Gentrifikacija – istorinio miesto centro ar kitų istorinių gyvenamųjų teritorijų traukos paskatinta socialinė kaita, kai viduriniosios ar aukštesnės socialinės klasės gyventojai keičia žemesnės socialinės klasės gyventojus (Krupickaitė ir Standl, 2004; Bromley ir kt., 2005).
Gentrifikacija yra sudėtingas reiškinys – su ja susiję investuotojai, siekiantys uždirbti iš besikeičiančių nekilnojamo turto kainų, konkurencija dėl gyvenamojo ploto didmiesčiuose, žmonių pačių susigalvoti identitetai, ekonominis nesaugumas bei siekis pabėgti nuo visko saugioje subkultūrinėje sriuboje.
Pirmiausiai gentrifikaciją galima vadinti ir socialiniu valymu – dažniausiai per ilgą laikotarpį iš kažkokios vietovės, anksčiau laikytos mažiau „prestižine“, neteikiančia tiek kultūrinio ar socialinio kapitalo, dažnai turinčia prastesnes viešąsias paslaugas –viešąjį transportą, mažiau kultūrinių įstaigų, mažiau matomą politikų, siekiant ją padaryti „geresne“ yra atsikratoma to, kas, trukdo – vietos gyventojų. Vietos gyventojai dažniausiai būna kalti tuo, kad jiems nepriklauso būstai minėtuose rajonuose, dažnai tai žmonės dirbantys darbus, uždirbantys kuklias sumas, mokantys nuoma ir jie tampa tam rajonui nebereikalingi, nes jų gyvenimas ten neneša pakankamai pridėtinės vertės.
Gentrifikacija taip pat yra suvokiama kaip įrankis miesto atnaujinimui. Tam dažnai naudojamas menas, „mianininkai“. „meno projektai“. Vilniaus stoties rajone, siekdami užsukti gentrifikacijos varikliuką kelių barų savininkai sukūrė „Stoties utopiją“, menininkų performansą, kurio aprašyme rasite tokį tekstą:
Ar Vilniaus stotis gali būti utopinė? Du pavadinimo žodžiai prieštarauja vienas kitam, sukurdami oksimoronišką beprasmybę. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad Stoties rajonas tampa madinga vieta naujiems, Senamiesčio kainų lygio verslams atsidaryti bei jauniems profesionalams įsikurti. Gentrifikacijai Stoties rajone ir aplink jį įsibėgėjant, įdomu stebėti, kaip keičiasi šios erdvės ir kaip tai iš esmės keičia viso Vilniaus miesto veidą.
Prie gentrifikacijos-chic projekto prisidėjęs architektas Mindaugas Pakalnis teigė: „Tai [Gentrifikacija] – vienas iš būdų atnaujinti tą rajoną. Šį metodą taiko daug pasaulio miestų – pradeda nuo menininkų, kurie yra kūrybingi, sugeba apleistą teritoriją parodyti visai kitomis spalvomis. Tai – puikus ir geras metodas“.
Ir ponas Pakalnis bus teisus – įkūrus eilę barų ir įvykdžius nekilnojamo turto pervystymo projektus iš ties pamatysite daugiau „jaunų profesionalų“ snukių, ir kadangi jauni profesionalai turi dėdžių ir tetų ir draugelių savivaldybėje išties pamatysite atgalinį ryšį – didėjančias viešasias investicijas, geriau nuvalomus kelius, pabarstomus šaligatvius ir mažiau šiukšlių, nes “jauni profesionalai” balsuoja. Viskas atrodytų labai #smagu, kol nepagalvoji, kodėl gi tie žmonės stoties rajone gyvena? Mieste su brangiausia nuoma Baltijos šalyse?
O kur gi dingsta tie žmonės, kurie ten gyveno iš pradžių? Aukštesnių pajamų kaimynai jų nepaverčia turtingesniais – žaidžiant modernaus miesto Monopoly žaidimą skurdas yra sukoncentruojamas ten, kur gyventi yra brangu (ir, kad ir kaip keistai beskambėtu, skurdžiai gyventi yra brangu) , kur atstumai iki didelio prekybos centro, mokyklos ar vaikų darželio yra didesni, mokyklos yra prastesnės ir probleminės, viešasis transportas yra apgailėtinas.
Panaši menininkais grįsta gentrifikacija yra sėkmingai bandyta nekilnojamo turto vystytojų Lietuvoje – A. Zuoko Fluxus ministerija ir panašus projektas Kaune, visa eilė loftų projektų, kurie skirti pervystyti industrines patalpas. Jų principas visada panašus – duoti kažką nemokamai žmonėms kurie vadinami „mianininkais“, ir kai ta vieta sukaupia „jaunų profesionalų“ kultūrinį sluoksnį tas vietas išparceliuoti ir paversti prestižiniu nekilnojamu turtu.
Kultūros karai: tarp „Poverty porn“ ir priekalo
Kaip visada sudėtingi konfliktai apauga sudėtingais prasminiais klodais. Vienas gentrifikacijos variklių yra tai, ką galima vadinti sudėtingo ir išlavinto vartotojo fenomenu. Šis vartotojas save asocijuoja su tuo, ką ir kaip jis vartoja. Ar tai būtų barzdos, ekologiškas maistas, socialinė kritika, single malt viskis, kraftinis alus ar sidras, pernelyg brangūs pretenzingų startaperių tampomi nešiojamieji kompiuteriai ar vinilinės plokštelės – prekės ženklas arba pats produktas tampa modernaus „jaunojo profesionalo“ gyvenimo prasme ar juo pačiu. Išskirtinumas ir „autentika“ tampa tuo, kas jam/jai kuria pridėtinę vertę, tačiau ir pripildo tuo, kas tampa identitetu.
Socialiai sąmoningas vartotojas šias patirtis praturtina ir empatija bei išėjimu į nepatogią aplinką, ir aptrupėjusios sienos, nublukę tapetai, benamis kaimynas Stasys, kuriam visada trūksta 20 eurocentų iki alaus tampa jaudinančia, autentiška bei tikra realybe, į kurią šis urban konkistadoras patenka, kad pasimėgautų dar viena poverty porn sesija. kurioje jis tik prašalaitis, tiesa, prašalaitis su dažnai neprastomis teorinėmis Judith Butler arba Jaques Deridda žiniomis.
Subkultūrinių judėjimų siekiai įdiegti „alternatyvias erdves“ kaip kažkokią alternatyvą gentrifikacijai yra tik vidurinės klasės bičių kova prieš medų – likimo ironija dažnai skvotus ir socialinius centrus paverčia įrankiu atlikti tą patį – performuoti gyvenamąją erdvę, pritraukti laptopuotų profesionalų, kad šie pasidžiaugtų skvoto autentika.
Siekis naudoti kapitalo prievartą, norint išvalyti miestą ir apgyvendinti apleistas miesto vietas kūrybinės klasės atstovais paprasčiausiai neįtikina, nes minėtieji „jauni profesionalai“ dažnai ekonomine prasme nėra labiau pasiturintys, kada jų turtas yra būsimo ir negimsiančio startapo planas, išpuoselėta barzda, TSPMI bakalauro diplomas ir neišsemiamos marios hipiško šūdo.
Jei jūs gyvenate rajone, kurį nori pertvarkyti progresyvus verslas, jei jūs nenorite keltis į kitą miesto galą, nes negalėsite sau leisti žaisti nuomos kainų žiurkių lenktynių, jei jums nepatinka humusas ir “San Pelegrino”, nesiūlau to, ką siūlo Watsky, nes abejoju, ar tai padėtų. Gentrifikacija yra tai, ką žmonės daro kitiems žmonėms, dažnai neturėdami blogų tikslų ar ketinimų. Tačiau jei jos priežastys yra deprivacija ir viešųjų investicijų trūkumas, jei jos problema iškilo, kai mes viešus reikalus – miestų planavimą, prieinamą būsto nuomą, savo kaimynystės saugumą atidavėme spręsti ribotiems žmonėms su ribota fantazija turinčius tik labai ribotus tikslus, tai mes visada tai galime atsiimti. Ir be jokių mianininkų.
Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas
Komentarai