstafir kaip sunkiojo metalo grupę, nes tokie širdyje esame. Tačiau muzikine prasme nelabai. Judas Priest yra heavy metal etalonas. Būdamas dideliu jų fanu, suprantu, kad nė iš tolo neskambame taip, kaip jie. Kai grupės pasiekia tam tikrą lygį ir tampa išties didžiomis, visi nustoja vadinti jas žanrų pavadinimais. Pink Floyd yra Pink Floyd, NIN yra NIN, Sigur Rós yra Sigur Rós.
Kai kurie žmonės to nesupranta ir jie vadina mus black metal ar net viking metal. Manau, tai juokinga.
Kaip manai, kodėl sunki muzika pastaruoju metu tampa vis populiaresnė? Pavyzdžiui, Deafheaven, Alcest arba jau minėti pasunkėję Sigur Ros, yra daugybė kitų pavyzdžių…
Iš tikrųjų? Nežinau, yra tamsi muzika ir sunki muzika. Iš tikrųjų nelabai seku, kas pastaruoju metu vyksta. Ne todėl, kad bandau pasirodyti kietu, tiesiog bėgant metams vis labiau ir labiau mėgaujuosi tyla. Kokybiškai leidžiu laiką namuose, sukdamas ant savo grotuvo Nick Cave ar “Hell Bent for Leather” (Judas Priest albumas – ore.lt past.).
Ne kartą minėjai, kad esi Smashing Pumpkins fanas. Ką manai apie jų atgimimą ir revival reiškinį iš esmės?
Na, jų šlovės dienos, žinoma, jau baigėsi. Po to, kai Billy (Smashing Pumpkings lyderis Billy Corgan – ore.lt past.) prikėlė grupę, buvo keletas gerų momentų, tačiau – ne albumų-šedevrų. Rašai būdamas nekaltas dvidešimtmetis, darai viską, matai viską, išgyveni viską. Išsiskiri, pradedi iš naujo. Žinoma, nekursi to paties. Tačiau negali visko kontroliuoti, Corgan galbūt rašo geriausias savo dainas, kai kurių žmonių standartais, bet pasaulis tiesiog nebeturi tam laiko ir erdvės. Jei “Nevermind” (legendinis Nirvana albumas – ore.lt past.) būtų išleistas rytoj, manai jis padarytų tokią pačią įtaką, kaip tais laikais? Ne, skirtingi laikai.
Tam tikru metu muzikos istorijoje atsiranda savotiškos pasikartojančios tuštumos, kurios turi būti užpildytos. Kai kurioms grupėms pasiseka tai padaryti, dėka sėkmės ar tikrai sunkaus darbo, tačiau viskas sukasi apie tinkamą laiką.
Atgimimai iš esmės, nežinau, kartais žmonėms tiesiog reikia pertraukos. Daug šūdo nutinka grupėje. Laikas, praleistas keliaujant, tikrai neprideda metų prie tavo gyvenimo.
Prieš kelis metus grojote festivalyje “Kilkim Žaibu” Lietuvoje. Kokia buvo atmosfera?
Puikiai praleidome laiką, nuostabi vieta ir mieli žmonės. Maudėmės ežere ir gėrėme ant smėlio. Nuostabu.
Internete:
Komentarai