Menininkė bei kuratorė Gerda Paliušytė šiuo metu gyvena ir kuria Amsterdame. 2012-aisiais lietuvė debiutavo kaip režisierė su inscenizuotos dokumentikos juosta „Vakaras su daktaru Šepardu“, kuris tais pačiais metais buvo pristatytas Šiuolaikinio meno centre, rodytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje bei projektų erdvėje „TEMP“ Niujorke. Filmo pavadinime glūdi aliuzija į Agatos Kristi kūrinį „Rodžerio Ekroido nužudymas“ – žinomą kaip pirmąjį detektyvinį romaną su twist‘u istorijos pabaigoje. Pastarasis slypi ir kino juostoje, kurioje veiksmas prasideda XVI-XIX amžiaus Lietuvos dailę pristatančioje Vilniaus paveikslų galerijoje bei čia realiu laiku vykstančioje ekskursijoje.
Tiesa, pati režisierė debiutu bei pirmuoju savarankišku vaizdo kūriniu laiko „Kelio filmą“ – taip pat inscenizuotos dokumentikos juostą, kurią šiuo metu galima išvysti Šiuolaikiniame meno centre vykstančioje XII Baltijos trienalėje. „Kelio filmas“ vaizduoja JAV hiphopo legendų ONYX kelionę po Vilnių. Privalu paminėti, jog kino juosta aktuali tiek grupės klausytojams, tiek jos nepažįstantiems – 28 minutėse glūdi daug už eilinį trip‘ą gilesnės mintys bei potyriai. Atveriama tiek praeitis, tiek dabartis, o ONYX‘ai, kaip sako menininkė, patiria miestą ir miestas patiria juos – šie du labai skirtingi poliai tuo pačiu yra stipriai susiję.
Prieš filmo peržiūrą su Gerda susitinkame „Café de Paris“ ir netrukus suprantu, jog pokalbis keičia išankstinį mano suvokimą bei spėliones apie kino juostą. Jaučiu, jog bus paliesti ne tik siužeto ar garso takelio klodai. Režisierė užsimena, jog kūrimui bei suvokimui vieno rakto nėra, tačiau man padovanoja bent keletą galimų reikšmių.
Tavo kūrinys „Kelio filmas“ – kolekcininkės Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės ekspedicijų rekonstrukcija. Kodėl pasirinkta būtent ši asmenybė, o ne, kad ir, Matas Šalčius ir jo kelionė po pasaulį motociklu?
Pasirinkimą lėmė ne asmenybė, o jos surinktų kūrinių nuolatinė ekspozicija Radvilų rūmų muziejuje. Iš tiesų reikia grįžti penkiais metais atgal. Dirbau Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centre (Lietuvos dailės muziejų sudaro skirtingi padaliniai: Vilniaus paveikslų galerija, Nacionalinė dailės galerija, Radvilų rūmų muziejus, etc.), kuris yra atsakingas už moksleivių edukaciją. Vesdavau ekskursijas ir edukacines programas įvairaus amžiaus žmonėms. Tuo metu, kai dirbau, ši mecenatės kolekcija vis dar buvo muziejaus archyvuose ir buvo diskutuojama kaip ji turi būti eksponuojama: kurią jos dalį bei kaip ją reikėtų pateikti žiūrovui, kaip spręsti situaciją dėl kolekcijos eksponatuose neretai sunkiai apčiuopiamo skirtumo tarp artefakto ir turistinio suvenyro. Muziejus – viena iš kolektyvinės minties saugyklų, tad man pasidarė įdomu: kas vyksta, kai muziejus nėra naikinamas, o priešingai – jis plečiasi, kodėl plečiasi būtent taip, kodėl su būtent šia ekspozicija ir būtent šiais metais? Ką tai kalba apie dabartį ir kodėl?
2013-aisiais Radvilų rūmų muziejus galiausiai nusprendė eksponuoti Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės rinkinį keliose salėse. Dabar visas pastatas turi kelias ekspozicijas: viena jų yra XVI-XIX a. Europos dailė, taip pat Radvilų giminės portretai bei mecenatės kolekcijos pagrindu suformuota ekspozicija – Rytų Azijos, Naujosios Gvinėjos ir Australijos aborigenų menas. Buvo įdomu pakliūti į šią laikų ir sprendimų sankirtą. Man pačiai ji daugiau pasakoja apie tiek dabartinį, tiek 90-ųjų Vilnių, kuomet muziejui buvo padovanota G. Kazokienės kolekcija, nei apie Rytų Aziją ar Naujają Gvinėją.
O kodėl pasirinkai hiphopo legendas ONYX?
Pirmiausia norėjau į miestą pasižiūrėti kaip į šios objektų iš užsienio ekspozicijos dalį, t.y. per tam tikrą atstumą. Kilo noras sukurti kelio filmą žmogaus, kuris atvyko į Vilnių ir kuriam miestas yra vienas iš turistinių objektų. Nuo pat pradžių mąsčiau apie hiphopo atlikėjus, nes man atrodo, kad hiphopas – miesto muzika, kurioje labai aiškiai juntamas laikas, o šios kultūros atstovas gali būti įdomus stebėtojas ir keliautojas. Tai buvo viena iš pagrindinių galvojimo fazių – dabar filmo negaliu įsivaizduoti be ONYX‘ų, nes jie yra labai stipri 90-ųjų Vilniaus istorijos dalis.
Iš tiesų kuriant neturėjau vieno teisingo sprendimo. Buvo daugybė minčių ir pojūčių, kurie kažkuriuo metu išsikristalizavo į kūrinį, kuriame nėra vieno rakto prasmei atrasti. „Kelio filmą“ kūriau kaip tam tikrą ambient‘ą – tą, kurį neša miestas, kurį neša ONYX’ai. Man buvo įdomu kaip visa tai tarpusavyje sąveikauja.
Australijoje gyvenusi lietuvė savo ekspedicijų metu surinko 840 egzotiškų dirbinių iš Australijos, Naujosios Gvinėjos, Ramiojo vandenyno salynų, taip pat ir 277 Australijos lietuvių dailininkų kūrinius. Visa tai buvo padovanota Lietuvos dailės muziejui. Filme kolekcininkės vaidmenį perima JAV hiphopo grupė. Ką kolekcionuoja ji?
Grupė šį vaidmenį perima metaforiškai. Visi mes keliaudami esame savotiški kolekcionieriai: nuolat pravažiuojame daugybę miestų, fiksuojame tam tikras detales. Detalių atsirinkimas priklauso nuo labai skirtingų dalykų: nuo to, kas tuo metu mes esame, kokį santykį turime su aplinka. ONYX‘ai yra pakeleiviai ir prakeleiviai mieste, kurio svarbi dalis jie yra. Pastarojo aspekto akcentuoti nenorėjau. Norėjau pamatyti kas įvyks: ONYX‘ai buvo stebėtojai, miestas buvo stebėtojas, aš irgi buvau stebėtoja.
Tad filmas nėra vien tik santykis tarp ONYX‘ų ir ekpozicijos, veikiau tarp grupės ir viso Vilniaus miesto? Juk muziejus yra tik vienas iš sustojimo taškų.
Taip, muziejus atlieka reprezentacinę funkciją – buvo įdomu pasirinkti jį kaip vieną iš sustojimų galvojant apie tai, kad kitos stotelės mieste – taip pat reprezentacinės ir jas galima lyginti tarpusavyje. Savotiška selekcija apie selekciją.
Galbūt įdomumo dėlei gali įvardinti keletą kitų stotelių?
Man buvo svarbu neprisiimti autoritarinės pozicijos ir nesakyti, jog dabar mes sėsime į šį automobilį ir važiuosime ten. Ne. Mes sėsime į automobilį, kuris šiame mieste muzikantams atrodo patrauklus ir kurį jie išsirinko, paprasčiausiai leisime laiką kartu ir režisuosime situaciją. Pavyzdžiui, mąstai, jog būtų smagu užeiti į barą ir taip kyla mintis apie konkrečią vietą. Mes pasirinkome barą „Skybar“, nes iš jo matosi Vilniaus panorama, o be to jis yra įsikūręs kadaise buvusiame vieninteliame Vilniaus dangoraižyje, viešbutyje „Lietuva”. Pastarasis šiuo metu priklauso „Radisson“ viešbučių tinklui, o tai irgi yra įdomu, nes miestas keičiasi, sparčiai neoliberalėja, o tu susitinki su žmonėmis, kuriems tai jau kaip ir politinė praeitis. Tarp sustojimo taškų buvo ir prekybos centras ar krepšinio aikštelė: vaikščiojome po vietas, kurios yra labiau socialios – toks buvo ir ONYX’ų prioritetas.
O tu? Kas buvo tavo asmeniniai ieškomi ir rasti artefaktai, t.y. fiksacijos, kurias atradai filmo statymo metu?
Tai buvo geras trip‘as su ONYX’ais. Turėjau galimybę iš jų perspektyvos pažvelgti į miestą, kuriame užaugau. Tai buvo labai įdomu, o tuo pačiu dar ir leido atsisveikinti su tokiu muziejaus sumanymu, kokį jį mačiau anksčiau.
Šių metų Baltijos trienalės mintys sukasi aplink sakinį „Tai, kas šiandien meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“. Kaip vertini „Kelio filmą“ – kaip vienos kelionės mutaciją, kurią kada nors gali pakeisti kita mutacija ar atvirkščiai: kaip aiškų ir neliečiamą vienos kelionės įamžinimą?
Manau, kad neįmanoma sustabdyti mutacijos, nes kiekvienas kūrinio suvokimas yra nauja, jį mutuojanti interpretacija. Niekada nesustabdysiu šios kelionės kitimo, nes ji mutuoja savaime ir tai daro laike. Visa tai suvokiu kaip užfiksuotą kelionę, bet tuo pačiu manau, jog neturiu galios apibrėžti šio užfiksuoto momento suvokimo ar nustatyti jo ribas.
Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės kelionės glaudžiai siejosi su pavojumi. Ar jūsų kelionėje jų pasitaikė? Nebūtinai fizinių, galbūt vargiai regimų plika akimi?
Pirmuoju sakiniu yra cituojamas mitas. Radvilų rūmų muziejus pristato Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės kolekciją ir rašo, jog lietuvė keliavo čiabuvių valtimis – tai yra istorija, pateikiama mito pagrindu. Tai ne faktai ir jų negali patikrinti, tačiau to daryti ir nereikia – pavojus šioje vietoje yra retorika. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ką Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės patirti pavojai reiškia muziejaus retorikoje. Be abejonės tai yra vienas iš būdų reprezentuoti ekspoziciją. Svarbu akcentuoti, kad baltaodė moteris keliauja rinkti eksponatų į laukinius kraštus, susiduria su pavojais, o šie tampa pinamo mito dalis, kuris turi racionalų istorinį pagrindą. Pastarasis yra tam tikras kolonialistinis požiūris į tokių artefaktų rinkimą. Tai vienas iš aspektų kaip yra kalbama apie tam tikrų tautų, tam tikro laikotarpio, tam tikro meno rinkimą ir eksponavimą. Šį kalbėjimo būdą pasirinko ir Radvilų rūmų muziejus, tad tai turime suvokti kaip retorikos dalį, o ne interpretuoti tiesiogiai. Tuo pačiu turime suvokti, jog ši retorika yra labai sąmoninga, ji neatsiranda šiaip sau. Tam tikra prasme šis mitas rekonstruojamas ir „Kelio filme”.
Kalbant apie nesklandumus – mano nuomone, dokumentikoje, neskaitant galimų techninių kliūčių, jų nėra. Tai nėra vaidybinis filmas, čia nėra prasilenkimų su scenarijumi, kuriuos galėtume vadinti nesklandumais ar pavojais. Turi idėją, kurią nori įgyvendinti, tačiau kiekvieną nesklandumą priimi kaip integralią šios idėjos įgyvendinimo dalį. Tu turi tam pasiduoti, nes kitaip niekas neįvyks ir paprasčiausiai sudegsi.
Norėjau klausti ar kelias buvo labiau tiesus ar vingiuotas, bet dabar suprantu, jog turbūt jis buvo toks, koks turi būti.
Taip, būtent. Tą akimirką jis kitoks būti ir negalėjo, kas ir yra įdomu. Kitaip jis nebūtų kelias, būtų kažkas kito. Kodėl būtent kelio filmas? Kelio filmuose yra momentas, kai veikėjas prieš išvažiuodamas nežino kas jo laukia. Tas nežinojimas tampa labai svarbia kelionės dalimi.
O kur šis kelias veda?
Turbūt kiekvieną jis veda labai skirtingai. Manau mane, ONYX‘us, Radvilų rūmų muziejaus kuratorius jis veda skirtingomis kryptimis. Tai yra gerai, tai ir yra įdomu. Turbūt kelias veda į kelias skirtingas matymo perspektyvas, požiūrio taškus iš karto – aš labai to tikiuosi.
ONYX muzika – savotiška postsovietinės laisvės apraiška Vilniaus gatvėse, grupės emblemomis numarginusi miesto sienas. Koks JAV muzikantų santykis su kitame pasaulio krašte esančiu palyginti mažyčiu miestu?
Jie labai daug koncertuoja ir keliauja, tuo pačiu ture atsidūrė ir Vilnius. Nėra taip, kad atsiveži žmones ir sakai, jog tai yra miestas, kurio jie niekada nematė, kad dabar jūs interpretuosite, o mes išgirsime tai, ko dar niekada nesame girdėję. Norėjau išlaikyti tą patį laisvumo momentą, kurį patiria kiekvienas iš mūsų pravažiuodamas tam tikras vietas, kurios kelia kažkokias asociacijas, bet tik tiek, kiek pats nori, kad keltų. Kažkokia nepažįstama plotmė: miestas ONYX‘ams kelia vienas asociacijas, jie miestui kelia kitas, galbūt patys jas šiek tiek numano ir tuomet atsiranda kažkokia dinamika. Kita vertus, natūralu, jog jie kaip hiphopo kultūros atstovai per ją ieško ir sąlyčio taškų su aplinka.
ONYX‘ai, žvelgiant iš šono, filme neretai atrodo šiek tiek nepatenkinti – nuolat signalizuojantys Vilniaus vairuotojai, vargiai reikiamą atsakymą surezgantys vilniečiai, „šūdinas sunkvežimis“ ar „atrodo, kad visas miestas yra uždarytas“. Tiesa, kartą Vilniaus panorama prilyginama Los Andželo vaizdui. Kaip buvo iš tiesų?
ONYX Vilniuje lankėsi jau antrą kartą ir Vilnių jau savotiškai pažinojo. Abu grupės nariai yra profesionalūs aktoriai – tiek Sticky, tiek Fredro Starr yra sukūrę nemažai antraplanių vaidmenų įvairiuose serialuose, tokiuose kaip „The Wire“, „Law and Order“, „CSI Miami“ ir kituose. Filmavimo metu muzikantai patys rinkosi kaip reflektuoti juos supančią aplinką ir kokį miesto vaizdą sukurti žiūrovui.
Ar daug žmonių atpažino mieste keliaujančius ONYX? Kaip į juos reagavo atlikėjai? Vieną faną matėme: su grupe užaugusį vaikiną, kuris, beje, nežinojo, jog amerikiečiai prieš keletą dienų grojo “Lofte”
Teko su ONYX pasivaikščioti per Gatvės muzikos dieną. Visur groja skirtingą muziką: vienur stovi vaikas su fleitute, kitur akordeonistas, o šalia atsiranda žmogus, rėkiantis „Ei, chebra, taigi čia ONYX‘ai!“. Skirtingi muzikos žanrai ir klausytojų ratai dar labiau persipina. Tai buvo mūsų pirmasis susitikimas mieste ir savotiška ekskursija – taip, juos gatvėje neretai atpažįsta įvairių kartų gerbėjai, o ONYX, žinoma, yra pratę prie dėmesio, jie vertina savo fanus.
Kino juostoje skamba vienintelis muzikos kūrinys ir tik pabaigoje, nėra vaizdų iš amerikiečių koncerto Vilniuje: kodėl? Filmo akcentas ne ONYX‘ų muzika, o patys ONYX‘ai?
Patys ONYX jau savaime yra ir jų muzika, todėl manau visai nebūtina leisti koncerto įrašo ar jų albumo, kad ją išgirstum. Bohren and der Club of Gore – šiuolaikinė vokiško jazz grupė sutiko paskolinti savo kompoziciją paskutiniam filmo kadrui, o, mano nuomone, jų muzika yra tokia pat perregima kaip ir miestas filme. Tuo pačiu ir jazz muzika ONYX‘ams, be abejo, artima – pirmuose grupės albumuose yra nemažai jazz sample‘ų.
Genovaitė Budreikaitė-Kazokienė mirė šių metų pavasarį. Ar tai padarė kokią nors įtaką „Kelio filmui“?
Taip, kolekcininkė iškeliavo keli mėnesiai prieš filmavimą. Aš neturiu santykio su ja kaip su žmogumi – su ja turiu santykį kaip su tokia, kokią man ją sukūrė muziejus. Kai kuriuos sprendimus man padėjo priimti tai, kad turiu darbo muziejuje patirtį, tam tikrą išsilavinimą, bet galvojant apie filmo siužetą man svarbiau buvo tai, kas slypi atviroje, t.y. viešoje muziejaus retorikoje. Šiuo atveju man tai buvo įdomiau nei nuvažiavimas ir susipažinimas su ja asmeniškai.
Vienas iš „Kelio filmo“ pabaigos kadrų – prie kelio stovintis „Mercedes Benz“ automobilis, kuriuo po Vilnių cruise‘ino muzikantai. Šįkart jis – tuščias, temsta. Kelias baigėsi?
Kadre taip pat vienu metu užsidega visos miesto šviesos. Kelias, žinoma, tęsiasi, bet kuriame jo etape atsiduria juo keliaujantys tegu lieka atviru klausimu ar pasiūlymu.
XXII Baltijos trienalėje – nuo nuotraukų iš Ignalinos atominės elektrinės iki verdamos „Fantos“ meninės instaliacijos. Kokią vietą čia užima „Kelio filmas“, koks jo vaidmuo?
Šių metų Trienalėje nemažas dėmesys skiriamas Baltijos šalims, jų kultūrai, istorijai. Filmas Trienalėje atsirado kaip viena šios kultūros atkarpų.
Galbūti nori ką nors pasakyti žiūrovui prieš peržiūrą?
Nelabai, nepažįstu to žiūrovo (juokiasi).
Kur yra sekantis tolimesnis „Kelio filmo“ kaip kino juostos sustojimas? Tikiu, jog kūrinys atrastų vietą tiek Lietuvos, tiek užsienio kino festivaliuose.
Filmas bus rodomas Trienalėje iki pat jos pabaigos, o vėliau apie jo tolimesnę kelionę spręs patys festivaliai.
Ačiū.
Gerda Paliušytė Vilniaus dailės akademijoje baigė dailėtyros bakalauro ir kuratorystės magistrantūros studijas, o šiuo metu Amsterdamo universitete studijuoja kultūros analizės magistro studijų programoje ir rengia scenarijų filmui apie nacionalinius parkus Aliaskoje, kartu su Gediminu Akstinu režisuoja parodų dokumentikų seriją.
„Kelio filmas“ yra rodomas Šiuolaikinio meno centre 12-20 valandą kasdien, išskyrus pirmadienius. Peržiūros truks iki spalio 18 dienos – XII Baltijos trienalės pabaigos.
Internete:
Komentarai