Ankstyvą pavasarį vienas melomanas ištraukė iš po skverno vinilą, kurio viršelį puošė estetiška juodai balta nuotrauka (dizainą sukūrė Eric Sageby) ir užsiminė, kad turėtų patikti. Tai buvo vilniečių instrumentinio post-roko/metalo kvarteto Autism naujausias albumas “Film Noir”. Neslėpsiu nuo to laiko, kai pirmą kartą išgirdau Mogwai (tai buvo berods jų “Rock Action”), post-gitarinės muzikos nuolat galima rasti mano pleilistuose. Prieš keletą metų surinkau savo įsivaizduojamą garso takelį filmui “The Road”, kuris, mano manymu labai tinkamas tokiai muzikai. Vis dėlto pastaruoju metu šis žanras dažniau nuliūdindavo nei nudžiugindavo netikėtais atradimais – atsirado daugybė kolektyvų, klijuojančių sau šią etiketę, tačiau iš esmės einančių copy/paste keliu.
Autism iš pradžių buvo solinis gitaristo Tomheto namų projektas, išleidęs kelis instrumentinės muzikos albumus. Vis dėlto po kelių metų tai virto pilnaverte keturių individų grupe ir naujausias jų įrašas susilaukė nemažai teigiamų atsiliepimų šios muzikos scenoje užsienyje. Lietuvoje ši muzika vis dar nišinė, nors “Charivari” organizuoti Russian Circles, Mono, God is An Astronaut ir panašių koncertai mūsuose sufleruoja, kad ši melancholiškai dramatiška muzika čia turi pakankamai ausų. Pernai pagrindinio LT gitarinės muzikos festivalio “Devilstone” Autism buvo įvardinti kaip vieni įdomiausių šio žanro atstovų Lietuvoje. Žinoma, su išlyga, kad geriausi jie iš 4-5 grupių. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Autism sėkmingai nusimetė, mano galva, pasenusį progressive šleifą ir su “Film Noir” žengė į gerokai brandesnį bei solidesnį skambesį.
Susisiekėme su projekto dvasiškuoju tėveliu Tomhetu ir jūsų dėmesiui pirmasis Autism pasirodymas “Ore”.
Susikūrėte 2012-aisiais, kai gitaristas Tomhetas įkūrė savo solo projektą. Nusibodo groti vienam?
Nepasakyčiau, kad nusibodo. Miegamojo muzikantu buvau dar nuo kokių 2006 metų, kai įrašinėjau black metalą. Vėliau muzikinis akiratis prasiplėtė, pradėjo dominti visokie post-reikalai ir 2012-aisiais “pabandžiau” pradėti liurlinti instrumentinę muziką. Tiesą sakant, po “The Crawling Chaos” išleidimo žiauriai tingėjau kurti kažką naujo ir jei ne Karolio pasiūlymas pabandyti susirinkti studijoje ir kartu pagroti, Autism galėjo ir nustoti gyvavusi. Taip, kad iš dalies ši projekto transformacija į gyvai grojančią grupę buvo geras spyris man į subinę, kad reikia neapleisti muzikos.
Dauguma lietuviškų nekomercinės muzikos grupių veikla paprastai baigiasi po 5-10 metų, kai prasideda šeimyninis gyvenimas, namas priemiestyje, stabilus darbas ir panašiai. Materialusis pragmatiškas pasaulis nugali dvasinį romantiškąjį. Arba matome papilnėjusį prakutusį verslininką, apsimetantį revoliucionieriumi, kurio žodžiais nesinori tikėti. Kokioje situacijoje yra jūsų grupė?
Aš manau, kad rankų nuleidimas po tų 5-10 metų yra todėl, jog Lietuvoje iš nekomercinės muzikos namo priemestyje nepasistatysi. Gal net iš komercinės tai padaryti būtų sudėtinga… Juk visi pradėdami groti tikisi pripažinimo, kad apie juos kalbės, rašys, rodys televizijoje, kvies koncertuoti ir nešios ant rankų. Tik realybė yra tokia, jog norint sulaukti kažkokio pripažinimo, reikia visus tuos 10 metų sunkiai dirbti tiek prie savo muzikos, tiek prie jos “vadybos”. Jau seniai baigėsi tie laikai, kada į koncertą atėjęs įtakingas dėdė pasiūlytų atlikėjui kontraktą ir nuo tos dienos pasaulis apsiverstų.
O jei kalbant konkrečiai apie mus – visi turime stabilų darbą, esame daugmaž tokio amžiaus, kad gal ir reiktų galvoti apie šeimas ar tą namą priemiestyje, bet dabar prioritetas yra kiek įmanoma daugiau groti ir kurti. Kaip bus ateityje – nežinau, bet labai tikiuosi, kad ambicijos neišblės, nes kol kas visų akys dega groti.
Ar jums būdingi autizmo simptomai: nuoseklus tam tikrų socialinių interesų nebuvimas, komunikacijos problemos, ribotas, stereotipinis, pasikartojantis elgesys?
Keistas klausimas. Manau, kad ne.
Post-gitarinės muzikos kompozicijoje naudojama daug klasikinės muzikos elementų. Ar turite mėgstamų kompozitorių šioje srityje?
Nežinau, kaip kiti mūsų grupėje, bet aš asmeniškai nesiklausau klasikinės muzikos. Net neabejoju, jog yra puikių kompozitorių, bet muzikos yra tiek daug, jog visų kampų nepatikrinsi. Nors… kartais mano grotuve prasisuka visokie Alarm Will Sound, Michael Gordon, Philip Glass. Čia turbūt šiuolaikinė klasika?
Pastaruoju metu kalbama apie post-roko-metalo žanro išsikvėpimą. Žinoma, tokie atlikėjai kaip Sigur Ros ar Godspeed You! Black Emperor kuria išskirtinį turinį, tačiau dauguma tik kartoja stiliaus pionierių atrastas formules. Kaip jūs jaučiatės šiame kontekste?
Niekaip nesijaučiam. Grojam tai, kas mums patinka. Būtų absurdiška sukti galvą dėl to, jog galbūt kažkur kažką kopijuojam, skambam kaip kažkokia kita grupė. Ir aš visai nesutinku, jog post-roko/metalo žanras išsikvėpia. Jis mutuoja, evoliucionuoja ir po truputį maišosi su kitais muzikos žanrais. Labai norint, galima sakyti, jog tie patys Sigur Ros ar Godspeed’ai daro tai, ką darė Slowdive ar kokie kiti shoegaze’riai ir jokio išskirtinio turinio ten nėra. Visą šitą krapštymąsi po muzikos žanrus aš palieku puristams ir enciklopedininkams. Mes tiesiog grojam.
Pirmą kartą išgirdau Autism, patiko, norisi daugiau, bet nieko nežinau apie tokią muziką. Tarp savo pagrindinių įtakų vardinat Russian Circles, Amenra, If These Trees Could Talk, Caspian. O kas įdomiausio pastaraisiais metais nutiko šiame žanre?
Na, jei kalbėti apie man labiausiai įsiminusius albumus, išleistus per pastaruosius porą metų, galėčiau paminėti Cult of Luna “Mariner”. Švedai pasikvietė vieną įdomiausių vokaluojančių moterų Julie Christmas (Battle of Mice, Made out of Babies) ir sukalė žiauriai stiprų albumą. Oathbreaker “Rheia” nunešė stogą. Cataya “Sukzession” buvo turbūt vienas mano didžiausių atradimų. Tie patys Amenra išleido akustinį albumą. Dar verti atskiro paminėjimo Sumac, Tesa ir Suffocate For Fuck Sake nauji albumai. Geros muzikos per pastaruosius porą metų buvo išleista tikrai labai daug.
Kaip manote, kodėl post- muzikoje dažniausiai atsisakoma vokalų arba balsas naudojamas tarsi instrumentas, be konkretaus teksto?
Na, jei kalbėti apie labiau tradicinį post-roką – taip, ten vokalo beveik nerasime. Mano nuomone, vokalas šiuolaikinėje muzikoje atlieka solo partijos vaidmenį ir visą dėmesį susiurbia į save. Lygiai taip pat kaip gitaristo solo, kuris rėkia “pažiūrėkit į mane”. O post-muzikoje šio reiškinio aš negirdžiu. Ten nėra kažkokio vieno instrumento, norinčio okupuoti visą klausytojo dėmesį. Dėl to mane ir žavi ši muzikos kryptis, kurioje visi instrumentai sugeba sukurti tirštą, vientisą ir suvaldytą garsų chaosą.
Jūsų paskutinio albumo atveju, naudojamos audio iškarpos iš… dokumentikos? Vienoje jūsų albumo apžvalgoje jos autorius abejoja, ar etiška naudoti realius kitų žmonių išgyvenimus ir jų įrašus. Jei būtų paskelbtas koks nors nužudytosios I.Strazdauskaitės balso įrašas – panaudotumėt jį?
Taip, naujajame albume naudojome iškarpas iš tikrų įvykių. Ir, manau, taip, jei toks audio įrašas egzistuotų, mes jį panaudotume, bet tik JEIGU tai papildytų dainą ar dainos idėją. Mūsų tikslas nebuvo surasti kuo labiau šokiruojantį semplą ir jį panaudoti vien tam, kad šokiruotume. Visi albume panaudoti įrašai susiję su vienokiu ar kitokiu socialiniu aspektu (smurtas šeimoje, alkoholizmas, piktnaudžiavimas narkotikais, psichologinis spaudimas ir t.t.). Mūsų idėja buvo panaudoti nepatogius, emocinį krūvį turinčius audio intarpus ir jais priversti klausytoją mastyti. Dabar labai populiaru būti etiškais ir politkorektiškais bei įžeidžiais. Tačiau menas ir politkorektiškumas, man atrodo, visiškai nesuderinama. Tai įrėmina ir varžo. Geriau būti tikru prieš save patį, nei bijoti kitų neigiamos nuomonės.
Albumas vadinasi “Film Noir”. Tokį pavadinimą pasirinkote dėl šiam kino žanrui būdingo pesimizmo ir grėsmės nuojautos. Ar patys domitės kinu? Norėtumėt įrašyti filmui garso takelį?
Negaliu teigti, kad labai domiuosi kinu. Taip jau gavosi, kad visi grupėje esame labiau muzikos geekai, nei kino. Tačiau pabandyti sukurti garso takelį filmui yra mano sena svajonė. Prie garso pridėjus vaizdą muzikos nuotaiką galima kardinaliai pakeisti. Jei tik tokia galimybė pasitaikytų – esu įsitikinęs, jog iš kart sutiktume.
Kadangi jūsų muzika persmelkta melancholija ir liūdesiu, paprašysiu pratęsti “Tu liūdėt nebijok, nes …” ?
Nes tik kvailiai niekada neliūdi.
Pavasarį žadat išbandyti save koncertuose Europoje?
Taip, gegužės pabaigoje kaip tik išvyksime į nedidelį turą po Europą. Vis dar deriname paskutinius organizacinius niuansus, tačiau labai laukiame šio įvykio. Tai bus pirmi mūsų koncertai už Lietuvos ribų. Esu tikras, kad bus žiauriai sunku, tačiau akys dega, labai norim, todėl nuotaikos teigiamos. Per devynias dienas aplankysime Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Čekiją ir Vokietiją. Šias naujienas skelbsime jau visai greitai.
Internete:
Komentarai