Skubantis šių dienų žmogus trokšta naujovių. Šiuolaikinis teatras, siekdamas patenkinti išrankų žiūrovą, taip pat ieško kažko nematyto, neįprasto.
Spektaklis, kuriame naudojama centrinės nervų sistemos tyrimo įranga, lietuviško teatro scenoje dar nėra pastatytas. Tokį spektaklį, naujame sezone, numatęs statyti „Post Proceso“ teatras. Kuo asmeninio monologo teatro stilius išskirtinis, kuo ypatingas – klausiame režisieriaus, psichologo, Tomo Lagūnavičiaus.
Pokalbio pradžioje, norėčiau, kad daugiau papasakotumėte apie asmeninio monologo teatrą. Kuo jis skiriasi nuo klasikinio?
Pagrindinis reikalavimas tiek klasikiniame teatre, tiek ir šiuolaikiniame, kad aktorius vaidmenį suvaidintų autentiškai, kad kalbėtų tai, kas jam šiuo metu aktualu. Skirtumas toks, kad klasikiniame teatre aktorius tą realumą sukuria repetuodamas, naudodamas savo prisiminimus, patyrimus, pastebėjimus, gali net naudoti savo ankstesnes buvusias emocijas. Ir tai yra gerai, bet galima daryti visiškai kitaip, tai yra, spektaklio metu kalbėti apie tai, kas aktualu aktoriui. Kaip tai padaryti? Pasitelkime meno kryptį Science art, kurioje bendradarbiauja mokslas ir menai. Dailėje tai seniai naudojama, manau, galima ir teatre pritaikyti – sako režisierius. Pirmiausia, reiktų panaudoti įvairias tyrimo metodikas, kurios naudojamos žmonių emocijoms ir centrinės nervų sistemos aktyvumui tirti. Pradėti galima nuo tokių paprastų dalykų kaip kraujospūdžio, kvėpavimo dažnumo, pulso matavimo spektaklio metu.
Kokio rezultato tikimasi tiriant centrinės nervų sistemos aktyvumą ir siejant su teatru? Kodėl tai reikia daryti?
Aktoriui vienos temos gali būti aktualios, kitos visiškai neaktualios. Mūsų tikslas – rasti aktualią temą. Vienas iš būdų yra panaudoti asociacijų metodą. Įsivaizduokime spektaklio pradžią, kuomet ateina aktorius, atsisėda, jam uždeda vienokios ar kitokios aparatūros daviklius ir vardina įvairius žodžius. Pavyzdžiui: namai, šeima, tiesa, troškimas, svajonė… Jei pasikeičia aktoriaus pulsas ar kvėpavimas, reiškia, kad ta tema jam yra aktuali. Tyrimą atliekantis žmogus pasako aktoriui šiuo metu jam aktualios temos pavadinimą, o šis, laisvų asociacijų principu, pradeda pasakoti. Esmė tame, kad aktoriui nereikia vaidinti. Jam tikrai tai aktualu, todėl jo fiziologija, neverbalinė ir verbalinė kalba tampa autentiška. Aktorius kalba apie tuos dalykus, kurie yra natūralūs ir pats natūraliai tampa kažkokios aktualios žinios, suvokimo transliuotoju.
Kaip kuriamas spektaklio tekstas?
Spektaklio tekstas kuriamas ir repeticijų, ir spektaklio metu. Vienu ir kitu atveju, naudojant centrinės nervų sistemos tyrimo aparatus, gauname tekstą, kuris yra aktualus, svarbus aktoriui. Manau, kad abu variantai yra įdomūs, tačiau pirmu atveju, kuomet pasiruošiama iš anksto, aktoriui spektaklio metu gali tekti vaidinti, nes parinkta tema gali būti jau nebeaktuali. Geriau viską daryti spektaklio metu, – galvoja pašnekovas, – juk ir žiūrovams įdomu matyti naują stilistiką, matyti tai, ko niekada anksčiau nebuvo. Pavyzdžiui, kai kuriami Science artkūriniai, naudojami net biologiniai mėginiai iš kurių išauga vienoks ar kitoks piešinys. Mėgintuvėlyje besidauginančios bakterijos sukuria vaizdinį, kuris vėliau nufotografuojamas, išdžiovinamas ar dar kažkokiu kitokiu būdu pateikiamas žiūrovui. Viskas vyksta čia ir dabar. Tokių dalykų dar niekas nėra daręs su spektakliu. Tai čia būtų visiškai nauja stilistika.
Mes visada klausomės to žmogaus, kuris kalba nuoširdžiai, autentiškai, žinoma, tematika mums gali būti neaktuali, bet mus žavi žmogaus emocijos, išraiška, suvokimas… Visa tai sklinda iš vidaus. Kam kurti tą dirbtinumą, jei gali natūraliai kalbėti tai kas įdomu, o svarbiausia, spektaklio tekstas kaskart sukuriamas vis naujas.
Ar asmeninio monologo teatro spektaklyje tik aktoriaus pasakojimas?
Asmeninio monologo spektaklis susideda iš dviejų dalių: įvado, kol surandama aktuali tema, ir pasakojimo, kuomet aktorius kalba jam svarbia tema. Žinoma, kad gautųsi spektaklis reikia ir kitų sudėtinių dalių. Režisierius turi būti iš anksto pasiruošęs audialinio ir vizualinio spektaklio dalis. Kai aktorius pradeda kalbėti tai, kas jam yra aktualu, scenoje gali atsirasti kažkokios instaliacijos, dekoracijos, vaizdai, šokio elementai. Tai būtų mono spektaklis, bet įvairios detalės, aktoriai ar šokėjai padėtų apipavidalinti, kad spektaklis įgautų vienokią ar kitokią formą.
Jei tema aktoriui neaktuali arba pasakojimo metu tapo nebesvarbi, kaip toliau tęsiasi spektaklis?
Mes ieškome, sakome asociacinius žodžius tol, kol sureaguoja daviklis, kad aktoriui tai yra aktualu. Pavyzdžiui, gali būti, jog šiandien jo šeimoje yra kažkokių problemų ir jis apie tai galvoja, tai jis apie tai ir kalba, o kitą kartą gali būti kitos svajos, gal troškimai, kurių jis negali realizuoti. Tegul aktorius kalba tai, kas yra jam aktualu, nes tai yra tikra, nesumeluota. Čia nevaidinama realybė, čia yra ta realybė. Teatras visada arti tos probleminės ribos: kiek tai yra autentiška, kiek tai yra organiška, kiek tai yra tavo. Todėl, jei mes naudotume aparatūrą ir rastume aktoriui aktualią temą, o šis apie tai kalbėtų, tai viskas būtų labai realu.
Kaip režisierius ir psichologas, noriu pabrėžti, kad kai kurių svarbių dalykų žmonės neįsisąmonina, blokuoja, trokšta pamiršti, bet tai niekur nedingsta, slypi pasąmonėje. Spektaklio metu naudojamas asociacijų metodas gali „ištraukti“ pasąmonėje esančius aktualius dalykus ir, pavyzdžiui, aktorius gali sąmonėje nesuvokti, tačiau centrinės nervų sistemos aparatūros davikliai gali parodyti, kad tema yra aktuali ir apie tai reikia kalbėti. Kada aktorius apie tai kalba, jam nereikia turėti tą vadinamą „du mintyje“ būseną, nes nėra dvilypumo. Paprastai aktorius, kiek bebūtų vaidmenyje, suvokia kad vaidina, kad yra teatre. Tai nėra realus gyvenimas, o čia juk yra realus gyvenimas, nes aktorius scenoje ir vaidina, ir tuo pat metu esa tuo vaidmeniu. Aktorius kalba tai, kas yra aktualu, tik jo kalbą mato žiūrovai, kolegos, kurie prisiderina prie kalbančiojo ir sukuria kažkokius sudėtinio spektaklio elementus. Spektaklyje nebūtinai turi kalbėti vienas aktorius, nes kai yra aparatūra, tai kol vienas kalba, kitas gali ruoštis. Vienas aktorius baigia savo monologą, kitas pradeda kalbėti apie tai, kas jam yra svarbu. Pokalbių temos gali būti visiškai nesusijusios, kaip ir gyvenime, susitikę žmonės pakalba apie vieną dalyką, paskui apie kitą, svarbiausia, kad kalbantys žmonės būtų nuoširdūs ir temos jiems būtų aktualios, o kas aktualu, tai įdomu ir žiūrėti, ir klausyti – sako pašnekovas.
Scenoje aktorius nevaidina vaidmens, jis yra pats savimi ir kalba jam aktualia tema. Neužtenka aktoriui tik galvoti, jog tema yra aktuali, kad reikia sėdėti ir vaidinti, bet jam svarbią temą turi parodyti aparatūros duomenys. Ir kol aparatūra neparodo, kad sureaguota į sakomą žodį, reiškia, aktuali tema dar nerasta. Aktorius pradeda kalbėti, – pabrėžia režisierius, – tik radus aktualią temą. Kiekvienas norintis pastatyti tokį spektaklį turėtų į tai atkreipti didžiausią dėmesį.
Kodėl spektaklyje monologas, juk lyg ir turėtų būti dialogas?
Dialogas skatina prisiderinti prie aplinkybių. Kada bandoma prisiderinti, viduje kažkas slopinama, kažkas pakeičiama ir tuomet prapuola autentiškumas, organiškumas, aktorius pradeda vaidinti socialinį vaidmenį. Kai dialogo nėra, kai aktorius kalba vienas jam rasta aktualia tema, tai yra tas natūralus kalbėjimas.
Ar esate pastatęs tokį spektaklį?
Tokio spektaklio dar nesu pastatęs. Šiais metais sezonas jau baigėsi, tačiau aš tikrai tokį spektaklį statysiu – sako režisierius. Yra visokių metodų, įvairių metodikų, padedančių rasti žmogui aktualius dalykus. Man, asmeniškai, tai labai įdomu, nes tokio spektaklio nesu matęs, kad jis tokiu būdų čia ir dabar atsirastų scenoje.
Internete:
Komentarai