Spalio 13-15 dienomis Latvijoje nušurmuliavo eksperimentinės muzikos festivalis Skaņu mežs’2017. Jis Rygoje vyko jau 15-liktą kartą. Per tiek laiko daug vandens upėse nutekėjo, vaikai užaugo, mergaitės virto moterimis, berniukai vyrais, o tuo tarpu muzika įvairiose Latvijos sostinės vietose kaip grojo garsiai, taip ir tebegroja šildydama rankas, glostydama akis ir kutendama ausų būgnelius. Ta proga pensininkai vėl pasiėmė atostogas ir išvažiavo kultūrintis.
Oras kelionei buvo blogas. Tiesa pasakius, kitaip jau ir neįsivaizduoju gyvenimo: lijo kai gimiau, lijo kai šokau ir dainavau, lijo per visus vasaros festivalius, lijo kaime, lijo mieste, lyja šiandien ir lis rytoj. Su ta mintim penktadienio vakarą, skrosdami bangas Lietuvos ir Latvijos keliais, nuplaukėme į keturių žvaigždučių viešbutį Radisson Blu Latvija Conference & Spa Hotel, Riga. Suvalgėme po kepsnį restorane, išgėrėm butelį degtinės ir linksmi nušokavom į Mūzikas nams Daile. Apie šios arenos sėdimus privalumus jau esu minėjęs. Priminsiu tik, kad bent jau man ir mano gyvenimo partnerei labai patinka stebėti koncertus balkono ložėje. Tad ir šį kartą, vos tik žnektelėjau šikna ant minkštos kėdės sėdynės, pasijutau lyg sulendantis į kilimą Rentonas iš Trainspotting‘o. Festivalis prasidėjo.
Joe Morris & Daniel Levin lengvi padžiazavimai labai tiko įsivažiavimui. Jų gitaros ir violončelės ping pongas atrodė žaismingai ir priminė žymiojo Log Jam multiko orkestrą, kur zuikis daužo kelmą „bum bum bum bum bum bum bum bum”, meška su šaka bass improvizuoja „beu beu beu”, o vilkas dainuoja: “ūūūūūūūū ūūūūūūū ūūūūūū.” Kamerinio dėmesingumo taip pat reikalavo ir paskui sekę Dillon James‘o skripkelių klasikinės muzikos prisilietimai. Pačiu laiku baigė.
Netrukus programa pasunkėjo ir scenoje pasirodė industirial noise’o solo projektas Pharmakon. Jo vokalistė ir vienintelė muzikantė stovėdama ant bedugnės krašto skaudžiai ir nuoširdžiai rėkė į mikrofoną už visus penkis numanomus grupės narius. Panašu, kad Pharmakon’ei muzikinę temą padiktavo šiandienos aktualijų beprotybė pagimdydama šį unikaliai gražų muzikinį protestą prieš viską ir kartu nieką.
Toliau groję didieji festivalio žvaigždūnai Shabazz Palaces manęs neužkabino. Nežinau, senatvė tai ar apsileidimas, bet tvirtai galiu pasakyti, kad pradžioje groję smuikai man patiko daug labiau. O jei dar palygint su panašaus stiliaus praėjusiais metais dainavusiu ZEBRA KATZ, tai šitiems bičams dar daug pavargt reikia. Kita vertus, jaunimas salėje aktyviai ūžė ir rodė pasitenkinimą, tai jei ką, sorry už subjektyvumą.
Po to ant scenos užlipusi footwork karalienė Jlin grojo superenergingai, bet ilgainiui tie woofai, beat repeat’ai ir dropai biškį užkniso. Garsistams leidus ji pavarė dar pusvalanduką biso
Machine woman buvo paskutinė, kurią tą vakarą apturėjau. Pradėjusi žaviu eksperimentiniu IDM’u vėliau nuvažiavo prie techno. Tas momentas praktiškai sutapo su žmonos niuksu reiškiančiu „gal jau varom miegot”.
Sekančią dieną viešbutyje daugiausiai žiūrėjom “Animal planet” kanalą per televizorių. Iš pradžių rodė apie tai, kaip rykliai puola žmones, po to rodė kaip meškos puola žmones, po to drambliai puola žmones… eina šikt, pasirodo, visi gyvūnai absoliučiai nusistatę prieš žmogų.
Vienintelis kultūros objektas, kurį sugebėjome aplankyti buvo Rygos porceliano muziejus. Gaila, bet šį kartą trokštama moderniausio meno paroda Virtualities and Realities – RIXC Art Science Festival 2017 nesutapo su “garsų mišku” ir prasidėjo tik po savaitės.
Vakaras netruko ateiti ir mes muzikos namo „Dailė” balkone atvėrėme ausis senukui Roscoe Mitchell. Jis ant scenos atsitempė saksofonų rinkinį ir parodė nerealių stebuklų kaip saksu galima išgauti ultražemųjų ir ultraukštųjų dažnių garsus.
Po to scenoje prie gausiai „geležimi” nukrauto stalo užgrojo Moor Mother iš JAV. Ji, kaip ir Pharmakon, buvo pikta ant viso pasaulio ir pradėjo pasirodymą klausdama žiūrovų „ką jūs čia darote ir kas jus čia atsiuntė”. Pagalvojau, kad niekas čia manęs neatsiuntė, bet ką aš darau klausimas filosofinis ir geras. Turiu sutikti, atsakymo į jį nežinau iki šiol. Beje, pastebėjau, kad šį kartą festivalyje labai daug atlikėjų moterų. Pasirodo, čia pirštus prikišo tokie kultūriniai susivienijimai kaip „Nordic Women in Experimental Music” ir „Trust for Mutual Understanding”, skatinantys moteris groti sintezatoriais ir kitais instrumentais.
Toliau – elektrifikuotos arfos Mary Lattimore/Jeff Zeigler Duo projektas. Sunku patikėti, kad tariu šiuos žodžius, bet dar niekada nesu girdėjęs, kad arfa skambėtų taip gražiai. Bliamba, kiek žiūrėjau į tą arfą, niekaip nesugalvojau kam į galvą galėjo ateiti mintis sukurti tokių ambientovų formų instrumentą.
Pradėjus groti labiausiai mano lauktam duetui Balazs Pandi & Merzbow, atsirado dar geresnės vietos balkone, visai priešais sceną. Ten ir persėdom. Tik vėliau pastebėjau, kad netyčia, o gal ir už bausmę atsidūrėm visai priešais kolonėlių komplektą. Truputį baisu pasidarė. Ypač kai prisiminiau legendą, paskleistą prieš Merzbow koncertą ŠMC šimtas metų atgal. Tipo, kad Vokietijoje vienam bičui per japono atliekamą live pasirodymą trūko ausų būgneliai ir kaip jis čia pat salėje apsipylė krauju. Aišku, tai tebuvo pasakos ir gera nemokama reklama, nes abu live’ai, kuriuos teko matyti, nebuvo tokie jau baisūs. Be to, nesuklysiu sakydamas, kad “keptuve” su stygomis (ar kas ten per savadarbis instrumentas?) Merzbow sekėsi groti geriau nei su laptopu.
Na, o visišku festivalio atradimu laikyčiau dar vieną hardwarinį solo atlikėją Broken English Club. Taip gerai pagrojo, kad net nusileidau pajudint užpakalio pagal EBM ir techno ritmus. Paskutinį kartą panašiai šokau tik per legendinį Silent Servant “Opiume”. Be to, video BDSM per visą ekraną sukosi, tai dar labiau prie bendro kaifo prisidėjo. Gal atvažiuos kada Broken English Club ir Lietuvą, tai reiks sudalyvaut.
Festivalį, bent man, uždarė ilgiausią setą per visą programą paruošę Porter Ricks. Fainas tas jų dub’as, bet, atvirai kalbant, po tokių ekstremalių triukšmų dvi valandas klausyti lyrikos jau neturėjau jėgų.
Festivalis „Skaņu mežs” man jau kelintus metus susivalgo taip skaniai, kaip ir tie greitai dingstantys nuo „Dailės” bufeto baltos mišrainės fužerai, be to, toks Rygoje praleistas muzikinis savaitaglis tapo svarbesne švente nei Nauji metai ir Kalėdos. Dar daugiau, atlikėjų muzikos eklektiškumas ir potyriai po pasirodymų palieka malonų jaudulį ir klausimą „o kas toliau?” Nejučia tai tampa inspiracija gyventi ir laukti ateinančio festivalio. Paldies!
Komentarai