Jei girdėjote jaunos režisierės Akvilės Gelažiūtės vardą, tai tikriausiai iš baigiamojo jos magistro darbo „Deminas: dvi tvirtovės“. Režisierė atsisako stereotipinės kalbinimo, provokacinės dokumentikos formos ir sukuria šmaikštų, smagų, natūralų paveikslą. Jos filmas apie teatro pedagogiką studijuojantį Deminą, kuris pasiryžta sukurti etiudą pagal visiems gerai žinomą kūrinį „Žiedų valdovas: dvi tvirtovės“. Be sudėtingo kūrinio pasirinkimo jo darbą apsunkina tai, kad Deminas aktoriais pasirenka savo jaunesnius brolį ir pusbrolį. Deminas viso etiudo kūrimo metu bando įveikti šias dvi tvirtoves: brolį ir pusbrolį. Viena erdvė ir trys veikėjai – minimaliomis priemonėmis sukuriamas juokinga dramatiška santykių drama tarp giminystės ryšių siejamų veikėjų ir tuo pačiu tarp režisieriaus ir aktorių.
Šiemet Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ Akvilė Gelažiūtė už šį darbą buvo įvertinta „kiaušiniu“ – prizu, skirtu geriausiam metų studento darbui. Jauna režisierė apdovanojimus vertina kaip paskatą judėti tolyn. Todėl su nekantrumu laukiame tolesnių jos darbo vaisių. Daugiau apie Akvilės kūrybą, režisūrines patirtis ir užuominas apie ateities planus, kalbame su ja pačia.
Kaip pasirinkai studijuoti režisūrą?
Ganėtinai atsitiktinai. Užaugau kaime ir viskas, ką dariau susijusio su kultūra, tai skaičiau knygas. Nieko aplink nebuvo: nei žmonių, nei pramogų, nei kur labai nuodėmių patirti. Tad skaičiau įvairią literatūrą, labai mėgau fantastiką. Aš turėjau giminaičius, kurie sukosi vizualiųjų menų ir verslo srityje, ir, artėjant mokyklos baigimui, jie pasakė, kad ši sritis turi ateitį. Ar aš tuo metu žinojau, kas yra režisūra? Ne. Galiu prisipažinti, kad aš pagooglinau, ką daro režisierius. Pasirodė, kad visai neblogai skamba. Tada pradėjau ruoštis stojamiesiems. Metus laiko ruošiausi, skaičiau kino istoriją ir t.t. Iš tikrųjų tik įstojus, po dviejų metų, pradėjau suprasti, ką režisierius turi daryti. Bet galbūt kitaip ir neįmanoma, čia tikriausiai visose specialybėse taip. Darbas iš šono žiūrint atrodo vienas dalykas, o to, ko reikia, kad galėtum atlikti tą darbą, yra visai kas kitą. Žinoma, buvo ir nusivylimo. Mokykloje įsivaizduoji, kad esi kitoks, kad esi labai kūrybiškas, o tada atsiduri vietoje, kur visi yra tokie. Iš tiesų nesi nei kitoks, o kūrybiškumą, pasirodo, reikia smarkiai lavinti.
„Deminas: dvi tvirtovės“ – pirmas rimtas tavo darbas?
Tai pirmas mano ilgiausio metražo filmas. Be to, prie jo buvo ilgiausiai dirbta. Visas procesas užėmė beveik du metus. Šis filmas buvo pirmasis dokumentinis mano filmas. Prieš tai režisavau tik trumpametražius vaidybinius. „Deminas“ yra mano magistro baigiamasis filmas. Nors, kai pradėjau, neturėjau tokio tikslo ir tik baiginėjant pagalvojau, kam daryti dar vieną filmą. Tai išėjo taip, kad jis buvo pritemptas iki magistro.
Už jį susilaukei daug gerų įvertinimų: “Kinfo” apdovanojimuose – geriausias ilgo metro dokumentinis filmas, vėliau – „Sidabrinės gervės kiaušinis”. Kaip jautiesi?
Labai labai smagu. Apdovanojimai, kai esi jaunas kūrėjas, yra didelė paskata. Niekada nesinori kurti tiktai sau. Jeigu nėra rezultatų, nėra įvertinimų arba vien kritiški įvertinimai, iškyla natūralus klausimas, ar visą tai turi prasmę, ar yra prasminga daryti tokį dalyką, kuris reikalauja daug pastangų ir, be to, yra brangus. Tie įvertinimai yra kaip įgnybimas į užpakalį – eik daryt toliau.
O kaip kilo pati filmo idėja? Kaip išgirdai apie Deminą?
Iš tiesų tai ilga istorija. Pirmiausia su Deminu susipažinau Vilniaus pedagoginiame universitete, kai ieškojau pagrindinio aktoriaus savo baigiamajam filmui bakalaure. Niekaip neradau tarp aktorių ir pagalvojau, kad reikia naujo žmogaus. Pažįstamiems rekomendavus nuėjau į Pedagoginio universiteto repeticijų salę, kur pamačiau, kaip Deminas rengia etiudą. Tiesiog prisimenu tą paveikslą – jis stovi su tais savo išraudusiais skruostais, išprakaitavusia kakta, rodo pirštu į dangų ir režisuoja. Jis buvo tokio tipo žmogus, kokio man reikėjo. Taip jis tapo aktoriumi mano filme. Tuo metu pagalvojau, kad tokių jo amžiaus žmonių, tuo metu jam buvo 21-eri ar 20, nepažįstu. Nė vienas iš mano pažįstamų rato nėra šimtą procentų įsigilinęs į kažką. Mes, man rodos, labai daug abejojame, dėl didžiausių dalykų ne visada galime pasakyti tvirtą savo nuomonę. O jis gali. Nors kitą dieną gali ir persigalvoti, bet tuo metu jis yra tuo užsidegęs. Ir man tai labai patiko.
Praėjus gal metams, mano draugė, kuri mokosi ten, kur ir Deminas, sako, kad Deminas stato spektaklį su savo broliais pagal „Žiedų valdovą“. „Žiedų valdovas“ nuo senų laikų mano mėgstamiausia istorija. Man tiesiog galvoje nesutilpo, kaip galima „Žiedų valdovą“, tokią epopėją, sutalpinti į dviejų vaikų spektaklį. Tad susidomėjusi pašnekėjau su Deminu, ar galėčiau ateiti pafilmuoti ir jis sutiko. Tada pradėjome lankytis su operatoriumi. Ir galiausiai „Žiedų valdovo“ ir spektaklio statymo motyvai nusistūmė į antrą planą.
Tad, jei ne Demino charizma net nebūtumei pasirinkusi filmuoti tokio filmo?
Ne, nebūčiau. Gal kažkam ir įdomu, kaip yra statomas etiudas, tam, kas nieko nežino apie teatrą. Bet aš turėjau šiokį tokį teatrinį išsilavinimą. Tad man tikrai tai nėra labai įdomu. Man įdomiausia buvo tai, kad Deminas turėjo suderinti darbą su broliu ir pusbroliu ir tuo pačiu išlikti pedagogu. Manau, kad čia yra neišvengiamas konfliktas. Be to, kyla įtampa tarp mėgėjiškumo ir bandymo aprėpti visiems labai gerai žinomo kūrinio, turinčio krūvą gerbėjų medžiagą. Žinojau, kad tie konfliktai tikrai bus, o po to jau viskas vystėsi natūraliai.
Tai ir paties teatro tematika nebuvo pasirinkta specialiai?
Visiškai. Svarbiausias dalykas buvo Deminas. Kaip žmogus.
O ką norėjai parodyti šiuo filmu?
Užduoti klausimus. Kur yra ta riba, kai reikia nustoti stengtis dėl rezultato ir pasižiūrėti į procesą? Iš to išplaukia ir su pedagogika susiję klausimai. Kiek svarbu degti savo idėja, kiek svarbu uždegti kitus? Be to, man labai patiko jų trijų kraujo ryšys, artimumas. Norėjau atskleisti, kad ir kokie konfliktai įvyktų viduje, kad ir kokios dramos, kartais peržengiančios etikos ribas, tiksliau neperžengiančios etikos ribų, paliečiančios jas, bet kai yra ryšys – yra ryšys, yra apie ką kalbėti, kai jo nėra, tai nėra. Tai man buvo labai svarbu.
Ar tai, kad yra pasirinkti Vilniaus lenkai, ką nors pridėjo filmui?
Nei pridėjo, nei atėmė. Prieš filmuojant aš tikėjausi, kad gal iš to išsivystys koks papildomas kabliukas. Nieko tokio nenutiko.
Nebent galiu paminėti kalbinį aspektą. Deminas nuostabiai kalba lietuviškai, o jo brolis ir pusbrolis turėjo akcentą. O pirmųjų repeticijų metu jie netgi labai sunkiai formulavo mintis. Tad Deminas darė dvigubą darbą: jis statė spektaklį, tačiau taip pat jis užsibrėžė jį statyti lietuvių kalba. Ne tik spektaklio tekstas turėjo būti lietuvių kalba, tačiau Demino tikslas buvo ir repeticijas vesti lietuvių kalba. Per tris mėnesius taip pasijautė, kad tie vaikai labai pastiprėjo lietuvių kalboje, pradėjo daug laisviau reikšti mintis. Iš pradžių būdavo, kai jų paklausia, jie sako „taip“, „ne“ arba „nežinau“.
Kalbant daugiau apie Vilniaus lenkų motyvą, galbūt jautėsi bendruomenės motyvas. Kai nuvažiuodavom į kapines arba buvome jų namuose, matėme, kaip jie bendrauja vieni su kitais. Pavyzdžiui, į peržiūras pas nieką neatėjo tiek giminaičių, kiek atėjo pas juos. Nežinau, ar čia galima daryti išvadas apie visus Vilniaus lenkus, bet susidarė įspūdis, kad ta bendruomenė yra stipri ir saistoma stiprių šeimyninių ryšių. Tai tiek, bet iš tiesų nieko daugiau.
Pagal „Deminą“ atrodo, kad tarp režisieriaus ir aktorių yra aiškiai išreikšti galios santykiai. Režisierius aiškiai dominuoja prieš aktorius. Ar realybė būtent tokia?
Žinoma, kad režisierius dominuoja prieš aktorius, bet kitaip yra neįmanoma. Istoriją reikia papasakoti vieną, negali atsisėsti penkiese ir galvoti „aš daryčiau taip, o aš daryčiau taip“. Visgi turi būti tas vienas tironas, kuris įtikina kitus, kad jo vizija, jo matymas yra geresnis negu kitų. Visur taip yra, kur pažiūrėsi vizionierius dominuoja prieš savo įrankius. Nesvarbu, kur tai vyksta. Negali visi būti teisūs.
Pati baigei LMTA ir tikriausiai turėjai tiek režisūros, tiek vaidybos kursus? Kokios patirtys, ar yra panašumų į tai, kas rodoma „Demine“?
Tarp savęs, kaip jaunos kino režisierės, ir Demino, jauno teatro režisieriaus, jaučiau ryšį. Režisieriaus darbas yra žinoti. O dar nežinai, nes tik pradėjai mokytis. Tai, kad pradėjai mokytis, nereiškia, kad savaime įgavai tas žinias. Jos ateina su praktika ir vis tiek, nors ir įgijęs daug patirties, darai klaidas. Iš to irgi kyla konfliktas. Kai reikia pradėti priimti sprendimus, dar neturi to amatininko savyje, kuris galėtų tau kyštelėti teisingus sprendimus. Ir proceso metu vieną dieną atrodo vienaip, tada persigalvoji, tada nebežino pats ko nori. Tačiau tai yra natūralu.
Ar gali pakomentuoti LMTA skandalą? Ar įmanoma pedagogika be tam tikros prievartos ir psichologinio spaudimo?
Ši tema labai aktuali. Taip, yra įmanoma pedagogika be spaudimo. Tačiau reikėtų atskirti tai, ką darė Deminas nuo LMTA. Pedagogikoje sieki rezultato. Todėl čia negali būti šiltnamio sąlygų, nes išėjęs iš jo susidursi su baisiu žiauriu pasauliu. Jeigu nesugebi baigti mokyklos, nesugebi gyventi, nesugebi daryti to darbo.
Tačiau jei kalbame apie teatre vykstantį spaudimą lyginant su mokymu kitur. Ir kitur yra dėstytojai, yra autoritetas. Tačiau galbūt ten viskas daugiau apibrėžta, yra aiškesnės taisyklės?
Aiškiau apibrėžta, labiau reguliuojama ir daugiau žmonių stebi. Problema yra ta, kad, kalbant apie teatro aktorius, vadovai yra būsimi darbdaviai. Jeigu tu kaip žmogus dar studijų metais nesutinki su ta sistema, vadinasi, negali dirbti, nes tais principais dirbsi visą gyvenimą. Man rodos, problema yra ir ta, jokiu būdu nesakau, kad aktoriai yra silpnos asmenybės, bet jos turi turėti tam tikras charakterio savybes, kurios leidžia priimti kito nuomonę. Daugeliui žmonių tas yra nepriimtina. Aš, pavyzdžiui, nuolatos ginčjuosi. Dėl to visą savo teatrinę patirtį prisimenu kaip vieną didžiulį nesibaigiantį konfliktą. Kai nesuprantu, kodėl turiu kažką daryti. Manau, blogas aktorius tas, kuris negali perlipti šito. Aš negalėčiau. Jei netyčia būčiau įstojusi į vaidybą, būčiau tikrai jos nebaigus.
Čia kyla klausimas apie sistemos keitimą.
Bet sistema keičiasi. Nuo tada, kai prieš kokius septynerius metus stojau į LMTA, keitėsi dėstytojai, keitėsi studentai ir jie reikalauja kitų dalykų. Sistema niekad neatkeliauja iš vieno, ją sukuria visi. Kai atsiranda maži pokyčiai, jie sukelia didesnius pokyčius. Manau, pedagogikoje situacija gerėja. Bet išvengti streso yra neįmanoma.
Kaip manai, ar Demino kaip režisieriaus vaidmuo būtų kitoks, jei tai nebūtų buvę jo giminaičiai?
Žinoma. Man tikriausiai pritars daugelis – negražiausiai elgiamės su savo artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis. Jiems parodom savo tikrąjį veidą. Nenaudojame pedagoginių priemonių arba naudojame jų labai mažai. Manau, tai darė labai didelę įtaką.
Gal žinai, kaip Deminui sekasi toliau? Ką jis dabar veikia?
Žinau. Buvau susitikusi su juo rudens pabaigoje. Keliavome į LRT studiją, į radiją. Jis dabar dirba pardavėju vienoje iš telekomunikacijos įmonių. Ir jis lygiai taip pat užsidegęs kaip seniau teatru. Dabar pasakoja, kokius mokymus turi, kokių naujų telefonų modelių padavė ir t.t. Jis iš esmės yra besidomintis žmogus, nesusireikšminęs, kas jį išskiria iš absoliučiai daugumos, ir darantis, ką gali daryti tuo metu.
Žinau, kad vasaromis jis dažnai dalyvauja teatro stovyklose. Tad nėra taip, kad būtų visiškai atitrūkęs nuo teatro. Bet tai likę daugiau vasariniu hobiu.
Paprastai suprantama, kad aktoriai būna tik vaidybiniame kine. Tačiau pasižiūrėjus „Deminą“, atrodo, kad dokumentinis kinas irgi turi savus aktorius (jau nekalbant, kad jame tiesiogine to žodžio prasme yra aktoriai), kad jie yra personažai. Ar išeina paneigti tą mitą, kad dokumentiniame kine nėra aktorių-personažų?
Tarp vaidybinio ir dokumentinio kino yra didžiulis skirtumas. Yra žmonės, turintys tam tikras savybes. Vaidybinis kinas renkasi aktorius, kurie jau turi polinkį į tam tikras savybes ir vėliau dirba, kad galėtų jomis atvaizduoti realybę. Dokumentika tuo tarpu tiesiog imasi realybės. Atsirenkami tie žmonės, kurie turi ryškias savybes ir gali ryškiai papasakoti režisieriaus pasirinktą temą.
Mūsų atveju, kai tik nuėjome susitikti su Deminu, buvo aišku, kad nebus jokių kitų žmonių. Turim tris personažus: vieną dominantą režisierių, kitą – jo šalininką, gerąjį mokinį, ir tada blogąjį mokinį – susidaro tokia šventa trejybė, konflikto trejybė. Ar jie vaidina? Neseniai pristatinėjau filmą Šiauliuose ir manęs klausė „Kiek filme yra vaidybos?“. Manau, visi žmonės renkasi save reprezentuoti vienaip ar kitaip ir tai jau yra vaidybos pradžia. Pats Deminas yra scenos žmogus ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Jis dažnai veda renginius, dažnai kalba didelei žmonių grupei – jis turi aktoriškumo savyje. Tačiau vaikai – ne.
Kodėl visgi pasirinkai dokumentiką?
Iš pragmatinės pusės. Dėl to, kad tai yra pigiau ir reikalauja visai kitų darbo principų. Su vaidybiniu kinu nėra taip, kad sugalvojai idėją ir eini filmuoti. Dažnai kelias nuo tavo idėjos ir noro iki galimybių daryti užtrunka tris metus, kartais keturis metus. Keturi žmogaus gyvenimo metai yra labai daug. Per tuos metus idėja gali visiškai nuslopti. Be to, labai skaudus ir svarbus yra finansavimo klausimas. Dokumentika tiesiog yra pigesnė ir, kai sugalvoji idėją, iš karto gali ją įgyvendinti.
Man patinka tiek dokumentinis, tiek vaidybinis kinas, negalėčiau kažkurio išskirti. Bet man dokumentikoje patinka, kad yra realybė, kurią atvaizduoji. Aš dokumentikoje neprovokuoju, nestatau situacijų, personažų. Aš stebiu, tiksliau, renkuosi ką stebėti. Po to montažu dėlioju istoriją. Tai nuostabus užsiėmimas. Tie metai montažo buvo labai smagi patirtis. Sėdi, rašai scenarijų ir galvoji, ką reiškia šitas kadras, kodėl jis turi gulti ten ir, žinoma, tai nėra chronologija.
O kaip toliau? Ką ketini toliau daryti?
Yra užsimezgusi nauja idėja naujam dokumentiniam filmui. Laukiame atsakymo iš Lietuvos kino centro, ar jie palaiko šią mūsų idėją. Kol kas viskas planavimo lygmenyje, todėl nesinori daug kalbėti. Bet jeigu pavyks, tai vėl bus džiugus filmas apie žmones ir jų santykius.
Ar yra ketinimų su vaidybiniu ilgo metro filmu?
Ateityje, žinoma. Tai kiekvieno režisieriaus noras. Tačiau dar norisi truputėli padirbėti.
O kokios temos domina, apie ką norėtum kurti?
Konkrečios istorijos papasakoti negaliu. Mane domina tikri žmonės, tikri gyvenimai, tikros jų istorijos ir gyvenimo paradoksai. O jie pasireiškia daug kur, ar statant etiudą, ar bandant sulipdyti griūvančius poros santykius, bet kur.
Komentarai