Girių Dvasios: sutartinai skaidru

Pirmą kartą besilankantys Lietuvoje dažnai stebisi, kiek daug čia miškų – gali važiuoti keliasdešimt kilometrų, o aplink matysi tik medžių sienas. Didelėje Europos dalyje, tai – jau pamiršta prabanga. Bet kol kas net gyvendamas mieste, gana greitai gali atsidurti medžių paunksmėje, kur plevena visokios girių dvasios.

Elektroninės muzikos kūrėjas Evaldas Azbukauskas iš Mažeikių pradėjo groti pasivadinęs SoulSonic pseudominu. Tais laikais jį labiau domino mechaniniai techno ritmai, šiandien Soulsonic alias tyrinėja įvairias elektroninės muzikos formas: nuo psy iki minimal, nuo ambient iki trip-hop.

Prieš 5-6 metus “Ore” gana daug rašė apie Evaldo įkurtą “Cold Tear records” leidybinę kompaniją, kurioje pradėjo skleistis jo kitas alter-ego Girių Dvasios. 2009-aisiais pradėtas dub techno, electronic dub ir ambient muzikos projektas apkeliavo didžiąją dalį Lietuvos miestų ir festivalių, jo diskografijoje – 5 albumai ir keletas EP, vienaip ar kitaip susijusių su giriomis, jų dvasiomis ir pagoniška pasaulėžiūra. Paskutinis Girių Dvasių albumas “Ratu” – šiuolaikinės elektroninės dub muzikos ir lietuviškų sutartinių pynė – viena gražiausių tokio tipo kolaboracijų.

Prieš renginį “Tiltas po tiltu” Vilniuje, kuriame Girių Dvasios pasirodys kartu su Sraunus, sėdame su Evaldu pašnekėti apie gyvenimą Mažeikiuose, girias ir jų dvasias, sutartines ir kitus dalykus.

Projektą Girių Dvasios pradėjai 2009-aisiais. Ar iki tol turėjai ką nors bendro su muzika?

Taip, pirmieji bandymai kurti elektroninę muziką prasidėjo ankstyvoje paauglystėje, taigi jau senokai bendrauju su muzika. Kurdavau pseudonimu SoulSonic, kuris dar ir šiandien gyvas, kitą mėnesį išleisiu albumą šiuo vardu. Tai kiek kitokia muzika ir Girių Dvasių fanams gali ir nepatikti :) Taip pat kuriu muziką pseudonimu 101, kuris atsirado jau po Girių Dvasių. Su šiuo projektu kuriu oldschool electro, braindance muziką. Bet žinoma Girių Dvasios yra sėkmingiausias mano projektas, pradėjęs jį, pasijutau radęs savo kelią. Girių Dvasios daug gerų dalykų atnešė į mano gyvenimą. Apskritai viskas mano gyvenime vyksta per muziką ir yra susiję su muzika.

Pats sakai, jog: “A big inspiration and influence comes from thick forests of Lithuania.” Kaip įsivaizduoji girių dvasias?

Miškai, gamta, upės mane įkvepia. Jausdamas gamtą šalia savęs ir aplink save jaučiuosi esąs namie. Kaip įsivaizduoju girių dvasias? Niekaip neįsivaizduoju, tik įsivaizduoju, kad jos yra. Nenorėčiau joms suteikinėti kažkokio pavidalo, paversti jų kokiais nors personažais.

Gyveni ir kuri Mažeikiuose. Mėgsti pasivaikščioti miškuose aplink?

Taip, mėgstu tyliai pabūti miške, pasėdėti prie upės, paklausyti gamtos garsų. Tiesą sakant, pradėjęs Girių Dvasių projektą, dar neturėjau įpročio lankytis gamtoje. Panašu, pačios Girių Dvasios mane suartino su ja. Nuolat vizualizuodavau miškus, juose esančius gyvus padarus, kol galiausiai pradėjau pats lankytis juose :) Miestas, žinoma, yra puikus dalykas, čia gali siekti savo tikslų, įsitvirtinti sociume, o taip pat – ir visi miesto patogumai. Bet čia trūksta tylos, ramybės. Miestas – tarsi sudrumstas pakrantės vanduo, o pabuvus gamtoje tas vanduo nurimsta, drumzlės nusėda ir pasidaro skaidru :) Be to, grožėtis augalais, žiedais, medžiais, kvapais galima be galo, o kai galva pilna minčių kartais sunku tuos dalykus pastebėt.

Girios – visų pirma medžiai. Turi savo mėgstamą?

Visi medžiai gražūs, savaip įdomūs. Bet labiausiai mėgstu vaikštinėti pušynuose ir eglynuose. Tose vietose malonus tyras oras, spygliuočių sakų kvapas, patinka spygliais ir kankorėžiais apibyrėję takai.

Gyvenimas šiame nuo kultūros centrų nutolusiame mieste padeda susikaupti tokiai giliai ir mąsliai kūrybai. Miesto šurmulio turbūt netrūksta?

Tikrai ne. Užaugau nedideliame mieste, dažnai laiką leisdavau kaimuose, miškuose. Tad nesu miesto žmogus. Žinoma, visada smagu apsilankyti, tarkim, Vilniuje, pabūti porą dienų, susitikti su draugais. Tačiau po to visada vėl norisi ramybės :)

Paskutinio tavo albumo “Ratu” tema – sutartinės. Kuo sužavėjo šis specifinis folkloro žanras?

Girių Dvasios mane suartino ne tik su gamta, bet man taip pat parūpo ir mano lietuviškos šaknys. Todėl pradėjau šiek tiek domėtis senovės baltų kultūra. Labiausiai norėjau kuo daugiau išsiaiškinti apie senovės lietuvių dvasines tradicijas. Ir, atrodo, man ji labiausiai atsiskleidė per sutartines. Visų pirma, jos skamba be galo gražiai. Tačiau jose yra kažkas gilesnio, manau, kad jų paskirtis nebuvo tiesiog gražiai vakare po darbų padainuoti. Jos giedamos apeigų metų, šiais laikais tai daro grupė Kūlgrinda. Manau, sutartinių funkcija yra dvasinė, meditacinė. Todėl ir jų klausyti, ir jas atlikti reikėtų su atitinkamu nusiteikimu. Daugelyje kultūrų yra savaip medituojama per garsą. Manau, senovės lietuviai tai darė per savo dainas. Žinoma, visa tai tėra mano asmeniniai pamąstymai. Tikrai nesu baltų kultūros ekspertas. Daug kam sutartinės skamba ne itin muzikaliai, o man atvirkščiai – jose girdžiu harmoniją, muzikalumą, ritmą. Todėl panorau savaip tas sutartines perteikti, apipinti savo garsais. Galbūt mano versijos kažkiek atskleidžia jose esantį muzikalumą prie vakarietiškos muzikos įpratusiai ausiai. Nors girdėjau keletą užsieniečių atsiliepimų, kad jie šių “vokalų” nesuprato. Tikriausiai tiems, kuriems sutartinės “neskamba” ir nesidomintiems tradicine muzika, nebus lengva pamėgti šį albumą. Nežinau, palieku tai klausytojams.

Daug kas savotiškai baidosi lietuviško folkloro liūdesio (kaip pasakytų miestelėnai “grūzo”), o tu, priešingai, atrodo mėgaujiesi juo? Panašu, tau pavyko atrasti bendrą dub ir lietuviško folkloro melancholijos vardiklį…

A.Mamontovas vienoje savo dainų sako: “Tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas”. Manau, liūdesys ir melancholija – ne visai tas pats. Yra liūdesys, kuris žmogų veikia negatyviai, ir yra kažkokia kita liūdesio rūšis ar melancholija, padedanti susibalansuoti. Todėl pritariu A.Mamontovui, nereikia bijoti liūdesio. Ko gero, sveika išgyventi visą spektrą emocijų. Kartais mėgaujuosi melancholija, tačiau ne depresyviai, o su džiaugsmu. Tikriausiai skamba kaip prieštaravimas, bet nežinau, kaip paaiškinti sveiką ir pozityvų liūdesio patyrimą. Galiausiai, tas folklore esantis liūdesys man visai nėra liūdesys, man tai yra gražu. Išvis nežinau, ar teisinga būtų vadint tam tikrą sutartinę liūdna ar linksma. Juk jos nėra nei mažorinės, nei minorinės. Manau, yra kažkas bendro tarp sutartinių ir dub. Dub’ui būdingas aidas, sutartinės skamba taip pat tarsi aidas savo atsikartojimais. Dub’e, tokiame kokį kuriu aš, taip pat yra daug nuolat besikartojančių motyvų – tą patį randame ir sutartinėse.

Albume naudoji Kūlgrinda ir Trys Keturiose įdainuotus įrašus. Ar šie kolektyvai girdėjo tavo kūrybą?

Nežinau, galbūt kažką girdėjo “Mėnuo Juodaragis” festivalyje. Jei girdėjo, tikiuosi, kad patiko. Jaučiuosi skolingas šiems kolektyvams ne tik dėl to, kad panaudojau jų įrašus, bet ir dėl to, kad padėjo išgirsti sutartines taip, kaip jos ir turi būti išgirstos, kad padėjo man pajusti baltišką dvasią.

Šiuolaikinės ir liaudies muzikos jungimas – pakankamai slidus dalykas. Yra daugybė banalių ir neskoningų to pavyzdžių. Ar nebuvo baisu šioje “girioje” pasiklysti?

Aš nesu girdėjęs daug tokių bandymų. Ir kuriant šį albumą man nerūpėjo, ką yra padarę kiti. Žinojau, ką noriu padaryti aš. Kaip priims klausytojai, per daug niekad negalvoju, tiesiog darau tai, ką noriu išgirsti pats, kas įdomu man. Jeigu dar ir kitiems patinka – puiku. Jei ne, aš vistiek puikiai praleidau laiką. Kaip sako, bijai vilko – neik į mišką.