Sturle Dagsland koncertas buvo vienas keistesnių dalykų nutikusių man praėjusį rudenį. Ant scenos užlipę broliai iš Norvegijos eksperimentavo viskuo – nuo gitaros stygų ir neaiškių mušamųjų iki savo balso galimybių ir klausytojų nervų. Ekspresyvūs, mistiški ir be proto atsipalaidavę broliukai Dagslandai pasirodė ne tik nepanašūs į tipinius šiauriečius, bet ir apskritai nepanašūs.
Jau trečią kartą lankotės Vilniuje. Ar dėl lietuvių, kurie klauso jūsų muzikos ar patys jaučiat kažką ypatingo grodami Lietuvoje?
Ir tai, ir tai.
“Vice” kažkada mėgindami jus apibrėžti, rado tik vieną žodį „neapibūdinami”. Kaip jūs patys save apibūdinate?
Mūsų muzika ekspresyvi, dinamiška, progresyvi ir nuolat ieškanti netikėtumų. Dažniausiai pavyksta sukelti klausytojams daugybę prieštaringų emocijų, nuo ašarų, juoko ar šypsenos iki noro mus apspjauti ar išvadinti suknistais pederastais.
Atrodo, kad su savo muzika nemažai keliaujate. Kur toliausiai buvote ją išskraidinę?
Labiausiai negyvenama vieta tikrai buvo Grenlandija, kur vėl sugrįšim sugroti keletą koncertų ir kažką įrašyti spalio mėnesį. Taip pat, 2018-aisiais planuojame turą po JAV, Meksiką ir Aziją.
Jūsų gimtasis miestas, Stavangeris, nėra labai didelis. Kaip to miesto gyventojai priima jūsų muziką? Gal ten jus supranta geriau nei kur kitur?
Turime daugybę fanų visame pasaulyje. Nuo mažų vaikų iki suaugusių žmonių, kurie padedant šiuolaikinei chirurgijai dabar turi ragus ant kaktos. Tikrai nemanau, kad Stavangeryje mus supranta geriau, nei kur kitur.
Kaip išvis atsidūrėte scenoje? (kitaip tariant, kaip pradėjot groti kartu?)
Kai man buvo devyneri, laimėjau talentų konkursą atlikęs „Barbie Girl” vaidmenį (pagal grupės Aqua dainą), vilkėdamas mini sijonėlį ir motinos liemenuką, pripildytą saldainiais. Dainuodamas dainą šokau ir imitavau seksą su marionete, kurią pats buvau pasigaminęs… Sjur pagamino daugybę robotų ir kitų neįtikėtinų mechanizmų iš atliekų ir mirusių gyvūnų dalių, kurias rasdavo konteineriuose… Po 12 metų mes galų gale suvienijome jėgas ir kartu pradėjome kurti muziką.
Iš to, ką girdėjau jūsų koncertuose, susidaro įspūdis, kad daugiau laiko skiriate klausytis paukščių ar aplinkos garsų, nei muzikos. Ar tai tiesa?
Visą laiką kuriame muziką, taigi nelabai lieka laiko jos klausytis. Aš dažnai pasikalbu su paukščiais, o per paskutinį mūsų apsilankymą Grenlandijoje viename kūrinyje įrašėme 200 haskių chorą.
Begalė muzikantų visame pasaulyje ieško atsakymo, kaip atrasti savo unikalumą. Atrodo, jūs kažkokį raktą jau radote. Kas gi tai?
Nebijoti nuotykių.
Jūsų dainos – kitokios… Kaip jas rašote?
Tai labai lankstus, daugiasluoksnis receptas. Kiekviena daina susideda iš skirtingų sudėtinių dalių ir paruošimo būdų. Stengiamės nuolat kurti muziką vietoj to, jog ieškotume įkvėpimo kažkur aplinkui.
Paskutinį sykį, kai lankėtės Vilniuje, minėjot apie funky grupės atributiką (pvz., kelnaites su Sturlės veidu), kurių tąkart neatsivežėt. Ar šįkart jų turėsite?
Šiam turui buvome pasiruošę daugybę kelnaičių, bet išpardavėme jas visas po pirmo koncerto Helsinkyje, o paskutines Sjur dėvi dabar, kai kalbamės. Kažkodėl mano veidas ant apatinių kelnaičių varo suomius iš proto. Jie perka jas savo merginoms, vaikinams, tėvams, meilužiams ir net šunims. Net Bam Magera (iš “Jackass’o”) vienas įsigijo.
Taip pat atsivežame „jojo”, bet prieš atvykdami į Lietuvą, būsime Grenlandijoje, kur žmonės nežino, kas tai yra. Gali būti, jog sukelsim kažką panašaus į bitlomaniją.
Jūsų patarimas jaunoms grupėms?
Kartu važinėkite dviračiais ir teikite pirmenybę dezodorantui vietoj natūralaus kvapo.
Kada jaučiatės ore?
Kai dainuojame, žaidžiame jojo, laipiojame medžiais ir važinėjame riedučiais. Sjur tikriausiai jaučiasi taip pat, kai mėto į kašį, avėdamas savo „Maiklo Džordano Kosminio Krepšinio” bateliais.
Komentarai