Andrew Kačanovas ir jo muzika

1994-ųjų pavasarį stoviu didžiojoje tuometinių Geležinkeliečių kultūros rumų salėje (dabar čia – kultūros baras “Kablys”, tiksliau – skeitparkas) ir stebiu Blogiausių grupių festivalio dalyvių pasirodymus. Šiandien tai būtų jaunų atlikėjų konkursų “Garažas” ar “Novus” atitikmuo. Skirtumas tas, kad prieš 20 metų koncertų būdavo žymiai mažiau ir daugeliui atlikėjų tai – vienintelė proga pasirodyti. Per kelias dienas išgirsdavai ko negirdėjęs. Ir štai scenoje – Sh.. Skirtingai nuo kitų atlikėjų, jie beveik nebendrauja su publika nei žodžiu, nei žvilgsniu. Žiūri sau į batus ar į gitaros pedalus. Lietuviškas shoegaze, kai čia dar nelabai kas buvo apie tai girdėjęs. Garso siena ir pro ją prasimušanti lyrika. Tuo metu geriausiu atveju galėjome palyginti juos su iš koncerto Vilniuje jau žinomais Sonic Youth. Už būgnų tvirtai įsitaisęs mūsų šiandieninis pašnekovas blondinas Andrejus “Andriuša” Kačanovas. Tais metais Sh.. kartu su Airija tampa “blogiukų” laureatais. “Koma” nunešė visus, nors man visada labiausiai patiko “Pilve”.

Sh.. intensyviai bendradarbiauja su esminiu LT nepriklausomos muzikos bastionu leiblu “Zona”. Išleidžiama split kasetė su tuomet dar gana agresyviais Empti instrumentalais. “Andriuša”, be darbo Lietuvos Tautiniame olimpiniame komitete, bendradarbiauja su eksperimentine grupe N!N!N, bet netrukus nusprendžia ieškoti laimės Anglijoje. Čia baigiasi “Andriušos” ir prasideda Andrew etapas.

Kai viena po kitos “Big Jelly Studios” pradėjo įsirašinėti lietuviškos grupės, jų pasakojimuose ir nuotraukose vėl išniro šviesi A.Kačanovo ševeliūra. Po paskutinės įrašų sesijos su kauniečiais Silverpieces, uždavėme jam kelis klausimus.

Kaip kada ir kodėl atsidūrei Anglijoje?

Prieš kokius 15-16 metu. Po naujų metų atvykau į Londoną pas draugus. Pirminis planas buvo pabūt, padirbėt kokį pusmetį ir vykt namo. Bet taip susiklostė, kad vis dar esu čia.

Kaip uždirbai savo pirmąjį svarą?

Pirmą svarą uždirbau pakuodamas vietinių pedagogų kvalifikacijos kėlimo testą į maišelius spaustuvėje Oval rajone Londone.

Londone įstojai į SAE institutą. Kokias studijas pasirinkai?

Pasirinkau garso inžinieriaus studijas. Kiek pamenu, tai nebuvo ten itin didelio pasirinkimo, bet kitos ir netraukė.

Kaip atsitiko, kad pradėjai darbuotis “Big Jelly” studijoje?

Atsitiktinai, kažkur perskaičiau skelbimą apie naujai atsidariusią studiją Ramsgeito mieste. Suintrigavo nuotraukos bei įrangos sąrašas. Nuvažiavau susitikti su studijos savininku Al’u Harle. Nuo tos dienos kažkaip vat ir darbuojamės.

Jūsų įrašų studija įkurta koplyčioje. Tokiuos pastatuose paprastai būna specifinė akustika ir aura?

Nežinau, ar koplyčios aura ten išlikus, aš nejaučiu. Tiksliai žinau, kad ji kartais atsiranda, kai girdi gerai pliekiantį bendą. Neturiu su kuo daug lygint, bet BJS patalpos skamba labai įspūdingai ir vietos sočiai, kad, esant reikalui, galėtum leist sau paeksperimentuot su garsu. Gera kolekcija labai netipiško ir gal kiek britiško outboard bei solidus senovinio britiško backline’o pasirinkimas.

Condor Avenue – berods, pirmieji lietuviai, su kuriais užsidarei “Big Jelly” studijoje? Kaip jie surado tave ar tu juos?

Iš tikrųjų CA atvyko vietoj kito koleltyvo, nes kilo kažkokių nenumatytų nesklandumų ir, kadangi laikas studijos jau buvo užbukintas, nutariau, kad reik vežt kažką bet kuriuo atveju. Pasitariau su Jonu Oškiniu ir taip gavosi, kad Condor Avenue atvažiavo.

Pastaraisiais metais pro tavo ausis praėjo nemažai lietuviškos muzikos (Condor Avenue, Ministry of Echology, Sheep Got Waxed, Umiko, Silverpieces). Ar ji kuo nors skiriasi nuo panašių atlikėjų Anglijoje? Ar lietuviška muzika turi kokį nors bendrą, teigiamą ar neigiamą, vardiklį?

Ne, nelabai įžvelgiu kokių nors ypatingų skirtumų tarp vietiniu ir LT bendų. Sunku surast kokį nors bendrą vardiklį, man atrodo (gal norisi, kad taip atrodytų), kad LT bendai progresuoja ir tampa vis geresni ir geresni.

Paskutiniuosius įrašinėjai savo gimtojo miesto kūrėjus Silverpieces, apie kuriuos girdėjom labai mažai. Tik tiek, kad jie susiję su Candee Train. Kokie tavo įspūdžiai apie juos?

Šiam momentui Silverpieces – mėgstamiausias mano bendas iš LT. Turėjau privilegiją, ko gero, pirmas išgirst jų kūrybą įrašinėjant juos UK bej jų antro pasirodymo, kuris vyko Ramsgate “Music Hall” metu. Geri muzikantai, super idėjos, neįtikėtinai geri tekstai. Žodžiu, laukiu pats, kada išvysiu baigtą albumą.

Dirbi daugiausia su technine muzikos puse ar dar sugebi ją vertinti emociškai, t.y. ar klausai muzikos savo malonumui? Kokie pastarojo meto muzikiniai atradimai?

Muzikos klausausi visą laiką. Ar prie pulto, ar mašinoj, ar namie. Iš esmės viskas, ka darau su muzika, yra malonumas, kitaip turbūt ir negali būti. Paskutiniai atradimai būtų Twin Pyramid Complex bei paskutinis David Holmes darbas su grupe Unloved “Guilty of Love”.

Ar bendradarbiaujant su tiek grupių, nesinori vėl pereiti į kitą pulto pusę, t.y. pačiam groti?

Norisi.

Kaip tau šiandien skamba tavo grupės pirmieji SH.. įrašai?

Senokai klausiau, bet, kiek pamenu, kai klausiau paskutini karta, tai lyg viskas buvo gerai.

Prieš kelis metus paskelbto Lietuvos indie dainų top-50 viršūnėje – SH.. “Sulaužyk saulę”. Ten pat ir senesnis kūrinys – “Koma”, kurio įrašuose ir pats dalyvavai. Jūsų grupė per anksti Lietuvai pasiūlė indie shoegaze ir iširo prieš šio stiliaus išpopuliarėjimą. Ar nebuvo minčių atsikurti bent keliems koncertams?

Taip, noras yra ir prieš metus net buvo padaryti pirmi žingsniai ta linkme, bet kol kas viskas tuo ir apsistojo. Truputį logistika šlubuoja. Bet galbūt reiks atidžiau panagrinėt galimybes….