Keturkojų nevalgau jau niolika metų, todėl labiau domino ne tai, kaip “Keulė Rūke” patenkina skonio receptorius, o tai, kad jie atidarė savo užkandinę, atrodytų, labai nesaugioje Vilniaus Halės turgaus ir stoties kaimynystėje ir gatvės maistą (t.y. mėsainius) pardavinėja gatvės kainomis. Nors Vilniuje netrūksta burger’inių, “keulės” vos spėjo suktis – pirmi mėnesiai priminė sovietinius laikus, kai prie deficito išsirikiuodavo eilės. Praėjus ažiotažui, paprašiau vegetariško su daugiau sūrio. Vos tilpo. Visą savo “kioskelį” ir terasą šalia kompanija susitvarkė ir pasidarė patys. Tik prie viso bendro nepriklausomybės koncepto “Raudonos plytos” nelabai limpa – juk tai tas pat major “Švyturys”…
Nauja buvo ir tai, kad nuo pat pradžių užkandinė pradėjo aktyviai kriuksėti virtualiame pasaulyje – per gerą pusmetį perkopė 20-ies tūkstančių gerbėjų ribą. Kalbos tonas, kaip ir priklauso šiam gyvūnui, agresyvus ir tiesmukas, bet savo nuomonę turi visais klausimais. Prieš kelias savaites virtuali pūga kilo dėl “Keulės” posto su krikščionišku psalmynu ir padažu suteptais išplėštais jo puslapiais bei atitinkamo teksto (žr. iliustraciją žemiau). Kadangi internete visi mes kažkodėl žinome ir galime daugiau nei realybėje, pasipylė kritikos lavina nuo pop-portalų iki religinės pakraipos puslapių. Asmeniškai neesu patyręs jokių nemalonių susidūrimų su krikščionybe, tačiau esu girdėjęs apie šios religijos “žygdarbius” viduramžiais. Tai – viena seniausių represinių struktūrų žmonijos istorijoje. Visi žinome, jog paprastai tarpinininkas tik gadina komunikacijos procesą, todėl, mano nuomone, kiekvienas turėtume kalbėtis su aukštesnėmis jėgomis tiesiogiai, o bažnyčios yra tik daugiau mažiau įdomūs architektūros šedevrai. Pastatyti, beje, žmogaus. Tuo tarpu vieno “Keulės” įkūrėjų ir šiandieninio pašnekovo Dominyko Čečkausko ir jo žmonos, žinomos fotografės, Rūtos Jankauskaitės aka Marla Singer santykiai su bažnyčia gerokai labiau komplikuoti.
Prasidėjus įvykiams Kijeve, su vietiniu gatvės menininku pasikalbėjome apie gyvenimą ir sulaukėme jūsų priekaištų, kad “alternatyvios kultūros portalas užsiima politine prostitucija”. Kažkam pasirodė, kad privalome rašyti tik apie muziką ir gal dar truputį meną. Tačiau viskas gyvenime susiję ir beveik kiekvienas tavo žingsnis yra savotiška politika. Net kai renkiesi, ar ragauti beveidį korporatyvinį ar nedidelio bravoro išvirtą alų. Juk dalindamas savo eurus, remi vieną ar kitą verslą, iniciatyvą, projektą. Tematikos ribų “Ore” nėra, o užkietėjusiams ortodoksams galima paminėti, kad ta pati mūsų pašnekovo žmona savo laiku dainavo grupėje Sheezanova, taigi tekstas – susijęs su muzika.
Jei to neužtenka, tai “Keulė rūkė” inicijavo, kad siena šalia jų taptų atvira gatvės meno galerija. Galbūt todėl namo sieną šalia “Vilnius Street Festival” metu papuošė brazilų dueto Os Gemeos kūrinys. Pridėkime dar tai, kad užkandinės interjerą dekoravo už “Keulę” turbūt ne mažiau populiari ir provokuojanti Shaltmira – štai jums spalvingas šiuolaikinio meno taškas, kuriame galima ir pavalgyt.
Šio teksto “Keulė rūkė” neužsakinėjo – jį inicijavo “Ore” dėl visų aukščiau minėtų priežasčių. Mūsų nuomonė nebūtinai visada sutampa, tačiau diskusijose visada kažkas gimsta, o tyloje, kaip sako rusai, “tik mentai“. Todėl kalbėkimės, jei nenorime gyventi tarp mentų plačiaja prasme.
Kad būtų mažiau įtampos, pasiklausome ko nors pokalbio metu?
Jūsų lapkričio 15-osios postas po Paryžiaus atakų sulaukė beveik 800 laikų ir 140 share’ų, paminėjimo įvairiuose pop-portaluose. Tuo pačiu – ir nemažos heito dozės. Prisipažink, tikėjotės tokio dėmesio ar truputį netyčia gavosi?
Pradėkime nuo to, kad tai nebuvo pirmas religinis ar politinis “Keulės” postas. Esam postinę geidulingai į mūsų mėsainį žiūrintį Jėzų, Budą su “Keulės” galva ir vandens šautuvais, lazeriais šaudančius angeliukus. Per Vėlines rodėme prie “Mcdonalds” uždegtą žvakelę ir gedulingą vainiką. Kai JAV legalizavo vienos lyties santuokas, perdarėme savo logo į fetišistinę gay keulę. Dieną prieš teroristines atakas kalbėjome apie žodžio laisvę, o dieną po atakų rodėme Laisvės statulą su alaus bokalu rankose, skatindami žmones ne bijoti, o mėgautis gyvenimu, taip žeminant fanatiškus teroristus. Taigi, šitas postas nebuvo ištrauktas iš konteksto ar staiga sugalvotas kaip genialus būdas pritraukti “Keulę” prie aktualijų. Tai buvo dar vienas postas iš ilgos hedonistinių “Keulės” postų serijos. Like’ų tiek ir tikėjomės – religiniai postai visada jų susilaukia daug, mūsų auditorija mėgsta, kai kalbam apie dalykus, kurių jiems vaikystėje neleisdavo tėvai ar seneliai. “Keulė”, kaip geroji mama, sako: “Nori mėsainio pietums? No prob. Nori pepsio ir saldumynų? No prob. Nori alaus? Chillas. Nori neit sekmadienį į bažnyčią, pasijuokt iš tų, kas eina, o pats valgyt šonkaulius? Easy.” Ko nesitikėjome, tai tiek daug piktų share’ų. Manau, šį postą atsitiktinai užmatė keli religiniai radikalai ir jis neplanuotai pasklido auditorijoje, kuriai nebuvo skirtas.
“Keulė” visada buvo už žodžio laisvę – dalyką, dėl kurio buvo išžudyta “Charlie Hebdo” redakcija. Teroristinės atakos iš dalies buvo nukreiptos prieš restoranus ir jų klientus. Tai yra dvi esminės priežastys, neleidusios tylėti teroristinių atakų akivaizdoje.
Pats kurį laiką gyvenai Paryžiuje. Kokios buvo pirmosios mintys, sužinojus apie sprogdinimus?
Tris metus gyvenau Paryžiuje, studijavau politinę istoriją viename seniausių žodžio laisvės tradiciją turinčių universitetų – Sorbonoje. Studijuodamas dirbau baruose, kad galėčiau save išlaikyti, turiu ten daugybę draugų ir buvusių kolegų, kurie ir toliau šioje sferoje. Vienas fanatikų šaudė 100 metrų nuo mano buvusių namų. Buvę kolegos užsibarikadavo ten, kur kažkada dirbau. Minčių po įvykių nebuvo, buvo daug emocijų: pyktis, liūdesys, šleikštulys, baimė, noras kažką pakeisti.
Beje, kodėl vis dėlto ne Koranas?
“Keulės” komunikaciją darome kartu su fotografe Marla Singer. Prieš gyvenimą Paryžiuje turėjome stiprių susidūrimų su krikščionybe. Aš baigiau Vilniaus jėzuitų gimnaziją, ji turėjo močiutę, dirbusia tikybos mokytoja ir naudodavusia smurtą, kad įkaltų vaikams savo konservatyvias religines tiesas. Abu sutikome daug fanatiškų krikščionių, todėl manome, kad tai yra didelė problema Lietuvoje (lengva kalbėti apie nuosaikią krikščionybės versiją tiems, kam vienintelė jos išraiška – šeimyninis susirinkimas prie Kalėdų stalo). Lietuvoje islamo ekstremizmas nėra reali problema, tuo tarpu radikali krikščionybė yra čia pat. Dievas mokė krikščionis skleisti meilę, neįrodinėti savo teisumo viešai, neskleisti neapykantos. Kaip ir islamas, krikščionybė yra moralės normų rinkinys, bet kai kuriems žmonėms atrodo, kad priklausymas tam tikrai religijai paverčia juos moraliai viršesniais už likusius. Tokiais atvejais spaudžiant kalašnikovo gaiduką nesudreba ranka, tada atrodo pateisinama grasinti susidorojimu.
Po mūsų posto gavome 200 vienos iš penkių žvaigždučių įvertinimų feisbuke, buvo parašyti trys tendencingai prieš mus nukreipti straipsniai didžiuosiuose portaluose, gavome grasinimų susidoroti fiziškai, teisiškai, ekonomiškai ar net susisprogdinti mūsų užkandinėje. Tai nėra normalus nuosaikus tikėjimas, tai – neapykantos ir fanatizmo kultūra. Tai tik įrodo, kad reikėjo postinti būtent krikščionišką maldyną, o ne Koraną. Ekstremistai ir fanatikai yra ne kažkur Sirijoje ar Prancūzijoje – jie čia pat mūsų panosėje.
Kaip supratau, iš esmės jūsų mintis buvo nukreipta prieš fanatizmą, nesvarbu kokios religijos ar ideologijos. Taip pat – prieš manipuliavimą masėmis (Vakaruose tai jau perėmė žiniasklaida, islamo pasaulyje tuo vis dar aktyviai užsiima religijos atstovai), socialinę tylą, nuomonės neturėjimą ir pan. Lietuvoje neįprasta, kad užkandinė turi savo nuomonę įvairiomis temomis…
Iš esmės žinutė buvo paprasta ir gana banali. “Charlie Hebdo” redakcija iš karto po šaudymų restoranuose pasisakė: “Friends from the whole world, thank you for #PrayForParis, but we don’t need more religion! Our faith goes to music! Kisses! Life! Champagne and joy! #ParisIsAboutLife”. Neseniai prancūzai organizavo pilietinę akciją Paryžiuje “Je suis en terrasse”, sakydami, kad nereikia melstis ir liūdėti, geriau išeiti į terasas, chillinti ir puotauti. Dalai Lama pasisakė, kad problemą sukėlė žmonės ir ją išspręsti privalo žmonės. Maldos čia niekuo nepadės, nes ne dievas visus išžudė. Iš esmės mūsų žinutė rezonavo visus šiuos teiginius – pasakėm: net suvalgydamas mėsainį, padarysi daugiau nei papostindamas #prayforparis, nes bent parodysi, kad nepalūžai ir nebijai, t.y. sakai teroristui, kad jis tavęs neįbaugino. Religija, iš vienos pusės, yra kalta dėl to, kas įvyko Paryžiuje, o iš kitos – religija ir maldos yra savo sąžinės nuraminimas, kad jau padarei pakankamai, kad pasaulis pasikeistų: “Aš gi jau pasimeldžiau ir šiaip esu labai doras religingas zmogus”. Vienas pastorius Amerikoje pasisakė, kad tie, kas ėjo į death metal koncertą (beje, Eagles of Death Metal, kurių koncerte žuvo žmonės, negroja mirties metalo ir nenaudoja jokios atitinkamos simbolikos nei tekstuose, nei scenografijoje – ore past.) ir turėjo mirti. Žinoma, tai – ne visų krikščionių nuomonė, bet tai iliustruoja dažno religingo žmogaus požiūrį.
Taip, daug kas sakė maždaug “jūs, durniai, slyskit į savo virtuvę mums ėsti gamint”. Dar gajus Lietuvoj toks vertikalus požiūris į aptarnaujantį personalą, kitus žmones. Bet tiesa ta, kad visi turime teisę į nuomonę. Vadovaujamės tuo pačiu principu ir savo įmonės viduje – kiekvienas čia dirbantis turi teisę į nuomonę, visada gali ją išsakyti ir į tai visada bus atkreiptas dėmesys. Yra daug dalykų, kas neįprasta Lietuvoje, kai tą daro užkandinė. Neįprasta, kai užkandinė atidaroma stoties rajone. Neįprasta, kad, iš šiukšlyno, kuriame dirbdavo prostitutės ir gyvendavo narkomanai, padaroma terasa. Neįprasta, kad užkandinė gerbia savo komandą. Neįprasta, kai užkandinė nuoširdžiai rūpinasi savo maisto kokybe. Neįprasa, kad užkandinė parduoda savo produktą už geriausią kainą, kokią tik gali pasiūlyti ir dar enterteinina aktualia komunikacija. Bet ar tai yra blogai?
Priešingai, viešojoje erdvėje labiausiai girdisi intelekto nesužalotų elementų srautas, o tie, kas lyg ir galėtų vesti pirmyn, dažniausiai tyli, bet vistiek nelabai suprantu, kuo valgantis mėsainį yra geresnis už postinantį #prayforparis?
Mėsainio valgymas tavęs nepadaro geresniu ar blogesniu žmogumi, tačiau pats veiksmas yra prasmingesnis nei hashtago #prayforparis postinimas. Visų pirma, parodai solidarumą su paryžiečiais. Pagrindinė jų žinutė teroristams – mes nepalūžom, mes nebijom ir toliau eisim į kavines ir restoranus, nes Paryžius yra meilės gyvenimui simbolis ir meilė gyvenimui laimės prieš baimę sėjančius religinius fanatikus. Antra, #prayforparis postinimas yra nuo tavęs formaliai atsakomybę numetantis veiksmas, kuris neveda link jokio rezultatyvaus pokyčio. Jau nekalbant apie tai, kad Biblijoje parašyta, jog savo teisumo, dorumo ir visokio kitokio puikumo deklaravimas viešai yra nuodėmė (galiu pacituot, jei reik). Šis veiksmas yra absurdiškas net vadovaujantis krikščioniškomis vertybėmis.
Daug ką labiausiai įžeidė religiniai motyvai šalia mėsainio. Cituojami kai kurie Konstitucijos ir Baudžiamojo kodekso straipsniai, paskelbtas boikotas, mažinamas jos reitingas (kai kuriais atvejais ten net nebuvus). Jūsų pareiškimas vadinamas cinišku ir kaltinamas noru užsidirbti kitų nelaimės sąskaita ir vertybių neturėjimu. Bet juk ir “Keulė” turi kažkokias vertybes – kokios jos?
Lietuvos konstitucija ir Baudžiamasis kodeksas aiškiai sako, kad negalima tyčiotis, niekinti ir persekioti ŽMONIŲ. Ne knygų, ne daiktų, ne simbolių, o žmonių. Lietuvos įstatymai gina žmogų, o ne daiktą. O įsižeisti gali daug kas dėl daug ko. Kažką žeidžia, kad pardavinėjame mėsą, kažką – kad valgom kiaulieną, kažką – kad naudojam vienkartinius indus, bet pabandykim įsivaizduoti pasaulį, kuriame sakytume tik tai, kas nieko neįžeistų, ar tai būtų laisvė? Jau minėjau, kad kvietimai atkeršyti neturi nieko bendro su čia neva taip aršiai ginamomis krikščioniškomis vertybėmis, tai yra labai artimos idėjos islamiškam ekstremizmui, norui sėti baimę arba kitaip – terorizmui. Mūsų pareiškimas buvo labai nuoširdus ir asmeniškas (apie tai jau kalbėjau anksčiau). O “Keulė” turi viena esminę vertybę, tai – Laisvė. Laisvė tikėti tuo, kuo nori tikėti, laisvė daryti su savo kūnu, tai, ką nori daryti, laisvė vartoti, tai, ką nori, laisvė ateiti pachmelnam mėsainio, laisvė stovėti už baro su tatūchom, tuneliais ar barzda. Galu gale, laisvė pas mus neateiti, jei esi pagiežingas ir kerštingas žmogus.
Konstitucija sako, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šiuo atveju lyg ir galima būtų įžvelgti religinę neapykantą ir diskriminaciją tikinčiųjų atžvilgiu? Juk laisvė tuo pačiu yra ir atsakomybė.
Bažnyčia pasisako daug ir dažnai apie mūsų pasaulietinį gyvenimą, kišasi į politiką, kartais net naudoja šantažą politikų atžvilgiu. Stabdo visuomenės progresą, nori kištis į visų žmonių (ne tik krikščionių) šeimos santykių reguliavimą. Jeigu bažnyčia gali pasisakyti apie mūsų civilinį gyvenimą, kodėl mes negalime pasisakyti apie bažnyčios simbolius ir vertybes? Bažnyčia iš esmės sako: fuck contraception, fuck sexual education, fuck same sex love, fuck science. Kodėl negalime sakyti fuck religion? Neskatinam nekęsti krikščionių, nepersekiojam jų, pasisakome apie patį idėjų rinkinį. Ar mes tokia sukaustyta visuomenė, kad nebegalime kalbėti, diskutuoti ir reikšti savo pozicijos idėjų atžvilgiu? Neatsakinga būtų matant neteisybę visuomenėje tylėti. Laisvė ir yra atsakomybė.
Viešųjų ryšių specialistai jūsų ėjimą vertina kaip klaidingą. Kažkas jau palygino šią istoriją su Ten Walls griūtimi. Bet, kaip suprantu, renkatės kelią “Visiems mielas nebūsi”?
Mes patys kas dieną dirbame su tikra komunikacija, žinome, kiek laiko reikia įvykių analizei, galimų rezultatų prognozavimui ir kokybiško produkto pateikimui klientui. Ateiti, užmesti akį į nuotrauką ir išpranašauti pagal tai įmonės ateitį yra Palmyros lygio pasvaičiojimai, o ne rimto komunikacijos specialisto išvados. Nepamirškime, kad nuomonės jų klausiama apie vieną sėkmingiausių komunikacijos projektų Lietuvoje, kurį padarė kažkas kitas…
Kažkas mus palygino su Ten Walls ir Teišerskyte. Ir tai būtų teisinga, jei nebūtų absoliučiai priešinga. Ten Walls ir Teišerskytė buvo pasmerkti dėl savo absurdiškai konservatyvių vertybių – homofobijos ir rasizmo, tuo tarpu ant mūsų supyko dėl progresyvių idėjų. Manau, neetiška kritikuoti dalykus, kurių negali pakeisti – žmogus negali pakeisti savo odos spalvos ar lytinės orientacijos, bet savo įsitikinimus žmogus gali pakeisti visada, todėl tikiu, kad yra etiška kritikuoti žmonių įsitikinimus. Visiems būti mielu yra senoji mokykla, kuri po truputį miršta: nevykę “Čili” rebrandinimai, gili “Mcdonalds” depresija rodo, kad žmonės nebenori formalaus masinio produkto, jie nori kažko tikro ir nuoširdaus. Restoranas yra kaip draugas, nebūtina pritarti visiems draugo įsitikinimams, kad nueitum su juo išgerti alaus. Bet labiau pasitiki draugu, kai žinai, ką jis galvoja.
Kodėl, manai, Lietuvos žmonės tokie kantrūs ir tylūs, nors valdžia vairuoja girta, šaudo retus žvėris, kitos rasės jiems smirdi, vagia beveik atvirai ir mojuoja savo kiauliškais pagurkliais. Belieka tik gerti ir žudytis?
Prieš mažiau nei 100 metų visi žmonės, kurie netylėjo, buvo išžudyti (dalį jų persekiojo ir iki tol). Beveik 50 metų gyvenome priespaudoje, o tėvai mokė vaikus, kad geriau nesakyti to, ką galvoji ir kuo tiki. Sistema žlugo, bet žmonės liko tokie patys, tėvai mokė “laisvės” vaikus taip, kaip juos buvo užauginę jų tėvai, mokytojai ruošė naują kartą pagal principus, kurie buvo įskiepyti priespaudoje. Laisvė neateina per vieną naktį, laisvei, kaip ir kitiems geriems dalykams, reikia laiko. Daug žmonių elgiasi pagal tai, kaip supranta viduriuką tarp kraštutinumų. Lietuvoje kol kas yra tik vienas kraštutinumas, todėl ir tas viduriukas gana liūdnas. Lietuvai žūtbūt reikia drąsių pasisakymų. Prancūzijos visuomenėje žodžio laisvės kraštutinumus formuoja tokie žurnalai kaip “Charlie Hebdo”, o kas Lietuvoje suformuos kraštutinumą, jei net mažytis ir nuosaikus mūsų postas buvo iš karto užgniaužtas main stream’inės spaudos ir nepakantumo lavinos?
Virtualioje erdvėje visi yra ekspertai ir visažiniai, bet ar po šio įvykio jūsų užkandinėje buvo nors viena gyva diskusija panašia tema?
Taip, žmonės kalba, pas mus jie jaučiasi saugūs ir laisvi, nes žino, kad esame atviri įvairioms nuomonėms, šiandien buvo atėjęs pavalgyti vienas tikintis žmogus ir pasakė, kad jam giliai px, ką kalbame facebook’e, tai yra jo nuomonė ir džiaugiamės, kad jis ją turi ir garsiai išsako.
Internete:
Komentarai