Rekordas yra trys stygos, koncertui įpusėjus nutraukęs antrąją šypsosi grupės Repetitor gitaristas Boris ir skuba pakeisti nutrūkusią stygą nauja. Ir nors grodami Vilniaus klube “XI20” Repetitor nepakartojo savo nutrauktų stygų per vieną koncertą rekordo, stebint jų energingą koncertą atrodė, kad iki jo visai nedaug trūksta.
Intensyvūs, sprogstantys ir žarnas vartantys pasirodymai yra trio iš Serbijos sostinės vizitinė kortelė. Nuo 2006-ųjų pradėję aktyviai koncertuoti gimtajame Belgrade, ši grupė greitai sulaukė dėmesio ir užkariavo ne tik Serbijos, bet ir visų Balkanų alternatyvinės muzikos gerbėjų širdis. Grodami monolitinį post-punk, garage ir rokenrolo mišinį, Repetitor nepalieka abejingų. Jų 2012 metais išleistas albumas “Dobrodošli na okean”, įrašytas tikru do-it-yourself principu draugų butuose ir pažįstamų studijose, atvėrė grupei duris ne tik į svarbiausius Balkanų festivalius, bet ir į Vakarų Europą.
Po įsimintino koncerto Vilniuje linksmai pasikalbėjome su grupės nariais Milena Milutinović (būgnai), Ana-Marija Cupin (bosinė gitara) ir Boris Vlastelica (gitara, vokalas) jų autobusiuke.
Ar seniai grojate kartu?
Boris: Dabar eina devinti ar dešimti metai.
Kaip susipažinot?
Milena: Aš ir Boris pažinojom vienas kitą nuo mokyklos, po to Boris vienam vakarėly susipažino su Marija ir paklausė, ar ji nenorėtų pabandyti groti kartu. Tai taip ir pradėjom.
Boris: Mums reikėjo šiek tiek sėkmės. Kad suburtum gerus žmones, visada reikia šiek tiek sėkmės.
Kas padarė didžiausią įtaką jūsų muzikiniam skoniui?
Ana-Marija: Labai skirtingos grupės darė mums įtaką. Manau, Boris paauglystėj daugiausiai klausėsi Ramones.
Boris: O jūs abi klausėt grandžą – Nirvaną, Sonic Youth, Suicide. Man patiko pankrokas, joms – grandžas.
Kas buvo Jūsų vaikystės herojai?
Ana-Marija: Sunkus klausimas. Aš tokių neturėjau ir dabar neturiu.
Boris: Man – vėžliukai mutantai nindzės. Iš jų labiausiai Rafaelo, nors ne – Mikelandželo. Bet ir Rafaelo labai kietas.
Milena: Man irgi vėžliukai mutantai.
Kai buvau vaikas, nebuvau ragavęs picos, ir būtent iš vėžliukų mutantų sužinojau, kas tai yra. Paklausiau mamos, ką jie ten valgo ir ji nežinojo. Lietuvoje tada dar nebuvo picerijų…
Boris: Negali būti.
Kai man buvo 4-5-eri, 1991-1992 metais nebuvo picerijų, bent jau mano mieste.
Boris: Bet dabar jau gali kimšti picas (juokiasi).
Ar jūs esat pogrindinė grupė?
Boris: Tikrai nesam mainstream’inė grupė. Mūsų niekas neatpažįsta sutikę gatvėje, mes – iš pogrindžio. Esam viena garsesnių grupių, nes grojam labai dažnai, bet vis tiek liekam pogrindyje. Mūsų nerodo televizija, nes visi televizijos kanalai Serbijoje yra komerciniai, taigi juose neatsiranda vietos nepriklausomai muzikai.
Ar išgyvenat vien tik iš savo kuriamos muzikos ir koncertų?
Ana-Marija: Pradėjom bandyti tai daryti dabar, bet kol kas neįmanoma iš to uždirbti tiek, kad susimokėtume už nuomą, tai gyvenam su tėvais.
Milena: Ir mes ką tik baigėm universitetus, nė vienas neturim jokio nuolatinio darbo.
Papasakokit apie savo šalies muzikinę sceną.
Ana-Marija: Belgrado scena yra didelė, kaip ir visa Balkanų scena.
Boris: Belgrade žmonėms nelabai patinka, kai groji kažką panašaus į kitas grupes, taigi, visi bando kurti kažką savito, manau, būtent dėl to scena ir yra įdomi.
Ar esat susiję su kokia nors įrašų kompanija?
Ana-Marija: Taip, “Moonlee Records”, bet tai – slovėnų nepriklausomas leiblas.
Boris: Mes gerai sutariam, jie suorganizavo mums šį turą.
Ar jums svarbu groti “Tallin Music Week“?
Ana-Marija: Taip, bet svarbu groti ir Lietuvoje, nes mums patinka groti ten, kur dar negrojom.
Boris: Ir mes tikrai gerbiam jūsų krepšinį – vienintelį dalyką, kurį žinom apie Lietuvą.
Kiek koncertų grosit šiame ture?
Boris: 14. Bus 15, jei dar kartą grosim Vilniuje. Jie mus kaip tik pakvietė antram koncertui, bet į kitą vietą. (pakeliui iš “Tallinn Music Week” Repetitor pasirodė Kirtimų kultūros namuose – ore.lt past.)
Kiek kartų išvis buvote turuose?
Boris: Balkanuose, buvusiose Jugoslavijos valstybėse, grojam dažnai, o Vakarų Europoj turavome tris kartus. Lankėmės tokiose šalyse kaip Lenkija, Vokietija, Austrija, Olandija. Visur gerai sekėsi, bet Olandijoj – ypatingai gerai. Ten lankėmės dukart, grodavom net po 5-6 koncertus įvairiuose miestuose.
Ar dažnai nutrauki stygas? Tyčia?
Boris: Taip, dažnai, bet tikrai nedarau to tyčia. Norėčiau, kad jos išvis netrūkinėtų.
Kaip paslėpdavai erekciją mokykloje? Dabar skaitau knygą apie vieną vokietį, kuris tarsi duoda interviu, pasakoja apie savo gyvenimą ir kaip sugriovė Berlyno sieną, bet iš tiesų visa knyga iš esmės yra apie jo pimpalą.
Milena: Ta prasme jis nugriovė sieną su pimpalu?
Ne, jis šiaip daug apie savo pimpalą pasakoja. Tai kaip paslėpdavai erekciją mokykloje?
Boris: Aš neslėpdavau, visada turėdavau kam nors parodyti, kad man pasistojo. Visada turėdavo kas nors kitas tai pamatyti, nes jei niekas nemato, tai nieko nereiškia. Nueini prie klasiokės ir sakai „žiūrėk“ (juokiasi).
Man visada buvo įdomu kaip merginoms būna.
Ana-Marija: Ta prasme ar jas kankina gašlios mintys, sudrėksta putė?
Taip, noriu paklausti ar patirdavot susijaudinimą mokykloje?
Ana-Marija: Ne, mokykla man buvo visiškai neseksuali. O universiteto pradžioje jau buvau mylėjusis, tai irgi nekildavo problemų dėl susijaudinimo.
Milena: Merginoms viskas visai kitaip nei vaikinams, mums nebūna viskas taip paprastai.
Baigiantis pokalbiui pats gavau kelis klausimus.
Ana-Marija: Važiuodami matėm, kad Lietuvoje visi miestų vardai baigiasi raide „s“. Kodėl taip yra?
Povilas: Lietuvoje kalbam, kad kitos valstybės ir jų miestų pavadinimai yra dažniausiai moteriškos giminės – Argentina ir pan, bet Lietuvoje taip nėra.
Ana-Marija: Tai viskas baigiasi raide „s“?
Povilas: Ne, ne viskas, bet dauguma vietovių pavadinimų yra vyriškos giminės. Nežinau, kodėl taip yra.
Ana-Marija: Šitas pastatas (“Kablys” – ore.lt past.) – labai gražus. Kas jame buvo anksčiau?
Povilas: Tarybų Sąjungos laikais čia buvo kultūros namai. Jame vis dar yra daug tuščios vietos, maždaug 1997-2001 metais čia buvo legendinis pogrindinis klubas, bet po to jis užsidarė ir tik prieš 6 ar 7 metus viskas šioje vietoje prasidėjo iš naujo. Dėkoju už interviu ir linkiu sėkmės ture.
Boris: Ačiū tau, iki.
Internete:
Komentarai