laiko transfuzija, pabandykim
Paėmiau aplanką, ištraukiau programą, afišas, lapus su greitosiomis pakeverzotomis pastabomis, ir išgirdau Ernesto balsą, minkštą, manieringą, nuolat besikeičiantį balsą, kuris keliaudamas po Nidos kolonijos koridorius ir susisiekiančias bendruomenines erdves, tai stiprėja, tai vėl nuslopsta: Apple porridge! Apple porridge!
Tėvai, kviečiantys namo iš kiemo. Muedzinas, šaukiantis maldai. Turgaus prekiautojas. Laikraščių pardavėjas. Ne, ne, ne.
Menininkas, ak! Ak-menininkas!
Obuolių košė, išsiverčiu į lietuvių, ir suvokiu, kad tai netikra, kad pasaulinės meno puotos ir simpoziumai yra praeity, atminty, arba, kaip nesako lietuviai, laikmenoj kamaroj ant šeštos lentynos, ir kad iš vasaros dūmo, to gardumo liko tik neaiškus, kartkartėm krimstelintis neatliktos pareigos pojūtis, nes juk žadėjau, kad parašysiu, žadėjau – bet ar tęsėjai, Tesėjau? – – – – Pasak Walterio Benjamino, yra du laimės pavidalai: odė (šitai vyksta, dabar , čia, džiaugsmas veržias iš gerklės!) ir elegija (o tu prisimeni, kaip tada? … o vis dėlto o kaip gerai ooo…). Ar yra abejonių, kur randuosi, kieno tiesioginiam pavaldume atsidūręs?
bet jau įsiverčiau į dubenį košės, išvirtos sklandžiausio gyvenime sutikto žmogaus Ernesto (paskui mačiau performanso, kur jis pliaže šoka nuogas, įrašą: iš nugaros judėjo dar plastiškiau, nei šaukė valgyti) — jau paragavau: paprasta solidi avižinių dribsnių košė su obuolių gabaliukais, jau atvėsusi, nes po kvietimo vėl užsnūdau ir numiegojau posmą, ir kėliau vėlokai . Košė, kur į visumą sulipo atskiri dribsniai – ar tai ne šventės, festivalio įvaizdis?
Festivalio košė, per vidutinio ilgumo ak-menininko karjerą ne vieną kartą ragauta, bet vis tiek masinanti pirmu šaukštu, pirmo šaukšto kelione per visą LT ilgį nuo rytų lėkštės ligi vakarų burnos, mikriuko ankštumoje pirmą kartą susiliečiant su kitais dribsniais, įdomiais ir globaliais, prieštaktis bendravimo su visa šiųmete dribsnija ir košeliena.
Ak taip, jie visi savo vietoje, ir vietiniai ir nevietiniai menininkai, barzdoti ir pražilę, stilingi ir apdriskę, tie ar-menininkai ir prie-menininkai, organizatoriai ir moderatoriai, ir tie, kurie mažai sako, o jų darbai kalba, ir kurie kalba daugiau nei jų kūriniai, buzzwords žinovai ir anotacijų meistrai, ir pameistriai, ir lankytojai, ir užklydę turistai, ir užklydę vienatvės tarp dviejų vandenų iškamuoti elniai, ir, ir –
ir aš, rankoje laikydamas dundulį, o kišenėje — trigrašį, einu į terasą, iš kurios matosi švyturys, dundėti ir bimbinėti, o kondicijai pasiekus atitinkamą lygį lyg ir karaokėje dainuoti alkobilio „komunalininkų balių“, nes, kaip sakė vienas dalyvis, music lubricates the performance, nes reikia nors mažumėlę atsverti anglosaksų dominaciją muzikoje, bet tuo tarpu dar esu vietoj, dar kalbuosi su artimiausiu dribsniu iš olandijos, artimiausiu, nes dalijamės tą patį kambarį, ir pasakoju jam apie rusų mafijozių antkapius, kuriuose realistiškai pavaizduotas šeimininko mersedesas ir pats šeimininkas, laikantis mersedeso raktelius; na taip, pamąstęs atsiliepia kolega, nėr ko šaipytis, jie mano, kad šitie rakteliai tiks ir atsirakinti dureles į anapus, bet aš sakau, kad žuvus avarijoje, vietoj antkapinio paminklo reikėtų pastatyti tą nelaimingą mašiną, kad ji rūdytų ir irtų kartu su aukos kūnu; taip, atsiliepia kolega, kažką panašaus eksponuoju šitam simpoziume, nueiname pažiūrėti, tai, pavadinkim, kaulų laikrodis,: iš Šiaurės jūros dugno išgriebtas mamuto kaulas, dabar kolboje išstatytas natūraliam irimui, kurio išvengė užsikonservuodamas druskoje ir/ar durpėse, dabar kad ir pavėluotai, vis tiek turės nueiti visą kelią galutinės stotelės DULKĖS, o mes žiūrėsim, stebėsimės, kas bandys nusistatyti savo laikrodžius?
Žmogus – geologinė jėga, nusausinanti jūras, priverčianti tekėti tikras ir virtualias upes, duomenų upes, sujungianti jas į pasaulinę apytaką, kuri tarsi kraujagyslių tinklas apipina paskutinį mums likusį mitą – žemės rutulį, tą stebime patogiai įsitaisę kėdėse ir madingai susirangę ant grindų, tą mums ekrane projektuoja indėnais būti užsigeidę kanadiečiai – iki tokio lygio, kad plunksnų vainikais papuošė savo monitorius, pagamintus, be abejo, Manitu valia indėnų rezervatuose– o priedo dar leidžia malonią ambientinę muzikėlę, music lubricates the performance, duomenų upės teka, mes irgi tekame, virstame netgi ne takomis, o margaritomis, pulkėmis, keičiamės duomenimis, kad ir užčiaupę burnas ir sustingę savo kėdėj. juk, kaip sakė sabolius, geriausias ateities pranašas yra takusis dievas protėjas.
Ateitis! ji čia, ji pastato stalą, tribūną, projektorių, kėdes, atveda pranešėjus. Mintis, stiprėjanti klausantis sabolių grunskių tamošiūnų, leonavičių dobriakovų ir t.t.: jescze Litwa ne zginela. Iš savo korių ir rūselių išlindo bitės į šviesą, ir ohoho kaip dūzgia! Su fiziku Karoliu įsileidžiame į diskusiją, kodėl elementariųjų dalelių tyrinėtojai pirmenybę teikia konfrontacijai ir konfliktui, ir sinchrofazotrone šviesai artimu greičiu sudauždami materiją randa vis mažesnes ir vis trumpiau gyvuojančias dalelytes, o kodėl kvarkai ir protonai negalėtų draugauti ar netgi bendradarbiauti? O tada prieina — ne, ne Kindziulis, o Gedutis ir patiesia visus ant menčių savo pauerpointine prezentacija apie pauerpointines prezentacijas, jų didį nuobodulį, ir jo kvintesenciją – internetą užvaldžiusias kates. Kai biškį atsigauname nuo krizenimo, girdime Gedutį aiškinant, kad nuobodis garantuoja, jog laikas realus. Juokas ne mažiau, Aldi, mintyse priduriame.
Be abejo, tatai yra konceptualus simpoziumas su konceptualaus simpoziumo ypatybėm. Pavyzdžiui, mes konceptualiai valgome, tuo rūpinasi net kelios virtuvės brigados (menu fantaziją žavingą – šaltibarščius su la-ši-ša). Pavyzdžiui, simpoziumo, kurio tema yra laikas, dienotvarkėje yra konceptualūs laiko tarpai – tai jau netgi antro lygio (2.0) konceptualumas. Dar pavyzdžiui: reprezentacijai čia skiriama tiek pat dėmesio kaip ir, prezentacijai, ir visi veiksmai, ir neveiksmai tuo pat paveiksluojami, filmuojami, apdainuojami, išplatinami tviteryje, piteryje, tadž mahale ir dar bala žino kur. Ir šitų psichodelinių eilučių autorius čia atsiduręs toj pačioj – kūrybinio dokumentatoriaus, kaip parašyta programoje, arba, aiškiau sakant, notaro-archyvaro kategorijoje. Na bet ką – įsipareigojimai ir yra tam, kad jų nevykdytum, ir, tarkim, pasiklystum Nidos miške, kartu paklaidindamas būrelį vokiečių ir vokiečiams prijaučiančių, kurie įsigeidė pamatyti Tomanno namelį.
Po ilgų kaip šimtmečiai valandų iš tikrųjų išnyrame prie Tomanno namelio, per pažintis įsigauname į vidų, o tada nutinka šis tas netikėta: Tautvydas B. sėda prie pianino, kurį kadaise lietė pačio TM rankos, ir pagroja absoliučiai praeinančias improvizacijas. Kitoj Kuršmarių pusėj matyti tamsus Ventės rago brūkšnys. Atgal vokiečiai pėsčiom neis, kviečiasi mikriuką. Stovime ant Uošvės kalno, daromės ir laukiame, ir kad kas, ir ilgai laukus dar palauk, ir kas čia, ir šiukštu.
Apple poridge, šaukia Ernestas. kelkis, simpoziumo dalyvi, laikas! Mesijas įžengia pro sekundės vartelius, anot to paties Benjamino. Kas gi yra šventės siekis, jei ne laiko sustabdymas laimės pilną sekundę? todėl nepražiopsok. Nepražiopsok užrašo ant vienos dalyvės majkės “Home is where a wi-fi” ir nepražiopsok atvirų studijų rūkymo sesijų pirtinimosi bačkoje, nepražiopsok kitoje vietoje, nei rodo etnokosmologų patvirtintas saulės laikrodis, šviečiančių grįžulo ratų, į kuriuos naktį kyla sidabriniai balionai, nepražiopsok žiopsojimo, dogmos plaukų ir paukščių pieno…
Apple porridge! Jau laikas!
Laikas, stop.
Internete:
Komentarai