Elektroninės muzikos kūrėjas, prodiuseris ir dainų autorius Tomas Narkevičius arba Fingalick šį rudenį išleido mini albumą pavadinimu „EGO“. Šiuo metu Berlyne gyvenantis atlikėjas, gruodžio pradžioje pristatė naujausius kūrinius “Kablyje”, Vilniuje, į kompaniją pasikvietęs muzikinius bendraminčius: Vaiperį, Dodo Mundo, DJ JM ir Aistę Reginą.
Tomas muzikinėje scenoje sukasi nuo “Tele-bim-bam” laikų, vėliau pradėjęs savo kūrybą po Fingalick vardu, apkeliavo daugybę muzkos festivalių ir vakarėlių grodamas tiek savo autorinius kūrinius, tiek DJ set‘us.
2011-aisiais “Ore” kalbintas Fingalick, dalinosi savo tuometinėmis būsenomis, ateities planais bei pasakojo apie būsimas muzikos technologijų studijas Anglijoje. Ten jis praleido metus ir grįžęs į Lietuvą baigė tą pačią specialybę Kaune. Keletą pastarųjų metų kūrė su grupe Without Letters.
Dabar Tomo namai yra Berlyne, kur ir gimė albumas „EGO“ – 6 kūrinių arba 19 minučių kelionė tamsiais naktinių klubų požemiais reflektuojant save.
Kaip nusprendei išvykti gyventi į Berlyną?
Turėjom bendrą studiją su Vitalijum Vaiperiu ir Pijum Münpauzn, kurioje kūrėm muziką, darėm garso dizaino darbus. Nepamenu pirmo impulso, berods aš pasiūliau Vaiperiui, o gal kartu pradėjom šnekėti, kad gal pabandyti išvažiuot į Berlyną ir ten pagyventi. Pasakėm Pijui, jis pasitarė su savo drauge Lina ir jie abu užsidegė. Iš pradžių mus visus kaustė baimė, aš gal drąsiausiai jaučiausi, nes neturėjau didelių atsakomybių Lietuvoje – buvau baigęs universitetą, neturėjau nuolatinio darbo, realiai, galėjau išvažiuot bet kur. Berlynas pasirodė tokia natūrali stotelė su mūsų garso dizaino darbais, reklamomis, ten atrodė daugiau veiksmo. Ir muzikos prasme, jau matėsi, kad nebe vien techno ten užkariavęs klubus, bet atsiranda ir alternatyvios klubinės muzikos, repo, rnb ir šiaip visokių įdomių dalykų, kurie mus tuo metu stūmė į priekį. Vienu metu planas buvo išsiplėtęs iki aštuonių žmonių važiavimo, tik nuvykus į Berlyną pasimatė, kas nori likt, kas nenori.
Skamba labai lengvai, pasakai – chebra emigruojam! ir visi išvažiuojat..
Taip, lengvai ir buvo. Nors ne visus įtikino Berlynas ir jie grįžo. Dabar gyvenam su Vaiperiu, atsiranda naujų darbų. Pamažu pradedu suprast, ką aš noriu čia veikt, žmonės pastebi ir vertina mūsų darbą. Svarbu susikurti identitetą, parodyti, ką mes jiems galime duoti, nes garso dizainerių mieste pilna.
Pats buvimas ten keičia dalykus, daugiau eini bendrauti su žmonėmis, pagrojęs vieną kartą, gauni pakvietimus groti kitur. Po paskutinio koncerto Berlyne, kurio metu pristatėm albumą, gavau pastiprinančių ir paskatinančių žodžių ir tai man leidžia suprasti, kad mūsų tas baltiškas keistumas jiems įdomus.
Kokie yra Berlyno vakarėliai ir miesto muzikos scena?
Eklektiška. Šokių muzika užima didelę dalį, populiarėja afrikietiškos muzikos – afro-house‘o, afro-trap‘o renginiai, kadangi tai – multikultūrinis miestas, daug ir skirtingų žanrų. Deconstructed club music yra labai stipri scena, kuri mane įkvėpia ir daug pasekėjų turi, berlyniečiai žiauriai geri joje. Pavyzdžiui dydžėjus ir prodiuseris Mechatok
Daug jaunų dydžėjų bei panų grojančių, visi turi savo unikalų braižą. Nuėjęs į vakarėlį gali pereiti visą muzikinę undergroundinės klubinės muzikos paletę.
Tai – scena, panašesnė į tą, kurią orentavotės su “Despotin Beat Club”?
Taip, realiai internetas leido mums būti su ta scena. Kartu su DBC į vakarėlius kvietėm daug tų pačių atlikėjų ir su jais buvo užmegztas kontaktas. Bendraujam su atlikėjais, kurie grojo pas mus, o dabar gyvena Berlyne, pavyzdžiui Neana iš Night Slugs. Berlynas žavi savo draugiškumu, ten daug paprasčiau prieiti ir pasakyti alikėjui: “Labas, man patiko tavo muzika”.
Jis atrodo toks atviras, saugus, eksperimentuojantis miestas – tinkantis save perkurti, ko aš pats norėjau, nes buvau tokiam etape. Kažkaip save pajudinti. Tai atsispindi ir bendravime, bandyme iškomunikuoti, o ne užlaikyti mintis savyje ir tikėtis, jog kiti supras, ką aš noriu pasakyti. Ir su muzika, turiu įsivardijęs keletą skirtingų muzikinių personų savyje. Fingalick yra toks reliktas, aš norėčiau jį papushinti į eksperimentinę pusę, o sakykim, hip hopo ir rnb inspiruotą muziką perkelti į kitą atlikėją, kuriam jau turiu parašęs dainų. Dar pradėjau lietuviškai kažkiek rašyti Berlyne, kas visai ironiška.
2011 metų interviu ore.lt buvo toks cute momentas, kai pasakojai apie savo kaip dainininko pradžias ir minėjai, jog tik neseniai per Kalėdas gavai dovanų mikrofoną. Praėjo 6 metai. Ko lauki per šias šventes?
Kalėdos dar neatėjo, bet pasiskolinau iš Eugenijaus – Genio “Roland JP-8000” sintezatorių. Kai įsijungiau jį ir pradėjau groti, supratau, kad man šito labai seniai reikėjo, tokio fiziškumo. Per tuos šešis metus 90 procentų laiko praleidau prie pelės ir klaviatūros, kartais pagrodamas pianinu studijoj. Bet nebuvau sintikų žmogus, gal niekada juo ir nebūsiu. Mačiau, kaip Pijus pats susikonstravo moduliarinį sintezatorių, tai, ką su juo galima padaryti, man yra kažkokia kita dimensija. Po truputėlį įsirašinėju garsus, vaikštau po juos ir suprantu, kam ir kaip galėčiau tai panaudoti. Turiu wishlist‘ą. Norėčiau nusipirkti seną estradinę yamahą, kuri turi viduje sintezatorius ir būgnus. Norisi daugiau materialumo gyvenime.
Turi muzikinį dievuką šiuo metu?
Man žiauriai patinka Kelela, džiaugiuosi, kad greitai eisiu į jos koncertą (vėliau Tomas parašė, kad po koncerto buvo apžavėtas – ore.lt past.). Aš ją buvau net per daug sudievinęs savo akyse. Šiaip dažnai sudievinu atlikėjus, per gyvenimą galėčiau kelis įvardint. Lone buvo vienu metu, Machinedrum, Kelela.
Kelela mane labai stipriai inspiravo “EGO” albumui. Ji sugebėjo beveik tobulai sujungti pop ir rnb, tokį nostalgišką 2000-ųjų skambesį, kaip Janet Jackson, ir tuo pačiu skambėti ant klubinės muzikos – Arcos, Bok Bok ir Jam City. Mano galva, tai – puiki sintezė, kurią norėčiau pats savo būdu vystyti. Jos paskutinis albumas yra žiauriai stiprus, toks gana tradicinis rnb albumas, bet manęs taip nesujaudino, kaip, pavyzdžiui, singlas „A Message“.
Galbūt mano meilė Kelelai nedingo, aš į ją vėl pradėjau žiūrėti kaip į žmogų, o ne dievą. Taip ir norėčiau žiūrėti į kitus atlikėjus, nes kažką sudievinti yra pavojinga.
Šiuo metu mane inspiruoja muzika iš 80’s – 90’s. Nors neseniai ir 2000-ųjų fazę turėjau, kai visokį repą, kuris grojo fone mano vaikystėj kritiškiau perklausiau. Tokia muzika labai eina Berlyne, realiai su dviem playlistais pragrojau visą vasarą. Bet dabar norisi įlysti atgal ir paklausyti elektroninės muzikos iš Japonijos, Europos, kur daugiau sintezatorių.
Dar Pijus neseniai parodė Caterina Barbieri ir Alessandro Cortini.
Kokias įtakas atseki savo kūryboje? Muzikinių srovių, literatūros, o gal nugirstų pokalbių?
Labiausiai įkvėpia žmonės, santykiai ir socialinės situacijos apskritai. Aš esu gana introspektyvus ir analizuojantis kitus. Man patinka būt vienam, sėdėti studijoje ir bandyti išlieti mintis, bet po to, kai nebelieka ko išlieti, turi varyti ir gyvent.
Tuo pačiu ir literatūra. Neseniai perskaičiau J.G.Ballard‘o „High Rise“. Man patinka tokia distopinė science fiction literatūra. Knyga buvo apie Londone stovintį didelį pastatų kompleksą, kuris suskirstytas socialiniais sluoksniais ir per romano istoriją sugenda visas socialinis konstruktas ir pasirodo, kas yra žmogus ir kaip jis tampa žvėrimi. Dar dokumentinė medžiaga įdomi, pavyzdžiui, Peter Pomerantsev knyga “Nothing is True and Everything is Possible”. Jis dirbo Rusijoje žurnalistu ir aprašė savo patirtis. Kiekvienas skyrius susijęs su tam tikrais įvykiais, pavyzdžiui “Nord Ost” teatro įkaitų drama, kai rusų specialiosios pajėgos panaudojo per didelį kiekį migdomųjų dujų ir žuvo didelė dalis įkaitų, o valdžia bandė tai nuslėpti. Jis taip vaizdžiai, gal net kiek pramogine kalba pasakoja apie Rusiją ir kokia šalis yra dabar. Apie prostitutes ir verslininkus.
Kaip atrodo tavo kūrybos procesas? Turi kokį sketchbook’ą, kuriame užsirašinėji lyrics’us?
Su tekstais sunku man, nors didžiuojuosi, kaip patobulėjau tekstų rašyme. Žymiai lengviau sėdėt prie muzikos ir ją kurti, ar dainuoti bet ką į mikrofoną, o po to sudėti viską į vientisą tekstą.
Tekstai, kuriuos lietuvių kalba dabar rašau, yra šiek tiek ironiški ir dėl to jie pilnai neatskleidžia mano vidinio pasaulio, nes gimtaja kalba tu išreiški jausmus tiksliausiai ir dėl to truputį baisu tai daryti. Aš mieliau atskleisčiau savo mintis apie suicidal thoughts, priklausomybes ar nepasisekusią meilę anglų kalbą šitam etape.
Šiaip esu gana tvarkingas, turiu sketchbook’ą į kurį rašau dainas, kitą – planams ir darbams, dar pradėjau vesti emocinį, kur kartais užsirašau, kaip jaučiuosi. Patinka rašyti ir bandyti visa tai išimti, išnešti iš savęs.
Arba tas netikėtumas, kai sėdi “Pankėj”, groja kažkokie seni bytai iš vinilo, išgirsti kokią melodiją, kuri su tavim taip stipriai surezonuoja, kad staigiai pašoki nuo kėdės ir eini kur tyliau įsirašyti minties į telefoną. O tas įrašų sąrašas yra begalinis.
Ar su Without Letters‘ais atsisveikinai su visam?
Dabar jų žiauriai geras set up‘as yra, jie tryse gali padaryti tai, ką mes penkiese padarydavom. Norėčiau su jais kada nors kurti ar prodiusint, bet dabar fiziškai negaliu to daryt. Reiktų būti kartu ir repetuoti. Vis dar esu visuose chatuose ir grupsuose, esam draugai. Labai daug davė grojimas su jais. Bet šiuo metu man nėra ten vietos.
Kas tave skatina kurti?
Bandymas pažinti save. „EGO“ albumas yra apie žmogų ir jo jausmus, savikontrolę. Apie jausmus, kuriuos sunku suvaldyti. Kurie egzistuoja, bet bijai su jais konfrontuoti. Rašau apie tai, galvoju ir po to bandau sudėti juos į muzikinę kalbą. Buvo ilgas ir sunkus etapas, kai buvau prastoj mental būsenoj, tai iš ten ir atėjo tokia tamsa. Dabar kiti dalykai ir šviesėja viskas.
Man įdomus žmogaus ir technologijos santykis, norisi apie tai kažkaip nebanaliai rašyti. Arba žmogaus ir sakralumo. Sunku pasakyti, kas yra mano kelrodis, bet kol kas tai savęs pažinimas. Kuo aš geriau pažinsiu save, tuo man bus paprasčiau išreikšti save per muziką ar kitus menus.
Kokio tavo laikotarpio yra albumas „EGO“?
Vienas kūrinys trijų metų senumo, kiti maždaug pusantrų. Esu gana neproduktyvus gabalų output‘u. Turiu labai daug idėjų užsirašęs ir visomis jomis tikiu. Būna įsijungiu ir žinau, kaip tai noriu padaryti, bet dar neturiu tam įgūdžių. Arba neturių įrankių, ar trūksta melodijos. Taip vis grįžtu prie idėjos ir ją šlifuoju. Šitas albumas turi bendrą temą, bet muzikaliai yra gana atskiras. Kitą kartą norėčiau greičiau viską parašyti, nes tada mintys taip neišbėga.
Bandžiau gilinti sluoksnius, kad dainos nebūtų vienkartiniam paklausymui, o reiktų per porą kartų į jas įsigilint. Dėl to viskas taip ilgai rašosi, nes kai pats viską darai: prodiusini, rašai ir įrašinėji – užtrunka. Albumo gabalus perrašinėjau šimtus kartų. Naudojau įvairius efektus balsui, autotune‘ą, kurie į konceptą kaip ir įsipaišo – apie ego, didingumą ir nepasitikėjimą savimi ir tuo pačiu forsavimą kažkokio netikro savęs.
Man patiko, kaip viename interviu Kelela pasakojo, kaip įrašinėjo dainos „Bank Head“ vokalines partijas, kurių ji pati tuo metu negalėjo išdainuoti, o vėliau išdirbo savo balsą ir ištempdavo visas aukštas natas.
Gali papasakoti apie dainą „Ego“? Taip pat pavadintas ir albumas. Kuo tau svarbus šis kūrinys?
„Ego“ nusako viso albumo temą. Šitas gabalas turi gana stiprius impulsus, apie tai, kaip aš, ar kiti žmonės žiūri į save. Stebi, kaip atrodo lange ar šiek tiek per daug susireikšmina. „Ego“ gal nėra svarbiausias gabalas, bet jisai apibūdina vieną iš ego fazių. Šitam albume yra ir ego – kaip besąlygiškai teršiančio žmogaus, ar ego apie negalvojimą, kas po tavęs bus, kai tu fiziškai išeisi. Apie savanaudiškumą savižudybėje.
Kur „EGO“ albumas galėtų būti klausomas?
Ilgai apie tai galvojau, kokiam žmogui ir kokioj vietoj jis yra skirtas klausyti. Turbūt live‘as yra geriausia forma, nes ta energija, klausant per kokį spotify nesijaučia taip stipriai, o viskas ir yra apie energiją, human to human interaction.
Mintis su šituo albumu buvo paimti klubinę patirtį, arba tą tamsų distopinį klubą ir jame atlikti šaltą, metalinę muziką. Labiausiai tą nuotaiką man pavyko padaryti kūrinyje „Do Me Harm“. Norėčiau toliau vystyti tą liūdesio klube vaibą. Nors visi ateina gerai praleisti laiko, aš dažnai ten jaučiuosi labiausiai nelaimingas ir kalbėdamas su kitais supratau, kad ne man vienam taip, kai išeini išlieti savęs. Tai va tam išliejimui ir norėčiau rašyti muziką. Ar verkimui klube. Ir dėl to tos reivo melodijos pasirodo albume, tokia liūdna euforija.
Ar tau svarbi muzikos vizualioji pusė? Klipai, vaizdų projekcijos koncerto metu?
Labai svarbu, nes vizualinė pusė pagilina patirtį. Aš dar mokausi, kaip kai kuriuos dalykus padaryti. „EGO“ albumą planavau išleisti pavasarį ar vasarą, bet pasišnekėjus su kai kuriais žmonėmis nusprendžiau, kad jį reikia sustiprinti vizualiai, pabrėžti konceptą ir šiaip neleisti vasarą, nes per daug pozityvus metas. Ir dabar tą vizualinę pusę po truputį statau – klubo tamsos, liūdesio, digital žmogaus. Dar bus vienas tradicinis klipas, o kitas – kaip websait‘as.
Sakei ir pats režisuosi?
Taip, klipą „Katy‘s Theme“ režisuosiu pats. O kitas klipas „Ego“ bus internete, kaip interaktyvus potyris. Anksčiau bijodavau pats prisiliesti prie vizualinių idėjų, man atrodė, kad yra žmonių, kurie tai geriau padarytų, bet dabar norisi pačiam įgyvendinti tą pilną viziją.
Buvo fainas momentas, kai filmavom „Bonfire“ klipą ir patys viską darėmės – lempas, go pro kabinom – gavosi toks smagus, praktiniais efektais paremtas klipas. Iš jo nemažai tokių klubinių vizualizacijų gavosi, kurias iki šiol naudoju.
Internete:
Komentarai