Extravaganza saviraiškos dimensijos “Priepuoliai”

Kai redakcijos pašto dėžutėje radome voką su originaliai supakuotu grupės Extravaganza albumu “Priepuoliai”, tai iškart privertė atkreipti dėmesį į jų kūrybą. Galbūt jei tai būtų dar vienas meilas su nuoroda į skaitmeninį albumą, jis būtų pasiklydęs virtualios korespondencijos sraute, tačiau fizinis daiktas įpareigoja. Įpareigoja bent jau perklausyti, pavartyti knygutę, paskaityti tekstus.

Iki šiol pažintis su Extravaganza apsiribojo… jų pavadinimu. Dabar kompaktas sukasi grotuve, o iš kolonėlių plūsta sunkių gitarų lavina ir prigimtinis riksmas “aš kaliu tarp žmonių ir kai išeinu save ten pat randu taip trūksta šilumos šilumos mylinčių rankų į kurias nusispjaučiau į veidą įtrinčiau gyvybę paleisčiau į naktį” ir panašiai. “Priepuoliai” nėra foninis albumas knygos skaitymui ar maisto gaminimui, jis reikalauja dėmesio: arba klausai, arba išjungi. Gali patikti, gali ne, bet jame tikrai yra nuoširdumo ir tikrumo pradas, savo kelio paieškos. Kažkas daugiau nei natos.

Internete prie grupės kūrybos randame: black metal, depressive, experimental, metal, post-black, rock, tačiau tai – tik terminai, nurodantys kryptį, bendrą grupės kosmosą geriau apibūdina šis aprašymas: “Extravaganza – nepažabotieji jausmai, norintys parodyti pataikūnams, kas slypi už kasdieninių temų širmos. Kvartetas jums atvers duris į nepaskaičiuojamos aistros kupiną, nekonformistišką santykių išraišką, supažindins su tuo, ką jau pamiršote, jog esate girdėję. Už šio patologo slypi troškimas parodyti, koks pasaulis yra išties, parodyti tikruosius ekscesus vietoje tų, kuriuos esate įpratę apčiuopti savo jutimo įnagiais. Tai kėlionė vardan dvasinių kulminacijų ir įžengimo į Dvasių Šventę.”

Pilkas ir drėgnas pereinamasis laikotarpis iš žiemos į pavasarį, pats tinkamiausias metas susėsti su Extravaganza vaikinais: Mantu Vaškeliu (gitara), Tomu Valentinaičiu (vokalas, gitara), Algirdu Šapoka (būgnai) ir Kamil Urbanowičiumi (bosinė g.) ir pasikalbėti apie dvasinę grupės savijautą.

Jau po interviu, pasiekė informacija iš vienos pagrindinių juodmetalio leidyklų JAV “Razed Soul Productions“: Set to release on March 20th is the debut full length from the melancholic post-black metal act Extravaganza titled “Priepuoliai”.

Anot Wiki, extravaganza yra literatūrinis arba muzikinis kūrinys, kuriam būdinga stiliaus ir struktūros laisvė. Jame dažnai naudojami burleskos, pantomimos, miuziklo ar parodijos elementai. Jūsų atveju – post-black metal ir postroko. Nesinori galutinai palikti gitarinio “kvadrato” ir visiškai pasileisti?

Tomas: Stiliaus ir struktūros laisvės akivaizdoje renkamės kvadratą, keturis ant keturių, taisyklingąją geometrinę figūrą – prigimtinėms, natūralioms garsinėms struktūroms kardinaliai prieštaraujantį garsą, kuris kala tavo kaukolę į mūrinę sieną, atveria nosiaryklę, iš kurios postrokiška melodija varva gleivės. Ritmą dar be galo smagu tyrinėti ir atrasti, juk mes dar ką tik pradėjom groti.

Algirdas: Kvadratas – puiki forma, kurios niekada neatsisakėme, nes niekada net ir neišmokome groti kitokių geometrinių subtilybių. Viskas rutuliojasi kilpa po kilpos, kvadratas po kvadrato, tačiau darant tai keturiese, skirtingais sluoksniais, skirtingais ritmais, sukuriama inovatyvi konstrukcija ir geometrija. Tai, apie ką šneka Wiki, reiktų ieškoti tekstuose ar pačiose mūsų asmenybėse. Tai atskira saviraiškos dimensija.

Mantas: Aš priešingai, negalėčiau mūsų talpinti tarp kvadrato sienų. Pagal reikšmę kvadratas simbolizuoja stabilumą, tvarką, harmoniją, netgi stagnaciją, kas visiškai prieštarauja tam kas yra Extravaganza. Manau, esame gan stipriai pasileidę ir laisvi nuo prisirišimo prie vieno muzikos stiliaus, nuomonės, pasaulėžiūros, potyriu ar išbandymų. Tiek nestandartinės kūrinių struktūros, tiek tekstas ir “Priepuolių” konceptas rodo, jog stengiamės išsilaisvinti iš kvadrato sienų ar tiesiog sunaikinti kvadrato principą.

Kamil: Antrinčiau Mantui dėl visos vyraujančios muzikinės santvarkos. Mano muzikinė rolė “Priepuoliuose” šiuo atveju buvo žiūrovo. O kas sako, kad “kvadratas” nebuvo jau paliktas?

“Priepuoliai”, kaip albumas, įrašo prasme skamba gan darniai ir fokusuotai dėl lo-fi kokybės estetikos, tačiau visą “geometrija” už to gan ryškiai atsiskleidžia gyvuose pasirodymuose. Pradedant nuo lyrinės pusės ir baigiant instrumentine.

Ar nuo grupės susikūrimo 2012-aisiais jūsų kūryboje atsirado daugiau ekstravagancijos? Tarkim, lyginant pirmą singlą “Tai Buvo Mūsų Tyla” ir naujausią įrašą “Priepuoliai”. Arba lyginant jūsų pačių pasaulėžiūrą?

Tomas: Jeigu šnekame apie ekstravaganciją, kaip Wiki pateiktą termino aiškinimą, tiek kūryboje, tiek pasaulėžiūroje, be abejo, ekstravagancijos atsirado daugiau. Jei būtų atvirkščiai, tai reikštų, kad arba mes nustojom mąstyt, arba būtume patraukę radikaliais keliais ir šiandien girdėtumėt gentinį metalą.

Algirdas: Sunku pasakyti, kas yra ekstravagancija mums, o kas sociumui bendrine prasme. Garsinės ekstravagancijos atsirado gal ir daugiau, tačiau keitėsi sceninė išvaizda, pasisakymai, lyrinė tematika, o visa tai, mano akimis, nebekvepia tradicine ekstravagancija per se. Muzika keičiasi, ji turi keistis, kūrėjas turi ieškoti, todėl dieną, kai pradėsime groti gentinį metalą, galite mane ramiai nužudyti.

Mantas: Muzikinės bei kūrybinės ekstravagancijos atsiranda vis daugiau ir tai privalo būti neišvengiama, bet kuriam menininkui. Stengiamės išvengti kūrybinės stagnacijos ar užsidarymo kilpoje. Muzika mums nėra rokenrolas, gerai praleistas laikas, vienybė ar kažkokios heavy metal dogmos. Muzika yra saviraiškos ir kūrybos priemonė – visą kita mūsų nedomina. Joks menininkas negali žengti kito paliktais pėdsakais, kartoti tai, kas jau padaryta. Dėl to nekuriam gražiai supakuoto produkto. Judame toliau ir kiekvienas kūrybos tarpsnis bus kardinaliai skirtingas nuo buvusio prieš tai.

Vienas jūsų grojamos muzikos apibūdinimų yra depressive. Galima sakyti, jūsų kūryba – tarsi savižudžių krašto garso takelis. Atrodo, jūs net savotiškai mėgaujatės visa apimančia depresija?

Tomas: Kaip įmanoma nesimėgauti, kai tai taip gražu ir didinga. Vadinamosios “blogos mintys” turi daug didesnį poveikį žmogui nei didžiausias džiaugsmas. Ir kiekvienas scenarijus turi aibę galimų ėjimų. Procesas prilyginamas šachmatų žaidimu nuo galo. Tereikia perlipti moralinį bloką, atsirandantį susidūrus su matu.

Algirdas: Manau, kad tai yra daugiau nesimėgavimas, o susitaikymas su savimi ir savo priepuoliais. Kvaila galvoti, kad šnekėjimas apie kažką, kas nėra teigiamoje skalėje, iškart reiškia mėgavimąsi tuo. Vis dėlto, tai yra nemenką kūrybinį potencialą įnešanti emocija, o būgnų dubasinimas tampa būdu kalbėti tai, ką galbūt bijai pasakyti. Finale susidaro situacija, kai tavo reabilitacinio projekto ateina paklausyti kažkas, kas tavyje mato ir save. Tačiau negaliu teigti, kad mėgaujuosi tuo, kas dažnai kiša koją gyvenime ir smarkiai stabdo darbines apsukas.

Mantas: Mūsų muzika tiesiog nekelia teigiamų emocijų. Teko netgi girdėti atsiliepimų ar skaityti komentarų, kurie teigia, jog jiems mūsų muzika yra per daug depresyvi ir dėl to ją sunku klausyti. Arba, kad paklausius albumą, tesinori atsidaryti viskio butelį ir, žiūrint pro langą ar į lubas, jį visą damušti. Tai gražiausi komplimentai, kokius galima išgirsti.

Kamil: Būtu neteisinga sakyti, kad galima tokiomis emocijomis mėgautis, bet tuo pačiu meluočiau, jei sakyčiau, kad tai bent iš dalies nėra tiesa. Tačiau visas minimas “depresyvumas” yra gan abstraktus reiškinys. Kiekvienas mūsų turi skirtingas problemas, nuoskaudas, graužatis, žaizdas ar tiesiog skirtingai grybą pjauna. Vieni tiesiog kažką su tuo daro, kažkur tai išlieja ar kažkur materializuoja. Kažkas kuria muziką, kažkas rašo knygas, kažkas tapo paveikslus, kažkas muša savo vaiką, o kažkas sėdi Šypsenos g. 5.

Ar Kaunas jums pakankamai depresyvus miestas?

Tomas: Būtų įdomu kada nors išvysti Lietuvos depresijos žemėlapį. Jei jį paišyčiau aš, tai Kauną nuspalvinčiau paskutinį.

Algirdas: Jis tobulas.

Mantas: Dažnai nesinori jame ilgai užsibūti, bet ne dėl to, jog jis depresyvus. Kaunui niekad neįsipareigosiu, tačiau šis miestas vis tiek bus lyg meilužė, kurios kvapo nesinori nusiplauti.

Kamil: Kaip vilniečiui man Kaunas yra gan savotiškai įdomus kurortas. Tikrai ne Palanga, tikrai ne San Tropez, bet gal labiau kaip Molenbekas Briuselyje. Smagu aplankyti, smagu ten gerai praleisti laiką, bet svarbiausia, per daug ilgai neužsibūti.

Grojate pakankamai mažai koncertų. Esat išrankūs erdvėms ir publikai, o gal tiesiog nemėgstat groti gyvai? Ar sunku savo mikrokosmose prisijaukintą muziką ištransliuoti blaivinančiai realybei?

Tomas: Šiais metais teko atsisakyti nemažai koncertų dėl to, kad intensyviai kuriame naują programą kartu su Kamil. Bet šiaip galvojau, kad grojame nemažai, nes didžioji dalis koncertų būna ten, kur mus kviečia, kur esame laukiami. Daugiau kviestų, tai daugiau ir grotume, tačiau organizuotis turą, kuriame per keturioliką dienų padarai dešimt pasirodymų, skamba tiesiog pavojingai. Šiaip susiorganizuojame kas porą metų ir patys koncertą su draugiškais muzikantais ir dabar organizuojame pavasariui.

Algirdas: Tomas viską atsakė. Galiu tik pridėti, kad realybė dažniau svaigina ir stebina, o ne blaivina. Realybė man, asmeninė emocinė realybė, o ypač sociopolitinė realybė paskutiniaisiais metais, panardina į minčių kibirą, minčių rūką, kuriame sunku išvysti tikrą paveikslą.

Kamil: Nesakyčiau, kad tu koncertų buvo mažai. Priklauso nuo požiūrio. Lietuvoje yra 2, gal 3 aktyvūs miestai, kur galima pagroti, plius vasaros festivaliai. Klausimas, kurį kiekviena grupė turėtų sau užduoti – ką tau reiškia pagroti gyvai? Parodyti kažką iš savęs ar pasirodyti? Patūsinti, gerai praleisti laiką ar išreikšti savo mintis? Ir taip toliau.

(kaip tik po mūsų pokalbio paskelbta, kad Extravaganza šią vasarą pasirodys festivalyje “Kilkim Žaibu” Varniuose – ore.lt past.)

Savo mintis reiškiat išskirtinai lietuviškai. Man – tai visada pliusas kūrėjo biografijoje. Daug įdomiau, kai atlikėjas dainuoja serbiškai, khmeriškai ar arabiškai, tikiu, ir lietuviškai. Vis dėlto angliškų vertimų nėra ir albumo viršelyje. Nematot prasmės?

Algirdas: Kitose kalbose nėra tokių žodžių, tai nėra pakankamai natūralus būdas pasakyti taip, kaip išties jauti. Įprasto, kasdieninio žodyno nepakeis joks vertinys, kai sieki pasakyti konkrečiai tą, ką manai galvodamas lietuviškomis kategorijomis.

Mantas: Dainavimas savo kalba įgalina tave kurti tekstą poetine linkme. Iš dalies norisi, jog tekstas būtų suprantamas ir tiems, kas nesupranta kalbos. Manau, geriausias būdas pateikti tai, kaip išnašą. Kitu atveju turiu gan kategorišką nuomonę. Jei tekstas nėra proza, jį versti pilnai yra beprasmiška, vien dėl to, kad jo pilnai nesuprasi. Čia tolygu skaityti angliškai ar lietuviškai verstą Baudelaire ar Rimbaud – visiškas nusikaltimas.

Tomas: Jo, bet tu šneki apie poeziją, o su verlibru viskas kiek kitaip, ypač kada intonaciją užduoda muzikos ritmas. Prieš porą metų neišgyveno tokia ambicija, kurią kūrėme kartu su lenkų dailninku Paweł Kwiatkowski, kai viename leidinyje turėjo sugulti reprodukcija, dailė, garsas ir tekstas. Ir pastarasis tuomet buvo verstas į anglų kalbą, su mūsų artimos draugės pagalba. Šiuo metu atradęs laisvą minutę bandau versti tekstus į rusų ir anglų kalbas, tačiau tai – be galo sudėtinga, nes lietuvių kalba tiesiog daug subtilesnė ir mechaniškai neišeina perteikt tų paspęstų spąstų. Bet tai įmanoma, nes mūsų tekstai suteikia įrankius, o reikšmę tapo protas.

Extravaganza labiau teigia ar neigia?

Tomas: Norėčiau, jog daugiau teigtų.

Algirdas: Abi šios sąvokos reiškia kažkokią didaktinę grupės poziciją. Aš labiau mėgstu pasakoti. Politika ir nuolatinis kiekvieno visuomenės nario ekspertinės nuomonės turėjimas kiekvienu klausimu jau vemti verčia.

Mantas: Sunku pasakyti. Manau Extravaganza yra kažkas tarp Hegelio dialektikos ir moralinio skepticizmo.

Kamil: Labiau tiesiog atpasakoja.

2016-ųjų pabaigoje išleistas jūsų albumo “Priepuoliai” pateikimas labiau primena “pasidaryk pats” tipo garso menininkų darbą nei įprastą metalo albumą su kaukolėmis ir kraujais. Priešingai – stingdanti tuščia estetika. Visa tai – jūsų idėja?

Tomas: Ačiū, taip. Įdomumo dėlei – įkvėpta Dainiaus Liškevičiaus ir AG Fronzoni.

Algirdas: Didžiausi aplodismentai už šio albumo išpildymą turėtų pasiekti Tomą. Be to, nemanau, kad išvis grojame metalą, o jei ir grojame, tai tikrai ne tokį, kad būtumėme viename išmatavime su kaukoliniais ir kraujiniais.

Mantas: Kaukolės ir kraujai man asocijuojasi su darymu “pagal knygą”. Tai paprasčiausi ir aiškiausi simboliai, kurie visiems lengvai įkandami. Mes nesistengiam įvilkti savo muzikos į kitų pranešiotus rūbus. Dažnai žmonės grindžia banalius kaukolių panaudojimus, kaip vizualų muzikinės emocijos paaštrinimą. Nemanau, jog piešinys suteiks muzikai gyvumo, jei pati muzika šlubuoja. Muzika privalo pati už save stovėti baltame ar juodame fone. Dėl to naudojame minimalią estetiką.

Visi jūsų “priepuoliai” rodo, kad norite palikti žanrinius apribojimus ir sukurti tik jums būdingą ekstravaganciją. Kartais nepagaunat savęs, kad kažką darot ne todėl, kad norit, o todėl, kad taip reikia? Reikia negroti įprasto metalo, reikia dainuoti lietuviškai, reikia netradicinio albumo viršelio, reikia būti kitokiais, reikia…

Tomas: Taip, kuriant nuolat sklando dvi “reikia, nes reikia” sąlygos, kad reikia kurti originaliai ir kad reikia gyventi. Daugiau visa kita vyksta argumentų ringe. Arba paniatkių, kurių nejaučiam.

Algirdas: “Reikia” šiuo atveju tėra normalus aukštų savęs vertinimo kriterijų išpildymas ir naujų kūrybinių formų patenkinimas. Reikia ne dėl to, kad nedarytumėme marinato, reikia patenkinti savo viziją, reikia išpildyti savo viziją, reikia netingėti atrasti tai, kas neatrasta. Daug reikia, bet tai nėra apie frustraciją ir fiktyvų norą būtinai išsiskirti. Reikia, nes kitaip tavęs netenkina. Reikia būti savimi.

Mantas: Kaip ir Algis minėjo, “reikia” egzistuoja tik, kaip kriterijų išpildymas. Kitais atvejais savęs nepagaunu. Reikia “reikia” palikti tarp nuobodžių buitinių kvadratų.

Kamil: “Reikia” primena wannabe berniukų grupes, kurios nori atrodyti panašios į kažką arba nebūti panašiomis į nieką, dėl to jiems “reikia”. Bet vienu ar kitu atveju esmė yra ta pati, tik apvalkalas kitas. Nesivadovaujame jokiais “reikia”. Mes tiesiog darome tai, kas mums šauna iš savęs, as long as it rolls, taip sakant.

Beveik prieš metus kalbėjomės su leiblu “Ghia” ir vienu jo veikėjų, Extravaganza būgnininku Algirdu Šapoka. Jis sakė: “CD – tai formatas, kuris visiškai neaktualus ir mums negražus. Mano manymu, jis yra visiškai mirštantis ir nebereikalingas. Kompaktas neturi jokio šarmo – yra sintetinis, plastmasinis ir neįdomus.” Vis dėlto “Priepuoliai” mus pasiekė būtent tokiu formatu (tiesa, išleista ir versija kasetėje)?

Tomas: Algis gerai sakė. Tačiau kas gali paneigti, kad kompaktai tikrai dar nemirė. Regėjau įspūdingą vaizdą, kai sekmadienį prie vieno festivalio vartų spiečius žmonių, atitinkančių feisbuko statistiką, teigiančią, kad mūsų klausytojas yra 25 – 34 metų vyras, pučia į alkotesterį, eina iki šalia stovinčios palapinės ir prisiperka glėbį visokiausių kompaktų. Romantiška, bet norėtųsi, normalesnės diskusijos, ko nori klausytojai. Manau, turinys labiau rūpi klausytojui, o ne formatas ar jo išdirbtumas. Negalvokit, kad nepagalvojau apie prestižą, tiesiog jie mums nesvarbūs.

Algirdas: Pirmiausia, mano nuomonė negali atstoti dar trijų žmonių nuomonės. Antra, mano nuomonė negali atstoti mūsų klausytojo nuomonės. Trečia, buvo rastas kompromisas su DIY sprendimu, kuris puikiai atspindi mano požiūrį į albumą, kaip kolekcinę vertybę, o ne lentynos fosiliją.