Grįžtant iš Roskildės (danai kalbėdami praryja “d”) kultūrinių pabėgėlių stovyklos aka “Roskilde Festival”, Kopenhagoje pažįstami paklausė “Kodėl būtent Roskildė?” Sutrikau ir net nesugebėjau rišliai suformuluot, kodėl po 7 metų pertraukos, išbandęs “Primavera Sound” Barselonoje, “Melt!” Vokietijoje, “Off” Katovicuose, “Positivus” Latvijoje, vėl grįžau į kiaulių fermas buvusioje sostinėje, kurios festivalio metu virsta 4-uoju didžiausiu miestu Danijoje. Racionalaus paaiškinimo tokiam pasirinkimui lyg ir nėra.
Lyginamoji analizė: “Roskilde” vs. “Opener” vs. “Positivus”
Laikai, kai į Roskildę per pusę Europos reikėdavo tranzuoti arba vairuoti amfetaminu varomą automobilį iki Gdynės, keltu plaukti į Švediją ir mokamu tiltu važiuoti į Daniją, šiandien skamba neišmaniai kaip laidinis telefonas. Dabar užtenka atvairuoti iki to paties Trojmiasto ir statytis palapinę “Opener’yje”. Arba pasukti į šiaurę, į dar keliais šimtais kilometrų artimesnį “Positivus”. Tiesa, su rajano mikruške tą pačią Kopenhagą gali pasiekti per valandą.
Prieš keliolika metų kelionė į Roskildę atrodydavo kiek kitaip: vakare 4-5 bendraminčiai sėda į kieno nors automobilį ir visą naktį vairuoja per Lenkiją, pamiega kelias valandas, dar panašiai tiek kelte, tuomet (jei praeini muitininkų face control’ą) dar keli šimtai km per Švediją ir pagaliau – Roskildė. Kad galėtum pailsėti ir suvokti, kur atsidūrei, dažniausiai būdavo atvažiuojama dieną prieš. Taigi, visas festivalio vojažas trukdavo virš savaitės.
Prieš tuos pačius keliolika metų joks aplinkinis festivalis nesugebėdavo konkuruoti su Roskilde savo programa. Jau minėtas “Opener” tuo metu dar tik žengė netvirtus pirmuosius žingsnius, o “Positivus” egzistavo tik kažkieno vizijose. Muzikinė sklaida taip pat nebuvo tokia atvira, todėl atvažiavęs į festivalį būdavai girdėjęs tik vieną kitą vardą, o visa kita tapdavo nesibaigiančia muzikine kelione po įvairiausius sąskambius. Ir vis stiprėjančiu supratimu, kad muzika neturi sienų: paprasta gatvės muzika iš Kongo veža ne mažiau nei sofistikuotas indie iš Švedijos, o debiutuojantis atlikėjas dažnai šviečia ryškiau nei žvaigždė pagrindinėje scenoje.
Pastaraisiais metais muzikos programos atotrūkis tarp jau minėtos trejybės beveik galutinai išnyko: net keliolika atlikėjų tą patį savaitgalį suskraidė ir į Daniją, ir į Lenkiją: Foals, LCD Soundsystem, M83, RHCPeppers, Skepta, Tame Impala, The Last Shadow Puppets, Mac Demarco, PJ Harvey, Savages, At The Drive-In, Chvrches, Grimes, Wiz Khalifa, Vinces Staples ir kt. Kiti netrukus pasirodys Latvijoje: M83, Grimes, Ho9909. Žinoma, vienas pagrindinių skirtumų – kuo užpildyta programa tarp didžiųjų vardų. Jei “Opener” atveju – tai daugiau ar mažiau girdėti lenkiški vardai, Roskildėje, nors taip pat daug vietinių, mažosiose scenose gali išgirsti tai, ko visi klausysis po metų kitų arba tokių nuodėmingai malonių muzikinių iškrypimų, kuriuos lenkai paprasčiausiai ignoruoja.
Turint omeny, kad Roskildės festivalyje alaus bokalas kainuoja virš 5 eurų, tetrapakas vyno – 10, o kažkiek padoresnis maistas – 8 eur, argumentų važiuoti į Daniją, atrodo visai nebelieka. Nors tai ir neskamba taip beprotiškai kaip anksčiau, bent vienas teigiamas pabrangimo aspektas, ar ne? Bet ne viskas paaiškinama ekonominiais ar ergonominiais principais. Archyvuose randu, kad “Ore” pirmą kartą apie šį festivalį rašė 2002-aisiais, tačiau mūsų krikštatėvis Jonas Oškinis aka Marius Listopadskis čia pradėjo lankytis dar anksčiau. Todėl su šiuo renginių turime ypatingų emocinių sąsajų. Mums šis pavadinimas jau senokai yra tapęs muzikinio nuotykio sinonimu.
Kodėl Roskildė?
Prisiminus pradžioje minėtą klausimą, atsakiau, kad patinka protingai socialistinė Danija iš esmės, patinka festivalio savanorystės ir non-profit etika, patinka unikaliai įvairiapusiškas muzikos parinkimas. Patinka braidžioti tarp tūkstančių girtų, apsipūtusių ir linksmai išprotėjusių žmonių. Patinka sėdėti ir stebėti, kaip savaitę gyvena utopinis 130-ies tūkstančių miestelis, kuriame viso festivalio metu nemačiau nė vieno policininko (tik nuotraukoje, kur pareigūnai propagavo atsakingą alkoholio vartojimą). Patinka atsibusti palapinėje ir žinoti, kad vėl atsidursi ten, kur maišosi šlapimo, dumblo, maisto ir hašišo aromatai. Prarasto laiko beieškant.
Savanoriška savanorystė
Kasmet apie (dėmesio!) 30.000 savanorių darbuojasi įvairiuose festivalio sektoriuose. Nuo jaunimo, kurie padeda dėl nemokamo patekimo į renginį, iki žilagalvių, kuriems tai – dar vienas nuotykis, dar viena proga dalyvauti gyvenime, o ne tik jį stebėti. Beje, vidutinis savanorio amžius – virš 30-ies metų, o vidutiniškai jis darbuojasi festivalyje penktą kartą. Ir tu juos matai visur: renkančius šiukšles, budinčius prie tavo kempingo, dalinančius vandenį prie scenų, keliančius per daug pavargusius ar net pasiruošusius tiesiog… pakalbėti su tavimi (ieškok baltos liemenės). Vienas pirmųjų atlikėjų Frank Carter & The Rattlesnakes iškart skėlė prakalbą apie savanorius: visi kartu jiems plojome, o jie mums šypsojosi. Buvo taip gražu, kad net graudu.
Šalia dešimčių tūkstančių savanorių šiemet renkamas ir #RFHero – visi festivalio dalyviai galėjo instagraminti nuotraukas su aprašais, kodėl jie verti herojaus vardo. Nebūtina išgelbėti pasaulio, kad taptum Roskildės didvyriu – užtenka mažų kasdienių dalykų: išgelbėti nepažįstamą nuo pachmo ar padėti debiutantui susigaudyti festivalyje. 5 herojų vardai ir pavardės bus iškalti oranžiniame akmenyje, pastatytame festivalyje.
Gyvenimo politika
Daug kas mano, kad muzika turėtų būti apolitiška ir atlikti tik buko linksminimo funkciją. “Roskilde festival” nesutinka – jau pirmasis pagrindinės scenos dalyvis Damon Albarn su The Orchestra of Syrian Musicians ir svečiais nubrėžė tam tikrą “partinę liniją”, vienas Slayer gitaristų pasipuošė marškinėliais su užrašu “Kill The Kardashians”, o kitą dieną savo ryškiu pasirodymu kritikos vartotojiškai visuomenei pažėrė Santigold. Amerikiečiai Letlive. keikė savo šalies sistemą ir žėrė pagyras daniškai, ar bent jau roskildiškai, santvarkai, kur visi care of each other. Vienas paskutinių festivalio pasirodymų – grubi britų Sleaford Mods greitakalbė apie gyvenimo neteisybes. Man patinka muzika su užtaisu. O be jos dar buvo virtualus interviu su (nebe)slaptuoju agentu Edward Snowden, perspėjusiu, kad visi festivalio dalyviai gali būti sekami. Tam tikra politine pozicija tapo poilsio zonos depozito surinkėjams, kurie dažniausiai yra pabėgėliai iš ten, kur situacija neleidžia išsipildyti tokioms utopijoms.
Non-profit
Festivalio non-profit idėja išvis turbūt nesuprantama likusiam pasauliui – šiemet festivalis tikisi labdarai paaukoti virš 2 mln. eurų (bendras festivalio biudžetas – virš 26 mln., muzikinis – apie 8 mln.). Nuo 1972-ųjų festivalis savo pelną atiduoda įvairiems projektams visame pasaulyje – remia vaikų ir jaunimo iniciatyvas. Pernai buvo paremtas vienas seniausių Danijos mėgėjų bokso klubų. Tam tikra labdara šiemet tapo ir Kopenhagos pogrindžiui skirta atskira scena – ją kuravo dvi nekomercinės kūrybinės jėgos – “Mayhem” klubas ir “Escho” leiblas. Festivalis prisiėmė visas šios scenos išlaidas.
Buvo ir muzikos
Na taip, ir dar Roskildės festivalis garsėja muzika – virš 180 atlikėjų iš daugiau nei 30-ies kraštų. Avangardo būgnininkas, išgarsėjęs su Liturgy, Gregg Fox per savaitgalį pasirodė net 3 kartus: su savo pagrindine grupe Guardian Alien ir projektais Fox Millions Duo bei Ex Eye. Nėra prasmės aprašinėti kiekvieno matyto atlikėjo pasirodymų – kai kuriuos pas matei “Opener’y” ar kitam festivaly, kitų koncertai buvo transliuojami gyvai, gana išsamiai tai aprašė ir kolegos iš manofestivalis.lt ir suru.lt. Galų gale, muzikinės patirtys priklauso ne tik nuo atlikėjo, bet ir tavo paties savijautos, todėl objektyvumo čia mažai. Bet kiekvienais metais iš Roskildės parsiveži keletą vardų, kurių anksčiau būni net negirdėjęs. Dėl interneto sklaidos tai tampa vis sunkiau, bet vis dar įmanoma. Keletas jų:
Iš naujo atrasti “Kablyje” groję čiliečiai Föllakzoid – vidurnakty kokybiškame garse jų monotoniškos psichodelinės pulsacijos išsiliejo kažkur anapus. Jau minėti Ex Eye sudaužė į šipulius harmonijas tam, kad iš naujo jas sudėliotų savaip. Tiksliai ir stipriai. Baba Commandant & The Mandingo Band iš Burkina Faso pateikė neįmantrų, tačiau nuoširdų afrobeat’ą. Su tradicinio instrumento ngoni prieskoniais. Po pernai metų “Off’o” jau žinojau, ko maždaug tikėtis iš amerikiečių Ho99o9. Bet jų beprotiško tempo hiphopo ir punk/hardcore lydinys išsuko visą palapinę ir net crowd security atstovai atrodė šiek tiek sunerimę. Kas turėjo vidinės agresijos, galėjo ją ištaškyti iki galo. Diät iš Rytų Berlyno (nors dauguma narių iš Australijos) įgarsino šio didmiesčio gyvenimą, pilną post-punk’inio monochromo. Panašią tematiką, tik labiau moteriškai ir subtiliau pratęsė ir šiandienos Siouxsie iš Savages. Gaila, neužteko jėgų vienai įdomiausių grupių Blood Sport iš pramoninio Šefildo. Šilta afrobyto poliritmika su niūroku Anglijos dangumi, aggro-beat, kaip jie patys sako. Tikiuosi, dar kur nors pamatysiu. Trio iš Stokholmo Paper, kurį sulipė Calle Olsson, žinomas iš grupių Fireside ir The Bear Quartet, šaltu veidu sulipdė įtraukiančią kraut, synth, industrial, rock ir punk skulptūrą. Kartą festivalyje “Off” jau atrasti Guardian Alien nustebino iš naujo – duetas pateikė teatralizuotą freakshow, kurio metu impozantiška dvimetrinė blondinė Alexandra Drewchin ne tik grojo permatoma gitara, bet ir dainuodama robo balsu darė “tiltelį”. Tame pačiame “Off” matyti Protomartyr taip pat atsiskleidė naujai. Išradingas post-punk (nemaišyti su šio stiliaus copy/paste atgimimu) su monotonišku Joe Casey vokalu, primenančiu maestro Mark E. Smith iš The Fall. Puikus merdinčio Detroito garso takelis. Ir pabaigai, žinoma, minimalistinis pirmą kartą gyvai matomų Sleaford Mods repavimas-skandavimas pankroko stiliumi didžiulėje pustuštėje palapinėje. Net cinikas Jason Williamson, vienas įdomiausių pastarojo meto vokalistų, sugebėjo sukąstais dantimis išspausti padėką festivaliui. Kaip ir didžioji dauguma čia grojusių atlikėjų.
Oranžinis jausmas
Gerokai aplamdyti po festivalio registruojamės skrydžiui į Kauną. Eilėje stovi keletas jaunuolių su miegmaišiais. Žinoma, su festivalio apyrankėmis. Spėju, savanoriai, parvežantys į Lietuvą oranžinį Roskildės jausmą.
P.S. Kodėl Roskildo kumpis? Prieš 10 metų “Ore” kolega atsivežė į festivalį būtent tokį lietuvišką gaminį. Deja, kol kas nepavyko išsiaiškinti jo pavadinimo kilmės. Gal tu žinai?
Internete:
Komentarai