Šį pavasarį Lietuvos indie scenos inkubatorius baras-klubas “Liverpool” atšventė savo pirmąjį gimtadienį. Jame savo atlikėjus pristatė ir “The Baltic Scene”, patys ne taip seniai atšventę savo antrąjį gimtadienį.
Pirmąkart apie “The Baltic Scene” iniciatyvą išgirdome 2013-ųjų pabaigoje, kai visose Baltijos šalių sostinėse buvo surengtas “The Baltic Scene Tour” su lietuviais Without Letters , latviais Carnival Youth ir estais I Wear*Experiment. Akivaizdu, bet neįtikėtina, pernai nepriklausomos muzikos Mekoje “Primavera Sound” festivalyje, “The Baltic Scene” dėka, pirmąkart dalyvavo mūsų regiono atlikėjai NiklavZ iš Latvijos bei Sander Mölder, Firejosé ir Tenfold Rabbit iš Estijos.
Prieš ketvirtį amžiaus tuo metu dar “pribaltikos” tautos susikabinusios stovėjo Baltijos kelyje. Visi žiūrėjo viena kryptimi ir galvojo apie tą patį. Nors vėliavos buvo skirtingų spalvų, dar liaunas Povilas Meškėla ir jo Katedra, kažkodėl su lengvu rusišku akcentu, traukė: “ateik ir stok šaliaa, kartū mes stypresny!” Atrodė, natūralu šioms nedidelėms valstybėms eiti bendru Baltijos politikos ir kultūros keliu. Tačiau jau po kelių metų paaiškėjo, kad kiekvienas traukia į savo pusę. Ir nors naftą su latviais lyg ir pasidalinom, o “Via Baltica” šiaip ne taip sujungta, “Rail Baltica” niekaip neišeina normaliai nubraižyti…
Labai ne daug žinome apie Latvijos muzikos sceną, dar mažiau – apie estų. Jei ne “Tallinn Music Week” ir “Positivus” festivaliai, turbūt nežinotume išvis nieko. Manau, panašiai atsakytų ir estas, ir latvis… Galbūt trūksta iš tikrųjų ryškių, visas sienas trinančių atlikėjų, bet galbūt trūksta ir muzikinių procesų sklaidos ir bendradarbiavimo. Būtent šią spragą ėmėsi kamšyti latviai, įkūrę “The Baltic Scene” platformą, bet nesugebėję jos užkurti. Projektą perėmė estai Natalie Mets ir Henrik Ehte, kiek vėliau prie jų prisijungė Frans Robert, šiuo metu vienintelis “The Baltic Scene” redaktorius. Įdomu, jog Baltijos muzikos reikalais rūpinasi… belgas, bet, kita vertus, gal iš šono geriau matosi?
Ką įdomaus paskutiniu metu atradai Baltijos scenoje?
Frans Robert: Keletas draugų iš Lietuvos pasakojo, kad Leaded By Two laimėjo jaunųjų atlikėjų konkursą “Tamstoje” ir jie skamba labai gerai. The Rhye, Grimes ir James Blake mišinys.
Estijoje Talino muzikos savaitės metu atradau Leikki – hiphopo ritmų ir estiškos poezijos kombinacija, atliekama vokalistės. Nuostabiai sušvelninti ritmai.
Mano naujausias atradimas Latvijoje yra MNTHA, kuriuos vadinu latviškais Grimes.
’90-aisiais atrodė visai natūralu mūsų valstybėms žengti pirmyn su Baltijos identiteto vėliava ir kurti kažką panašaus į Beneliuksą ar Šiaurės šalis. Paradoksas, tačiau buvome gerokai labiau kartu, kai dar turėjome sienas, nei dabar. Kaip manot, kodėl taip atsitiko?
Tai susiję su daugybe politinių ir identiteto reikalų, tačiau norėčiau į šį klausimą atsakyti Aldous Huxley žodžiais. Savo knygoje “The Doors of Perception” jis aprašo nuolatinį žmogaus siekimą kažko daugiau. Kai žmonės apsupti sienų, šis troškimas daugiau prisipildo vilties kada nors susijugti su kitoms valstybėmis, ši noras išreiškia judėjimą pirmyn, tikslą, žadantį permainas. Šioms sienoms išnykus, konkretus bendradarbiavimas atrodo žymiai labiau komplikuotas nei pradinis noras. Manau, daug dalykų gyvenime vyksta pagal šį principą, tai tiesiog sunkumų įveikimas siekiant savo tikslo.
Kaip gimė “The Baltic Scene” idėja?
Prie “The Baltic Scene” prisijungiau proceso viduryje, todėl negaliu tiksliai atsakyti, kaip gimė ši idėja. Jaučiu, kad visa tai atsirado dėl noro padaryti muzikos sceną įdomesne, tiek publikai, tiek muzikantams. Jei sudėtume visas Baltijos šalis kartu, gautume apie 7 milijonus žmonių, kurie galėtų būti auditorija muzikantams. Visada svajojau, kad šis regionas taptų “Europos pagrindžiu”, kur gali atrasti naujų, kokybiškų, eksperimentuojančių atlikėjų, nes miestai ir valstybės – nedideli, todėl atviri eksperimentams. Neseniai skaičiau straipsnį apie Perto (Australija) muzikinę sceną, apie tai, kaip ten nieko nevyksta ir viskas sustingę, tačiau daug didžių grupių atsirado būtent ten: Tame Impala, Pond… Tik todėl, kad jos eksperimentavo, nuobodulys gali puikiai paskatinti kūrybingumą. Baltijos šalys yra tuščia vieta žmonėms iš užsienio, tiesiog baltas lapas.
Sakote: “The Baltic Scene” buvo įkurtas siekiant sukurti universalią platformą nepriklausomiems Baltijos muzikantams skleisti pasauliui savo nuostabią kūrybą”. Taigi, šis projektas daugiausia skirtas eksportui?
Pirminė idėja buvo tokia – sujungti Baltijos (Latvijos-Lietuvos-Estijos) muzikos sceną ir tuomet eksportuoti šį junginį užsienyje. Todėl eksportas, žinoma, didelė šio projekto dalis. Tačiau iš pradžių, mano nuomone, šios trys scenos turėtų daugiau bendradarbiauti. Žmonės turėtų žinoti daugiau apie regiono atlikėjus ir žymiai dažniau matyti juos gyvai. Tiesą sakant, šiandien matau, jog tai ir vyksta: grupės keliauja po Baltijos šalis, atranda naujas auditorijas, įgauna naujos patirties. Tam tikru požiūriu, jaučiu, kad iš dalies tai vyksta “The Baltic scene” dėka – keičiasi požiūriai, plečiasi ribos. Taigi, prieš eksportuojant, dėmesį sutelkiame į vidinį trijų šalių muzikinį gyvenimą, stangiamės jas suartinti.
O po vidinio suvienijimo, galime kalbėti ir apie eksportą. Iš pradžių galvojome apie Europą ir pasaulį, tačiau paskutiniu metu labiau orientuojamės į Baltijos jūros regioną. Tai galėtų būti sekantis žingsnis atlikėjams – išvažiuoti į Skandinaviją, Lenkiją, Baltarusiją, Vokietiją ir Rusiją. Tai kelias išvesti Baltijos muziką į platesnius vandenis, sukurti stabilią bazę, kuria atlikėjai galėtų pasitikėti.
… o kaip nusprendžiat, kada atlikėjas nepriklausomas, o kada – ne?
Manau, žodis “nepriklausomas” gali būti interpretuojamas labai plačiai. Daugumoje atvejų pagrindinė taisyklė – jei mums patinka ši muzika, mes ją remiame. Kadangi kai kurios “mūsų” grupės nebūtinai patenka į šią kategoriją. Pvz., Ewert And the Two Dragons, ar tai vis dar nepriklausoma grupė? Tam tikru požiūriu, taip, tačiau jų antrąjį albumą išleido amerikiečių kompanija, taigi šio ribos pakankamai išblukusios.
Kiek žmonių užsiima “The Baltic Scene”?
Pastaruoju metu, daugiausia aš. Man truputį padeda Giedrė Nalivaikaitė iš Elle G, rašanti tekstus. Arba Henrikas (Ehte) taip pat kartais parašo. Bet šiuo metu esu vyr. redaktorius ir organizavau renginį Vilniuje (pirmąjį indie roko baro “Liverpool” gimtadienio vakarą). “The Baltic Scene” įkūrėja Natalie šiuo metu stažuojasi Niujorke, todėl nelabai turi tam laiko.
Koks didžiausias jūsų pasiekimas? Kažkas, kuo ypatingai didžiuojatės.
Mano akimis, tikrai verta didžiuotis surengtais “The Baltic Scene Tours”. Kol kas jie įvyko tik kelis kartus ir, žinoma, ne viskas buvo gerai, tačiau tai buvo būtent tai, kodėl prasidėjo “The Baltic Scene”. Nepavyko surinkti tiek publikos, kiek norėjome, bet jaučiu, kad yra daug neišnaudoto potencialo. Turėtume tai tęsti ir įdėti daugiau pastangų, kad tai suveiktų. Taip pat, gimė idėja organizuoti kažką panašaus į trijų grupių jam session – kad jos kartu repetuotų, įrašytų bendrų kūrinių, o rudenį surengtų turą, kurio metu grotų tas unikalias dainas, muzikantai tarp grupių galėtų keistis ir Baltijos muzikos scena susijungtų tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis. Vis dar norėčiau tuo užsiimti, Nidos meno kolonija tam būtų ideali vieta!
Taip pat, grupės, pasirodžiusios šiuose turuose, gana sėkmingai tęsia savo karjeras: Without Letters, Carnival Youth, ba. Labai smagu matyti, jog kai kurie šių atlikėjų mūsų dėka pirmą kartą grojo užsienyje ir panaudojo tai savo augimui! Jie tikrai teisingai viską suprato – įmanoma išvažiuoti į užsienį ir užkariauti muzikos sceną!
Ką turėtų daryti atlikėjas, norėdamas tikėtis jūsų paramos?
Visų pirma, groti gerą muziką. Antra, pritarti mūsų vieningos Baltijos muzikos scenos principams. Visos grupės nori groti užsienyje ir plėsti savo auditoriją, suprantama, tačiau jos turėtų į tai žiūrėti rimtai. Pvz., būti pasiruošusios išvažiuoti į kelių savaičių turą, jei mes tai suorganizuojame. Kalbu apie savęs kaip atlikėjo suvokimą su visomis to pasekmėmis. “The Baltic Scene” yra ilgalaikis projektas, kuris neįvyks kaip 1-2-3. Jis apima žmonių perspektyvų išplėtimą, o tai – lėtas procesas. Todėl, manau, yra svarbu, ar tu nori dalyvauti šiame procese su mumis. o ne tik pasinaudoti projektu, kad praplėstum savo auditoriją.
Kodėl jūsų kalendorius tuščias, o paskutinė įrašų apžvalga beveik metų senumo?
“The Baltic Scene” šiuo metu juda labai lėtai. Kol kas projektas remiasi entuziazmu ir aistra, kadangi daugelis žmonių užsiima ir kitais dalykais, nedaugelis įsitraukę į šią veiklą visu 100%. Aplink yra įvairių fondų ir rėmėjų, tačiau taip ir nepateikiame jiems rimtų pasiūlymų, nes dauguma žmonių, pradėjusių projektą, po kiek laiko iš jo pasitraukė, nesulaukę rimtos finansinės grąžos. Kaip jau sakiau, šiuo metu tik aš viską palaikau, sunkoka viską apimti vienam.
Nesuprask neteisingai, tačiau dauguma jūsų pristatomos muzikos yra… saugi ir “valstybinė”, nėra nepatogių, drąsių, rėmuose netelpančių atlikėjų. Ar tai sąmoningas pasirinkimas ir jūs paliekate pogrindį vystytis savaime?
Kažkada turėjome mintį paskelbti straipsnį pavadinimu “Compact Discovery”, skirtą tokiems atlikėjams, netikėtiems atradimams. Daug apie tai diskutavome, kurias grupes įtraukti, kurių – ne. Norėtume pateikti pilną Baltijos muzikos vaizdą, nuo pogrindžio iki pop, tačiau kol kas tai sunkoka. Tam reikėtų daugiau žmonių. Taigi, tokia situacija yra daugiau ribotų resursų išdava nei sąmomingas pasirinkimas.
Latviai, atrodytų, turi geresnes pozicijas tyrinėti Lietuvos ir Estijos garsus, nes yra viduryje. Pvz., mes beveik nieko nežinome apie Estijos sceną. Ar galėtum įvardint keletą Baltijos the next big things?
Tai būtų graži žiedinė struktūra!
LV: MNTHA, The Pink Elephant, The Coco’nuts, The Big Bluff, Kasetes,
LT: Leaded By Two, Parranda Polar, InSearch, Keymono, Manfredas
EE: Leikki, Ingrid Lukas, Wrupk Urei, Estrada Orchestra, Kene, Tronden, Vul Vulpes
Internete:
Komentarai