Kol skaičiuojami viščiukai (rašomi ilgesni ir rimtesni straipsniai), nusprendžiau pasidalinti su jumis įspūdžiais apie neseniai pastatytą operą. Nieko labai ypatingo – tikrai netapau Maldeikiene, nesidomiu operos talentais ir grandioziniais pastatymais, netgi jei tai būtų gilus Justinos Gringytės mecosopranas „The Royal Opera“.
Mūsų laikais opera yra „YouTube“ filmukas, todėl ir šis esė – apie „YouTube“ filmuką. Opera buvo pastatyta Berlyne, jei neklystu, kažkur prie Alexander Platz. Veikėjai: anapus labai gražaus ekrano ir madingas jaunimėlis. Statytojai – „Fashion Revolution“. Žiūrim.
Žodžiu, niekas nepirko marškinėlių po 2 eurus, o visi paaukojo „Fashion Revolution“. Iš tikrųjų, aplankius labdaros organizacijos puslapį, paaiškėja, kad apdainuotai mergaitei Manišai iš Bangladešo visai pasisekė, nes dar 2013 metais „Rana Plaza“ kompleksas Dakos mieste su visom siuvyklom sugriuvo.
Sugriuvo taip, kad žuvo per tūkstantį žmonių, daugiausia siuvėjų. Sugriuvo, nes pastatas stovėjo ant balos, buvo „konvertuotas“ iš sandėlių pastato į fabriką ir dar pristatyti trys aukštai. Taigi, reguliarus godumas.
Aišku, daugelis „Fashion Revolution“ operos komentuotojų sutarė, kad alternatyvos realiai nėra – visos: ir pigios, ir brangiausios 50 eurų marškės vis tiek siuvamos Bangladeše. O nesiųtų, tai Maniša ir visos jos draugės ir pusseserės ir jų vaikai badautų. Alternatyvos, esą, nėra.
Vėliau kiti argumentavo, kad alternatyva visgi yra. Pavyzdžiui, „Mano Mama“. Ne, tai ne lietuvių „brendas“, ir ne rusų protingulių komanda. Tai tiesiog normali vokiška firma. Yra ir istorija apie ją – skaityk čia.
O kaip pas mus? Įsitikinęs, pvz., muzikantų nusiaustus marškinėlius imtų tik po du eurus (nesvarbu, kad jie visiškai „sueitų“ po dviejų skalbimų). O gal imtų ir po 50 eurų. Bijau. pirktų, nebent ant jų būtų uždėti generolo antpečiai ir priklijuotas neonais puoštas drono propeleris (čia šaipausi iš vieno operatoriaus reklamos – past. red.). Ir dar būtų 98 proc. nuolaida.
Nes mūsų opera apie tai, kad gerų daiktų nemokamų nebūna – paprastesnė (nors dviejų dalių). Čia vaidina prabangi senamiesčio daržovių parduotuvė, žinoma degalinė ir žila žinomo artisto barzda. Artistas teatrališkai ploja ir taip vaizduoja… pažiūrėkit patys.
Lietuviškam klipe niekas neraginamas niekam aukoti ir jis pafinansuotas iš jau suaukotų pinigų. Bet nėra ko džiaugtis – jei vokišką operą pažiūrėjo jau 1,5 mln., tai kiekvieną lietuvišką dalį – tik po 15 tūkst. Nepykit kūrėjai, nelabai nei juokinga, nei pakelta awareness. O ką daryti su tokia kaip ir panašia, bet ir kiek skirtinga situacija, gal graudinti?
Pasvarstysime čia apie tai dar ateityje. Su paskerstų viščiukų vaizdais.
Komentarai