Pastaruoju metu mes vis dažniau susiduriame su tuo, kad visai neseniai garbintos įžymybės, žvaigždės, žinomi žmonės pasirodo esą seksualiniai priekabiautojai ar garsiai pareiškia kažką nepriderančio prie jų glamūrinio spindesio. Per pasaulį nuvilnijo seksualinio priekabiavimo skandalų banga, o Lietuvoje aistras sukėlė viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės vieši pasisakymai, paskui – ir kaltinimai, mesti režisieriui Šarūnui Bartui. Netyla kalbos apie meną, menininkus, tačiau – ne kaip apie talentingus žmones, ne kaip apie genijus, bet kaip apie seksualinius nusikaltėlius, arba asmenis, „dirbančius Rusijai“, arba „išdavikus“ (prisiminkime vėl ir vėl kylančias (ar imituojamas) „diskusijas“ dėl paminklų Salomėjai Nėriai, Petrui Cvirkai ir kt.). Kokį požiūrį į meną numato šie kaltinimai ir kaip jie paveikia meno supratimą?
Pradžiai gal reikėtų priminti kai kuriuos įdomesnius atvejus. Štai Kevinas Spacey buvo apkaltintas prieš trisdešimt metų priekabiavęs prie paauglio. Paskui jis buvo apkaltintas dėl visos eilės galimai nusikalstamų veikų ir, nors jam inkriminuojami veiksmai vargu ar yra itin rimti (na, niekas jo (dar) neapkaltino, jog jis kažką išprievartavo, pvz.), tai kainavo jam vaidmenis keliuose filmuose, taip pat ir žinomame seriale „House of Cards“. Iš vieno filmo jį net nuspręsta iškirpti, o toliau filmuoti su kitu aktoriumi… Nepaisant to, kad Spacey iki šiol nėra nuteistas dėl bent vieno nusikaltimo, su juo elgiamasi taip, lyg jis jau būtų nuteistas (beje, manau, kad čia yra dar vienas post-truth simptomas).
Čia svarbu yra ne tai, kad žiniasklaida ir visuomenė pamiršta, kad dar egzistuoja toks dalykas, kaip nekaltumo prezumpcija, bet tai, kad siekiama panaikinti bet kokius (kol kas apsiribota tik ištrynimu iš kelių vieno filmo scenų) neva prasikaltusio asmens pėdsakus. Tai man primena Stalino laikų „valymus“, kai nuotraukose žmonės „dingdavo“, nes jie dingdavo ir tikrovėje. Nepakako jų nuteisti, nubausti, sunaikinti fiziškai – reikėjo juos ištrinti iš atminties, iš praeities, ne vien iš ateities. Kaip žinia, šis reiškinys plačiai pavaizduotas George‘o Orwello romane „1984-ieji“. Spacey, kaip koks Ježovas, bus ištrintas iš filmo, nes „tokių žmonių mums nereikia“. Gal ateityje #MeToo aktyvistai pareikalaus ištrinti šį aktorių ir iš kitų filmų, nes vien žiūrėjimas į jį yra bendrininkavimas.
Kitas atvejis prieš porą mėnesių nutiko Lietuvoje. Rūta Vanagaitė per vieną dieną sugriovė savo karjerą skandalingais pareiškimais. Leidykla „Alma littera“, į tai reaguodama, nusprendė išimti iš apyvartos Vanagaitės knygas ir jas utilizuoti. Šiam žingsniui leidyklą neabejotinai paskatino ir Andrius Tapinas. Mainstream‘inė žiniasklaida uoliai teisino šį sprendimą kaip „ne cenzūrą“, o „pilietiškumą“. Leidyklos atstovė teigė: „Rūtos Vanagaitės pasisakymai mums yra nepriimtini ir nesuderinami su „Alma litteros“ leidyklos vertybėmis, todėl nusprendėme nedelsiant nutraukti bendradarbiavimą su R.Vanagaite ir išimti visas „Alma littera“ išleistas jos knygas <…>“. Kyla logiškas klausimas, ar autoriaus pasisakymai diskvalifikuoja jo kūrybą ir ar visų likusių leidyklos „Alma littera“ spausdinamų knygų autorių visi pareiškimai yra suderinami su leidyklos „vertybėmis“… Šiuo atveju visiškai nesvarbu, dėl ko kyla skandalas, svarbu, kad leidykla gali išimti iš prekybos anksčiau rašytas knygas dėl vėlesnių autoriaus pareiškimų ir kad visi šie pareiškimai turi derėti su leidyklos „vertybėmis“. (Beje, leidyklos elgesys yra itin ciniškas, visų pirma, todėl, kad būtent Vanagaitės keliami skandalai ir nešė šiai leidyklai pelną; kai nebeapsimokėjo būti siejamiems su tokia autore, leidykla priėmė anaiptol ne nuostolingą, o labai finansiškai ir morališkai naudingą sprendimą.) Dar svarbiau: autoriaus pareiškimai apibrėžia jo kūrybą.
Dar vienas atvejis: britų atlikėjas Morrissey, daugiausia žinomas iš savo veiklos grupėje The Smiths, vis dažniau smerkiamas kaip rasistas, ksenofobas ir islamofobas. Jo pritarimas JK pasitraukimui iš ES ir neigiami atsiliepimai apie musulmonus nepaliko abejingų, ypač kairiųjų liberalų spaudoje. Štai „The Guardian“ žurnalistas Stuartas Heritage‘as teigė, jog visais šiais savo pareiškimais „Morrissey padaro mėgavimąsi The Smiths vis sunkesniu dalyku.“ Toliau jis priduria: „Visi kiti visame pasaulyje tiesiog nori išgirsti iš jo nostalgiškų istorijų apie romantiškus vienišius, bet jis atkakliai šneka nesąmones, kurios negalėtų labiau prieštarauti tų, kurie užaugo, garbindami jį, jausmams.“ Autorius ragina The Smiths gitaristą Jonny Marrą „įsikišti“ ir „uždrausti“ Morrissey būti savo paties grupės fanu (kaip Marras ir Morrissey kadaise uždraudė britų premjerui Davidui Cameronui būti The Smiths fanu).
Čia įdomiausia yra tai, jog Morrissey, iš vienos pusės, laikomas dabartinės The Smiths muzikos recepcijos formuotoju – jo pareiškimai ir elgesys lemia jo dabartinės ir praeities kūrybos vertinimą, – iš kitos pusės, laikoma, jog galima jį simboliškai nutolinti nuo jo paties kūrybos. Vėlgi, iškirpti iš senų klipų ir koncertų įrašų, arba laikyti, kad mūsų atmintyje išlieka „jaunas ir gražus“ atlikėjas, bet ne „senas ir piktas“. Peršasi logiška išvada: geriausia įžymybė – mirusi įžymybė (na, nebent paskui paaiškės, kad ji buvo seksualinė plėšrūnė ar rasistė).
Matome, kad menas suvokiamas kaip, iš vienos pusės, menininko asmens tąsa, „išraiška“, ir atitinkamai vertinamas. Tokiu atveju, menininko asmuo lemia ir jo kūrybos vertinimą. Žiūrėti Barto filmus – beveik tas pats, kas grabalioti jaunas aktores. Skaityti Salomėjos Nėries poeziją – tas pats, kas išduoti Lietuvą. Štai kitas „The Guardian“ žurnalistas, Xanas Brooksas, labai rimtai klausia, ar mes, žiūrėdami priekabiavimu įtariamų režisierių, prodiuserių kurtus filmus ar filmus su priekabiavimu įtariamais aktoriais nepritariame jų veiksmams? Nors autorius, kalbėdamasis su daugeliu ekspertų, lyg ir bando išlaikyti skirtį tarp meno ir menininkų moralumo, jis labai nedrąsiai pateikia tokias išvadas.
Menininko kūryba, šiuo atveju, laikoma simptomu kažkokios anksčiau ar vėliau pasirodysiančios patologijos. Menas tampa įkalčiu; režisierius neva priekabiavo prie aktorės – štai, jo filmuose matosi jo panieka moterims ir jų išnaudojimas, o nuo meno prie realybės – tik vienas žingsnis. Ir vice versa – menininko asmenybė lemia jo meno vertinimą visiškai ir visa apimančiai. Jei vienam Marcelis Proustas yra geras rašytojas, todėl, kad homoseksualus, tai kitam jis yra degradas ir dekadentas būtent dėl savo seksualinės orientacijos. Vėlgi, jei Salomėja Nėris patriotui nepatinka, nes „išdavikė“, prorusiškų pažiūrų žmogui ji būtent dėl to ir patinka. Kraštutinis tokio požiūrio į meną atvejis yra meno skirstymas į „mūsų“ ir „jų“: menininkas N. gal ir nevykęs, bet myli Lietuvą, o menininkas M, tiesą pasakius, labai geras, bet yra nepatriotiškas… Menininkas N. tada mylimas ne dėl savo kūrybos, o nepaisant jos – jis mums „geresnis“ už „visokius ten“ menininkus, kurie nėra moralūs, patriotiški ar lietuviški. Jei jis būtų tikras menininkas, vargu ar džiaugtųsi tokia šlove. Toks požiūris į meną vyravo nacių Vokietijoje ir SSRS.
Iš kitos pusės, menininkas, šiuo atveju, yra ne genijus, bet įžymybė. Įžymybė, kaip teigė Guy Debord‘as, yra „individo priešas“. Tai – įrodymas, visi ar beveik visi būdai pasiekti laimę vartojant yra tinkami. Įžymybė yra ne savo paties produktas (koks laikomas genijus ar herojus), bet prodiuserių, žiniasklaidos ir įtakingųjų formuojamas konstruktas. Kaip matome, įžymybė kaip įžymybė pati sau nepriklauso: jos elgesys turi atitikti nuolat kintančius ir modifikuojamus standartus, nuolat būti update‘intas ir netgi kurti trend‘us; jos vartojamos prekės ir ženklai turi atitikti mūsų lūkesčius ir kartu juos formuoti. Įžymybė, nebegalinti atlikti savo vaidmens, pakeičiama kita. Ji visada priklauso mums, o iš tiesų – galios struktūroms, kurios ją kuria. Menininko samprata, būdinga visiems minėtiems skandalams, atrodo, yra jo, kaip įžymybės, samprata. Menininkas turi atitikti vartotojų lūkesčius ir atitikti „laiko dvasią“. Jo pažiūros turi būti teisingos ir nežeidžiančios mūsų jausmų. Jo elgesys visur ir visada turi būti atitinkantis normas (kurios gali būti ir transgresyvios vyraujančios moralės atžvilgiu). Menininkas turi „žinoti vietą“.
Panaši samprata vyrauja meno kritiko Vaido Jauniškio straipsnyje „Iš(si)valymas“. Gal „Valymas“ ar „Valymai“ būtų geresnis pavadinimas? Pats pavadinimas vėl primena minėtus Stalino laikų „valymus“. Jauniškis teigia, kad vyksta „paradigmų kaita“ (aliuzija į Thomo S. Kuhno idėją apie „mokslo paradigmas“ ir „mokslo revoliucijas“, per kurias keičiasi paradigmos). Autorius teigia: „ši pasaulinė akcija atima iš menininko nekaltybę, ilgai puoselėtą didesnę nei įprasta nekaltumo prezumpciją.“
Toliau jis rašo: „Menininkas dažnai yra keistuolis, balansuojantis ant visuomenės normų ribos ar peržengiantis jas, bet tai neva atleistina – juk menininkas!“ Nors ir smerkia „perdėtas“ reakcijas į menininko prasikaltimus (nes ir jie remiasi Jauniškio kritikuojamu „genijaus kultu“), jis piešia menininko, kaip funkcionieriaus ir žmogaus, bendraujančio su visuomene, paveikslą. „Šiandieninė pasaulinė viešinimo kampanija ne tik kliudo menininkus, bet ir skatina į juos žvelgti kaip lygiai taip pat sutvertus iš kūno ir kraujo ir trokštančius to paties, ko ir kiti.“ – teigia Jauniškis.
Taip, menininkai – „tokie pat“, kaip mes, ir trokšta „to paties“ – presumably sekso, daug sekso ir kitų žeminimo. Tad, menininkas, kaip minėjau, atrodo esąs ne genijus, o įžymybė – tam tikra funkcijos personifikacija. Reikia menininkų – kad pralinksmintų mus, kad parodytų, kaip reikia mylėti Lietuvą, kaip rūšiuoti atliekas, koks blogas alkoholizmas, seksizmas, rasizmas ir transfobija – menas turi atlikti auklėjamąją ir pramoginę funkciją. Aišku, vieniems – popatlikėjos, dainuojančios kūnais, o kitiems – „Nepatogus kinas“.
Tad, menas šioje paradigmoje turi būti nebe individo „išraiška“, bet kažkodėl, nežinia kodėl reikalingas (matyt, mokslininkai nustatė, kad jis didina darbingumą) laiko praleidimo būdas, derinantis naudą su malonumu. Kuriama, semiantis įkvėpimo iš kitų (iš pabėgėlių krizės, trans žmonių kovos už savo teises, Donaldo Trumpo ar seksizmo), ir kitiems. Menininko asmuo, visgi, ir šiuo atveju, atrodo, nėra nesvarbus: jis turi „liudyti“ savo kūrybos atitikimą savo gyvenimui. Tačiau, kaip teigia Jauniškis, jam taikomi kriterijai – tokie pat, kaip kitiems, t.y. jis „nėra kažkuo išskirtinis“. Tiesiog dar vienas varžtelis mašinoje.
Tad, atrodo, kad abiem atvejais, menas laikomas kažkuo antraeiliu. Menininko asmuo yra svarbesnis už jo kūrybą. Jo asmuo apibrėžia jo kūrybą. Net jei ta kūryba laikoma ne „išraiška“ ar genialumo išdava, jo asmuo turi atitikti kažkokį standartą, kurį nustato medijos, politikai ar vartotojai. Genijaus samprata išsigimsta į įžymybę, kuri yra aplinkybių, žiniasklaidos dėmesio ir viešųjų ryšių specialistų darbo rezultatas. Ji turi atidirbti ir visada gali būti pakeista kita. Menininkas negali transcenduoti status quo, savo kasdienybės, savo lyties, amžiaus, rasės, klasės, biografijos. Jis tiesiog darbuojasi visuomenės labui.
Tačiau kyla klausimas, kodėl būtent asmeninis gyvenimas dažniausiai lemia mūsų menininko asmens apskritai, ir jo kūrybos vertinimą? Kodėl, žiūrėdamas filmą su Kevinu Spacey ar Dustinu Hoffmanu, kuriame vaidina dar daugybė kitų aktorių, kurį kūrė daugybė žmonių – prodiuserių, režisierių, scenaristų, operatorių ir daugybė kitų, – aš visą filmą vertinu kaip Spacey, Hoffmano ar ko nors kito „išraišką“? Įdomu tai, kad vertinimas visada priklauso nuo „prasikaltusio“ asmens: jei režisierius yra prievartautojas, tai filmas blogas dėl jo, jei prodiuseris – priekabiautojas – tai dėl jo, jei aktorius laidė seksistinius juokelius – dėl jo. Visų kitų darbas nueina šuniui ant uodegos. Kaip sakė Witoldas Gombrowiczius, lengviau imti neapkęsti žmogaus už nosies krapštymą, negu pamilti už parašytą simfoniją. Šiuo atveju, atrodo, niekas neapsaugo nuo pasmerkimo.
Dar daugiau: atrodo, kad asmens vertinimą apskritai apibrėžia ne kas kita, kaip jo seksualinis elgesys. Jei jau esi gėjus, tai viskas, ką darai, bus „gėjiška“ (tokios pozicijos laikosi tiek homofobai, tiek dauguma LGBT teisių aktyvistų), jei buvai neištikima/s, tai neištikimybė amžiams nulems tavo, kaip žmogaus vertinimą. Toks teisuoliškas, Viktorijos laikų morale besiremiantis vertinimas dabar laikomas progresyvumo viršūne. Tokia pozicija yra apskritai labai pavojinga ir lemia žmogaus, kaip norinčio „to paties“, o ne kaip veikiančio subjekto, vaizdinį, kurį dera disciplinuoti ir bausti, kontroliuoti ir sekti. Seksas ir yra vienintelė „tiesa“ apie asmenį, kuri mums turėtų būti įdomu ir reikšminga.
Kaip sakė filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, „abstrakčiai“ mąsto ne protingi žmonės, o minia. Savo tekste „Kas mąsto abstrakčiai?“, mąstytojas teigia, kad tik kvaili žmonės mano, kad žudikas negali būti „gražus“, o žmogus, smerkiamas dėl vienokių savybių, negali būti geras kitoje srityje. Būtent tokio abstraktaus mąstymo pavyzdžiai buvo, pvz. raginimai iš Vilniaus viešojo transporto išimti laidų vedėjos, kuri vairavo girta, balsą. Argi žmogus yra visapusiškai geras? Ir ar vienas blogas įprotis lemia, kad esi laikoma/s blogu žmogumi? Atrodo, būtent taip mąsto žmonės, norintys ištrinti visus seksualinius priekabiautojus ir Lietuvos išdavikus iš kultūros. Žmogus nėra toks vienamatis ir vienaplanis, jame yra „daug mirtingų sielų“, kaip sakė Friedrichas Nietzsche. Tačiau tai, su kuo miegi, laikoma rodikliu, kuris lemia, kas tu esi. Tavo kūryba, veikla, mintys ir svajonės yra tik atspindys to, ką veiki lovoje.
Tad, menininkas tampa įžymybe, tačiau tik gavęs žiniasklaidos, politikų ir verslo leidimą. Individas jame nužudomas, dezinfekuojamas, sterilizuojamas, o jei to nepavyksta padaryti – jis išmetamas iš meno Olimpo. Kaip įžymybė, jis yra kitų produktas ir priklauso gamintojams ir vartotojams. Kita vertus, atrodo, jog ateityje mūsų laukia menas, kuriamas dirbtinio intelekto. Tik jis visada bus update‘intas ir nežeis mūsų jausmų.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai