Industrial’ą pamėgau palyginus neseniai. Visokio jo yra, bet man toks, pavadinkim, labiau mergaitiškas, švelnesnis patinka. Kaip to pavyzdys galėtų būti atlikėjas Cremation Lily, grojantis svajingai ir ambientovai, bet kartu nevengiantis nuvingiuoti iki aštresnių natų. Kai sužinojau, kad pastarasis bus vienas eksperimentinės muzikos festivalio Area / 2017 headlinerių, labai apsidžiaugiau ir iš karto apsibraukiau kalendoriuje festivalio datą.
Kadangi koncertai buvo numatyti gimtajame Kauno mieste, pradėjau planuotis laiką iš anksto. Buvau jau sugalvojęs, kad važiuosiu be mašinos, greičiausiai – traukiniu, pasiimsiu į kompaniją draugų, kad atvyksim dienos metu ir turėsim laiko dar pereiti per vietines aludes bei madingas kavines.
Aišku, priartėjus pagrindinio koncerto dienai, kaip dažnai būna, karti realybė pasirodė šiek tiek kitokia: draugai dingo, be to išaiškėjo, kad paskutinis traukinys ir autobusas iš Kauno į Vilnių važiuoja apie 21h, būtent tada, kada festivalyje pasirodo pagrindiniai užsienio svečiai. Liūdna ir tiek.
Galima sakyti jau buvau nuleidęs rankas, galvojau likt namie žiūrėti filmą ir valgyti picą, tik mano mylima žmona išgelbėjo situaciją. Sako: „Aš noriu kartu su tavim į industrial festivalį, važiuojam mašina, aš pavairuosiu, tu galėsi alaus išgert ir po koncerto parvešiu į Vilnių.” Dieve mano, ką aš be jos daryčiau!
Dar vis apakęs iš malonios nuostabos puoliau internetu mylimajai pirkti bilietą, bet pasirodė, kad tai, pakankamai komplikuotas reikalas. Jungtis per paypalą, registruotis kur visai nenoriu ir panašiai. Tiek to, nusprendžiau, prie durų nupirksiu, bus brangiau tai bus, whatever. Greit sėdom ir išlėkėm.
Maždaug už valandos Kaune, KTU aktų salėje, jau traukiau grynuosius ir vėl maloniai nuostabai už įėjimą sumokėjau pigiau nei su visais trečių šalių mokesčiais būtų kainavęs netu pirktas išankstinis bilietas.
Tuo gerosios dienos nuostabybės nesibaigė, vos įėjus į salę, kur pasirodymą jau buvo įpusėjęs OBŠRR, kalė galingas švarus garsas, dideli šviesų inkilai laidė spindulius, o vj’ai per didžiulį ekraną miksavo kažkokias grafines emulsijas. Ir dar ta didelė salė su daug patogių sėdimų vietų. Žodžiu, wau! Pirmas įspūdis superinis! For sure, OBŠRR muzikos besisukančios kilpos ir bytai jį tik dar labiau pagilino.
Po to sekė visai padori pertraukėlė. Jos metu spėjom nueiti iki ikiuko Laisvės alėjoje. Pakeliui dar sutikau senai matytą Gražvį. Jis pūtė saksofoną prie soboro.
Kai grįžom, scenoje elektrine gitara su smuiko smičiumi shoegazino Daina Dieva. Tokio noise’o, kuris jau truputį peržengęs triukšmo ribą ir tiesiog pavirtęs į upę raminančio garso galėčiau klausyti ir klausyti. Labai patinka. Vėliau virpesiai aprimo iki gražaus ambientinio vokalo, bet upė nesustojo plaukusi. Aš ir vėl apsvaigau iš malonumo.
Artėjant žvaigždžių pasirodymams persėdom priešais pat sceną. Netrukus ten pasirodė franck vigroux. Gėda sakyti, su jo kūryba nebuvau susipažinęs. Kita vertus, kur kitur rasi geresnę progą pirmą kartą pasilabinti su negirdėtų atlikėjų grojama muzika, jei ne muzikos festivalyje. Tokia jau šių muzikos renginių misija – apšviesti nežiniuką.
Ir patikėkite, apšvietė. Beveik iki nušvitimo. Franck Vigroux grojo taip gerai, kad net iki haliucinacijų privedė. Ten scenoje tokios lempos bliūdo formos su degančiu šviesos siūlu vis pašviesdavo, tai kažkuriuo momentu, jau kai visai ten tokį fantastišką pasažą grojo, atgijo lempos ir atrodė kaip žmogaus galvos, kurių ausis tas siūlas laiko. Tik nukirpk siūlą ir nukris ausys. Žodžiu, užvežė gerokai.
Per sekančią pertraukėlę niekur nėjau, sėdėjau ir virškinau. Tada prie šviečiančio obuolio atsistojo ilgai lauktas Cremation Lily. Mėlynam fone, lyg jūroje, pradėjo romantiškai lieti savo meditacijų serijas. Buvo gražu. Amplitudė svyravo nuo ramaus experimental iki dub techno, bet prieš tai grojusio Franck Vigroux magnetinių bangų ekspresijos nepasiekė. Be to, jau truputį buvo pradėję erzinti ir vizualizacijos. Nesakau, buvo įdomių sprendimų, bet daugiausia dominavo toks, tipo, užstrigusios besilydančios kino juostos ekrane video loop’as. Lydėsi, lydėsi ir niekaip neišsilydė. Tai šiek tiek kėlė nerimą.
Paskutinio atlikėjo, nepykit, nesulaukėm. Išvažiavom į Vilnių, kad visai į naktį netempt. Sekmadienį anksti ryte į kaimą buvom numatę važiuot. Avietes reikėjo nurinkt.
Norėtųsi dar pakritikuoti daugiau, ar ką nors blogo parašyti apie koncertą, bet neturiu ką, viskas buvo labai gerai. Gaila, nepavyko kituose festivalio renginiuose sudalyvauti, bet iš to ką pamačiau ir išgirdau šeštadienio vakarą, galiu drąsiai teigti ir pasidžiaugti, kad susivienijimas Ghia undergroundo kartelę pakėlė į naują lygį. Kelio atgal nebėra. Metai kiti ir, žiūrėk, į nusibaigusio „Kaunas Jazz” vietą stos tarptautinis savaitės trukmės „Area (Kaunas) festival”. To ir palinkėčiau.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Kelionė Klajonė”
Komentarai