Aplankytų koncertų ir festivalių gausa su laiku, nori nenori, žmogų padaro išrankų. Kartais net ciniškai. Visgi nuolat ir naiviai siekiantį paveikių, išskirtinių, gyvų muzikinių patyrimų. Rugpjūtį, pakurstyta šio išrankaus cinizmo, sumišusio su melomanišku idealizmu, leidausi į beveik du mėnesius trukusią muzikinę kelionę. Prasidėjo ji rugpjūtį, o baigėsi spalį. Ašis, apie kurią visa ši kelionė dėliojosi – Portugalijoje, Porto mieste vykstantis festivalis “Amplifest”, apie kurį jau rašiau. Vykstantieji į jį šiemet galėjo rinktis dvi dienas pagrindinio vyksmo arba keturias dienas ištęstinio. Extended experience – taip keturdiẽnį patyrimą pavadino organizatoriai. Patyrimą, ne festivalį – tokiu moto pristatydama organizuojamą renginį, “Amplificasom” komanda siekia plėsti šio žanro ribas. Tai patyrimas, orientuotas ne į konkrečią vietą, datą, formatą, griežtai apibrėžtą muzikinę stilistiką. “Amplifest” – greičiau patyrimas, prasidedantis dar gerokai iki atsiveriant durims į koncertų sales, iki prasidedant muzikiniams pasirodymams, apimantis tai, kas vyksta tarp jų, ir besitęsiantis pasibaigus oficialiajai programos daliai.
Man šis patyrimas prasidėjo dar pakeliui į nuostabųjį Porto miestą – Olandijoje, kur koncertavo kanadiečiai Godspeed You! Black Emperor. Instrumentinės devyniukės kuriamą ir atliekamą muziką bandoma apibūdinti kaip post-rock, experimental rock, drone, dark ambient, grupė vertinama kaip turinti nepamatuojamą įtaką visų šių žanrų plėtotei, ypač postrokui. Mano galva, GY!BE ne tiek atstovauja šią žanrų įvairovę, kiek juos visus peržengia, suintensyvina, perkuria. Tilburgo “Poppodium 013” arenoje (toje pačioje, kurioje vyksta olandiškasis “Amplifest” atitikmuo – festivalis “Roadburn”) GY!BE pasirodymo klausiausi pirmą kartą. Truko jis beveik dvi valandas. Salėje tvyrojo kone aklina tamsa: vienintelis šviesos šaltinis – ekranas scenoje, kuriame buvo rodomos projekcijos. Fotografuoti, t.y. fiksuoti, bandyti „įamžinti“ GY!BE kuriamą patyrimą praktiškai neįmanoma – o jis ir neužfiksuojamas niekaip. Gyvai atliekama GY!BE muzika įsiskverbia neatsiklausiamai, įsiskverbia į kiekvieną kūno lopinėlį, stichiškai užlieja nepažiniausias tavo paties teritorijas, tuomet tokia pat galinga grįžtamosios bangos jėga išverčia visus vidurius lauk, o tada nuščiūva ir palieka tave bežadį, be menkiausio supratimo, kaip čia vėl susirinkus į funkcionuojančią visumą ir pradžiai bent jau parpėdinti namo. Vietiniai cinikai po pasirodymo drįso burnoti, kad “013 arena” – pati netinkamiausia groti GY!BE – dėl vietos nykumo, tamsumo, neįmantrumo. Mano nuomone, juodas, tamsus interjero minimalizmas leido GY!BE kuriamai muzikai išsiskleisti gryniausiu pavidalu. Sukelti! sprogimą, ne perteklinių artefaktų ar įmantrumo fone. Paradoksaliu būdu iš tamsos išskelti šviesą, šalia kurios net ir patys šio galingo judesio kūrėjai lieka patamsy, nykstamai maži, nuščiuvę.
Nuščiuvimui turėjo pakakti poros dienų, kadangi per jas pasiekiau savo pagrindinę stotelę – vandenyną. Kitaip tariant, Porto ir beprasidedantį “Amplifest”, kuriame ką tik matyti GY!BE grojo 2012-aisiais ir, pasak dalyvavusių, nepamirštamai įsirašė į jo istoriją. Pirmoji keturdiẽnio, ištęstinio “Amplifest” patyrimo diena telkiasi nedideliame klubelyje “Cave45”. Vieta, iš tiesų primenanti urvelį keliems šimtams, sausakimša. Visur tvyro tirštutėlis rūkalų debesis – pasirodo, Portugalijoje rūkoma viduje. Visokeriopa tirštuma – tiek oro, tiek žmonių – su grupe sudera nepriekaištingai. Paryžiečiai Aluk Todolo kuria sodrų, tamsų, krautrock priemaišų pilną solidų monolitą. Gyvo pasirodymo metu scenoje kybanti spingsulė, nuožmių veido išraiškų būgnininkas, įsisiūbuojant occult rock ritualui vienalyte tampanti klausytojų masė – pirmadiẽnis “Amplifest” patyrimas įstabus.
Kitos dvi, pagrindinės “Amplifest” dienos geriausiai apibūdintinos savo gausa, maloniu skubėjimu iš vienos “Hard Club” salės į kitą ir… jaukumu. Nepaisant to, kad renginys yra sunkiosios, greičiau vidinį, o ne išorėn ištransliuojamą patyrimą generuojančios muzikos festivalis, mane maloniai stebino išskirtinai šilta ir betarpiška jame tvyrojusi atmosfera. Sunkiai pamenu grupę, kuri nuo scenos širdingiausiai nebūtų dėkojusi organizatoriams – kai kurios net iš susijaudinimo drebančiais balsais. Šiame patyrime nėra ribų tarp festivalio lankytojų, muzikantų, organizatorių – visi vienodai reikšmingi, visi atvykusieji yra festivalio dalyviai, jo kūrėjai. Net ir nepaisant smulkių organizacinių netobulumų (šiokių tokių vėlavimų, kartais ne visai tobulo, bet greitai susitvarkančio garso ir pan.), jaukumo aura ima viršų. Viską leidžia išgyventi kaip gyvą, kintantį, evoliucionuojantį ir šia prasme vertą nepriekaištingumo epiteto organizmą.
Šeštadienis. Didžiojoje scenoje groję Kowloon Walled city, paskutinį, 2015-ųjų metų savo albumą išleidę “Neurot recordings”. Šie iš Kalifornijos atvykę vyrukai savo post-hardcore ir sludge mišiniu primena lėtą, ausiai be galo malonių priemaišų kupiną Defdump variantą. Kitas atradimas – amerikiečių avangardistai Kayo Dot. Kildinami iš black metal scenos, savo avangardiškaja, viršų imančia puse Kayo Dot rezonuoja su geriausių tradicijų norvegais Ved Buens Ende ar Emperor vokalisto Ihsahn projektais. Pasirodo, nieko keisto, Emperor muziką Kayo Dot nariai įvardija kaip turėjusią didžiulės įtakos jų kūrybai. Kartu su The Cure, Scott Walker, John Zorn ir Björk. Beprotiškas derinys, beprotiškai geras gyvai. Na, bet šeštadienio vinis – mano nekantriausiai lauktoji Anna von Hausswolff. Tai buvo pasirodymas, kurį nuo pradžios iki pabaigos stebi apstulbęs, pamiršęs kvėpuoti. Ši švedė, ant scenos pasirodžiusi su grupe, sukuria kone šiurpią atmosferą. Iki kaulų smegenų besismelkiantis Annos balsas, jos pačios klavišiniais ir kitų grupės muzikantų sukuriama nuolat kintanti masė: nuo melodingiausių, švelniausių kompozicijų iki visa mase užgriūnančio triukšmo. Šis raganiškas pasirodymas buvo kažkas transcendentalaus, grynuoliško, poetiško, tiek muzikaliai, tiek vizualiai. Metų atradimas ir ne kitaip!
Sekmadienis – Neurosis diena. Grupė pirmą kartą Portugalijoje, Neurosis vasaros turas Europoje buvo priežastis “Amplifest” šiemet perkelti iš rugsėjo į rugpjūtį. Tarp susirinkusiųjų tvyro nekantrus laukimas, Neurosis atributikos kampas nuolat apgultas žmonių. Tą dieną vykusio “Amplitalk” pokalbio su Scott Kelly ir Steve von Till metu mažoji salė – sausakimša. Toje pat salėje groję latviai Tesa, šią vasarą turavę su šia legendine grupe, rodos, trykšta šios kelionės energija. Tesa gyvai teko matyti nesuskaičiuojamą daugybę kartų – šis buvo vienas geriausių, išties energingiausių. Tai pajusti nesutrukdė ir netobulas garsas, nelabai girdimas būgnininko Janio vokalas (viena nedaugelio “Amplifest” nesėkmių su garsu), tačiau savo latviai padarė – susirinkusiuosius apstulbino. Dar sekmadienį buvo Névoa, Hope Drone, Downfall of Gaia, Oathbreaker, CHVE. Ir pagaliau Neurosis. Pusantros valandos pirmo karto portugalams, man šis kartas buvo ketvirtas. Net ir po ketvirtojo atsisakau apie tai kalbėti. Po Neurosis pasirodymo festivalis man savaip pasibaigia. Kurį laiką su kompanjonais bandom ištrypčioti nuščiuvimą klubo foje, bereikšdami apmaudą, kad štai, mažojoje salėje groja pats elektroninio triukšmo kūrėjas Prurient. Bet tuo metu mums nė motais. Galų gale, nueiname patrepsėti keletui kompozicijų, jos maloniai įkraunančios, kontrastingai suderančios su neuroziškuoju patyrimu, tačiau gan greit nutyla, ir “Amplifest” patyrime belieka tik (jau) nostalgiškai nuteikiantis pirmadienis.
Paskutiniąją dieną praleidus ant vandenyno kranto su sangrijos taurėmis peršasi išvada, kad geresnės vietos festivaliui nei Porto – nesugalvosi. Malonią popietę lydi vakaras senajame miesto kino teatre “Passos Manuel”, kuriame – akustiniai The Leaving ir Neurosis vokalisto Steve von Till pasirodymai. Tai jau visai kito formato reikalas, rock‘n‘roll dalis baigta, pasirodymus stebi maža saujelė žmonių sėdimose vietose. Visi kvėpuoja prieš tai buvusių dienų energija, geria į save Steve von Till pasakojamas muzikines istorijas, savaip ruošiasi the leaving – išvykimui. Pasibaigus muzikinei daliai betarpiškoji portugališkojo festivalio dvasia dar niekaip nepaleidžia. Patyrimui, paliečiančiam ir įkraunančiam tokias vidines teritorijas, kurios išjudintos nebenurimsta, sukeldama priklausomybę. Tačiau formaliai “Amplifest” 2016 pasibaigia.
Visgi neformaliai šis patyrimas tęsiasi neatsispyrus traukai nuvykti į vieną šį rudenį Europoje vykstančio Swans ir Anna von Hausswolff turo koncertų. Anna, sužavėjusi “Amplifeste” šiemet, Swans, ten groję 2014-aisiais – tris (!) valandas trukusį jų pasirodymą “Amplificasom” įvardija kaip chrestomatinį festivalio įvykį. Kaip jau ir anksčiau minėtą GY!BE. Saviti atsikartojimai, ir štai aš ten pat, kur prasidėjo mano šiųmetinė kelionė – Olandijoje. Eindhoveno “Effenaar” klube vyko antrasis turo koncertas. Ši vieta kiek kitokia nei “Poppodium 013”. Išsidėsčiusi per du aukštus, tačiau mažesnė. Kažkuo iškilmingesnė. Gan iškilmingai į sceną įžengia ir Anna. Šįsyk ant scenos žmonių mažiau: su ja – viso labo trys. Visiškai nauja programa, vien naujos, dar nė neįrašytos dainos. Šįsyk ir atmosfera kiek kitokia, nors baugų mįslingumą užnugary muzikantų plėvesuojančios, twinpeaksiškai išrodančios užuolaidos, visgi kuria. Tačiau šį kartą viskas nuosaikiau, švelniau, trumpiau: savuoju pasirodymu Anna užduoda reikšmingą toną didiesiems bei galingiesiems Swans, ir pati juos stebi nenuleisdama akių.
Šio vakaro maestro – Michael Gira, diriguojantis klausytojų miniai, diriguojantis grupės muzikantams. Garsieji amerikiečiai nuo ankstyvojo savo kūrybinio laikotarpio, prasidėjusio 1982-aisiais, eksperimentavo, o gal veikiau reikėtų sakyti – kūrė, tokius muzikinius formatus kaip no wave, post-punk, noise rock, art rock, neofolk. 1997-aisiais metais jie išsiskirstė ir Gira, be atrodytų neatsiejamos savo Swans kompanjonės Jarboe, grupę atkūrė tik po dvylikos metų – 2010-aisiais. Nuo to laiko išėjo keturi albumai, paskutinysis “The Glowing Man” išleistas šiemet. Po jo pasirodymo Gira pranešė apie būsimą Swans dabartine sudėtimi pabaigą. Pasak jo, dabar vykstantis turas – duoklė prieš kuriam laikui nutilsiančią grupės koncertinę veiklą. Neatsidžiaugiu šia proga, kadangi, kaip jau dabar galiu pasakyti iš patirties, studijiniai Swans albumai yra viena, gyvi pasirodymai – visiškai kas kita. Trys iš penkių tą vakarą atliktų kompozicijų – iš paskutiniojo albumo. Gyvo pasirodymo metu šio albumo sunkumas išgryninamas iki rodos nesiliausiančios intensyvumo patirties. Maksimalų triukšmingumą garso prasme siekiantis monotoniškas ritualas, kurį gulbišku rankos mostu užkuria Gira, kurį palaiko visi (be Giros dar penki) esantys scenoje. Ši masė “Effenaar” salėje (kurioje akustika – ne tik kad nepriekaištinga, o tobula!) sukuria kažką nenusakomai… brutalaus. Šiame muzikiniame patyrime nėra linijiškumo, jis ištinka kaip polimorfiška, masyvi garsų griūtis ir užgriūva neatsiklausiamai, per kartotę, tų pačių motyvų suintensyvinimą, smogiantį į giliausius užkaborius. “Cloud of Forgetting” ir “Cloud of Unknowing” – du iš eilės, iki ekstremalumo išplėtoti motyvai – stichiškas visiškos užmaršties, visiško nežinojimo, labai nejaukaus, tačiau neabejotinai katarsiško išsivalymo patyrimas. Dar stovėdama ten ir išgyvendama begalybėn išsitęsusį ritualą, pradedu gvildenti mintį, kad nebežinau, kaip po jo begalėsiu klausytis muzikos. Taškas, kurį šis patyrimas padėjo mano beveik du mėnesius trukusioje kelionėje, prideramai Swans kūrybai, virsta šauktuku! Tai stipriausia, ką esu išgyvenusi muzikoje, kuriam laikui tai nutildė mano vidinį ciniškąjį balsą, kuriam laikui nuramintas ir besaikis naivus idealizmas, alkstantis vis daugiau ir daugiau tokių patirčių. Sakau – kuriam laikui. Nes kartą prasidėjusi, ši melomaniška, priklausomybę sukelianti kelionė, tęsiasi nepaliaujamai.
Komentarai