Skaitydamas Julian Barnes romaną “Laiko triukšmas” apie vidinių konfliktų draskomo rusų kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus gyvenimą, atkreipiu dėmesį į viršelį – knygos dailininkas Zigmantas Butautis, mano pašnekovas. Tas pats, atsiėmęs Metų alternatyvos apdovanojimą, skirtą grupei Šiaurės Kryptis, kurioje jis grojo gitara. Sprendimas sukėlė nemažą šurmulį, nes albumas “Ledynai” – specialiai kito grupės nario, režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmui “Senekos diena” perrašyti ankstyvieji Šiaurės Krypties kūriniai, o pati grupė pernai nėkart nekoncertavo gyvai. Visus metus aktyviai veikusiems kūrėjams ir jų gerbėjams (kiti nominantai: Abudu, Au-Dessus, Autism ir Condor Avenue), tai pasirodė neteisinga. Kita vertus, jau ir taip abejotinos apdovanojimų komisijos reputacijos nepataisė ir prisipažinimas, jog “kitų pavadinimus tik pildydamas anketą sužinojau”. Tokių nežiniukų komisijoje, spėju, buvo ne vienas. Tuo viskas ir pasakyta. Skalsu kalbos.
Nominacija Apdovanojimui už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškai muzikai būtų žymiai logiškesnė 1987-aisiais susikūrusiai melancholiško roko grupei, kuriai šiandien bandoma užkabinti įvairias etiketes. “Vyravo klasikinis rokas, o mes jo nenorėjome groti. Tai, ką darėme dabar galima būtų vadinti postpanku, tada visi sakė – alternatyva,” – prisimena Z.Butautis: “Aš tai žiauriai norėjau groti taip, kaip niekas Lietuvoje negrojo, kaip jaučiau muziką.” Iš tiesų, Šiaurės Kryptis – labai lietuviška grupė, tarsi to meto aptirpusio pilko sniego ir dangaus bei aptrupėjusių Vilniaus sienų garso takelis. Būtent tokią ūkanotą atmosferą prisimenu iš grupės koncertų, kuriuose dėl lyriškojo Kristijono tirpo dauguma merginų, o vaikinai mojavo šalikais ir ilgais megztiniais. 1994 metais grupė išsiskirstė, išleidusi vienintelį albumą „Netiekto“ ir palikusi ryškų pėdsaką lietuviškos scenos istorijoje.
2011-aisiais, beveik po 20-ies metų, buvo perleistas “Netiekto” ir ta proga grupės dainas gyvai atliko Alina Orlova, Golden Parazyth, Siela, Gerai Gerai & Miss Sheep, Freaks on Floor, Requiem ir Without Letters. Neprisimenu atvejo, kad taip būtų pagerbtas koks nors kitas Lietuvos atlikėjas, ypač alternatyvinėje scenoje.
Albumo “Netiekto” kūrinius pavyko gauti ir persirašyti į kasetę tada, kai šis albumas dar nebuvo oficialiai išleistas (1993 “Zona rec.” MC ir 2010 “Monaco” CD). Ir man niekada nepatiko tai, kaip šie kūriniai skamba oficialiose versijose – jose nepavyko iki galo atkurti geraja prasme mėgėjiško Šiaurės Krypties “tarp natų”. Ir jose trūksta vieno mano mėgstamiausių “Sukaustyto veido”.
Nelabai patiko ir vėlyvoji “profesionali” grupės versija, kurioje Arnoldo Lukošiaus (to paties keistai besirangančio Fojė nario) akordeonas pridėjo grupei ne visai tinkamo atspalvio, o Dariaus Buroko bosas (dar vienas Fojė atstovas) – bereikalingos kompresijos ir stangrumo. Vis dėlto būdamas hormonų tampomu paaugliu koncertuose, žinoma, šokinėjau pagal “Amžiną rudenį”, “Meilę ir aviaciją” ar “Tris pižamas”.
Ir štai 2016-ųjų vasarą pranešimas: “Kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas ir menininkas Zigmas Butautis pristato iš naujo sugrotos grupės dainos „Ledynai“ vaizdo klipą.”, o dar beveik po metų pristatytas ir vinile įspaustas kiek daugiau nei pusvalandžio albumas, kurį puikiomis shoegaze’inėmis gitaros kaskadomis pradeda Zigmantas Butautis: „Albumo dainos atskleidžia inertišką 9 dešimtmečio pabaigos atmosferą, prieš Atgimimui įsisiūbuojant. Dirbdami įrašų studijoje siekėme atkurti tą paauglystės depresyvų liūdesį, sumišusį su džiugia artėjančių permainų nuojauta. Gyvenome persmelkti jausmo, kad „Ledynai“ tuoj pradės tirpti.“ Dėl geriausios alternatyvos galima būtų ginčytis, bet šis įrašas tikrai patenka tarp geriausių 2017-ųjų lietuviškos muzikos albumų. Arba tarp geriausių praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio, jei taip labiau patinka.
Šiandien Zigmantą Butautį lyg ir turėtų žinoti gerokai daugiau žmonių – juk jis buvo telike! Bet prieš pasirodymą eteryje niekas nevarstė smalsiais žvilgsniais ir neprašė autografų, kuomet susitikome su juo pasikalbėti viename Vilniaus barų. Tada Z.Butautis buvo “tik” prieš keliasdešimt metų grojusios grupės narys ir vienas žinomiausių knygų viršelių dailininkų Lietuvoje. Su jo kolega grupėje Kristijonu Vildžiūnu kalbėjomės dar prieš pasirodant “Senekos dienai”, o šiandien atsigrežiame į ne taip ryškiai apšviestą plotą, kur stovi Zigmantas.
Svarstymai apie albumo “Ledynai” leidybą truko apie metus…
Kristijonas daugiau svarstė. Jis turbūt anksčiau sugalvojo, kad tą reikia padaryt. Sugalvojo savo filmo idėją, kurioje buvo grupės prototipas. Pradžioje net nežinojom, ką darysim. Galvojom, reikia naujas dainas sukurt, bet paskui žiūrim, kad yra jau tų dainų padarytų, tiesiog jos labai blogai įrašytos. Įsivaizduoji, juostinis magas, vienas mikrafas ir… klaiku. Repeticiniai įrašai, dažnai būdavo tik gitara ir vokalas arba gitara, vokalas ir kokie nors labai minimalūs sintezatoriaus pabirbinimai. Iš pradžių neplanavom jokio muzikinio leidimo. Reikėjo kinui, o paskui žiūrim, kad gal visai nieko būtų išleist. Iš pradžių nežinojom ir kas gausis, ar bus tų pinigų, viskas buvo labai neaišku…
O tu per visus tuos metus grodavai bent sau?
Ne… mažai… Turiu nuo tų laikų dar tokią levą gitarą. Bet žinai, ką ten grot? Nesąmonė. Labai retai. Dabar ta proga nusipirkau gitarą. Taip ilgai užtruko viskas, nes reikėjo ir atsigamint viską. Viena yra šiaip bendraut, kita – vėl pradėt grot iš naujo. Trintis tokia siutino, pykdė – ką mes darom?!
Ar po 30-ies metų jautei, kad tai – vis dar tavo kūryba?
Viskas įrašyta, atsirenki tas funkcijas… ir taip šūdinai viskas… neišeina… primityvas siaubingas. Atrodo, nesuvokiama, kaip buvo galima taip padaryt. Nors, tarkim, skamba, nuotaika tinkanti, bet pati daina ir jos struktūra… Tai buvo mūsų pirmieji bandymai. Pasimokiau grot gitara kokius pusantrų metų nuo nulio ir jau darėm dainas. Tokiame lygyje viskas padaryta, o dabar kažkas smegeninėje jau yra pasikeitę ir nebegali taip daryt. Nustebau, kad visai kitaip prie to prieinu. Nebegaliu groti, kaip anksčiau. Galėčiau, bet morališkai nebenoriu.
Tikrai įdomus pojūtis groti tas pačias dainas po 30-ies metų. Įdomu, bet ir sunku. Gyveni, susistatai kažkokius ritmus, o čia toks papildomas prisideda, atseit, hobis, lyg ir turėtų būti faina, bet ganėtinai vargina. Panašiau į darbą, nei į kažkokį muzikavimą. Visada vadinau tai hobiu, bet šiuo atveju gavosi kaip darbas. Keista…
Dar įsipareigojimas… kino projektui, ne grupei. Kristijonas – režisierius ir jis turi idėją. Mažiau teisių turėjau. Jeigu tai būtų grupė, sakyčiau, bus taip ir viskas, o čia: kažką padarom, jis paklauso, pagalvoja, prodiuserė paklauso, pagalvoja ir sako, negerai, reikia perdaryt. Žiauriai užknisančių momentų buvo. Jeigu nebūtume dirbę kinui, tikrai būtume turbūt susipykę ir nebedarę daugiau nieko. O gal kitaip viskas būtų įvykę.
Šiame atgimime iš senų narių dalyvavote tik dviese su Kristijonu?
Mes ir buvome visada dviese. Dar kiti žmonės aplinkui, kai rankų pritrūkdavo, bet jie tuo pirminiu laiku fragmentiškai būdavo. Paskui buvo ’90-ųjų laikas, kai tapome “normalia” koncertuojančia grupe. Tada Skirma Gibavičius (vėliau išėjo į BIX – Ore past.) grojo pas mus, Arnoldas Lukošius (vienas Fojė įkūrėjų ir narių – Ore past.) prisijungė, Darius Miniotas būgnais grojo – čia jau buvo antroji sudėtis. O ta pirmoji… jos net sudėtim negalima pavadint. Mes du ir grupiokai, kurie tai prisiplaka, tai dingsta… studentiškas toks dalykas. Mes dviese įsivaizdavom, kad čia – grupė. Dviese tas dainas ir darėm.
Ar kūriniai stipriai pasikeitė palyginus su originalais?
Tekstai pasikeitė tik vienos dainos labai minimaliai. Bet melodikos išliko, tik dvi dainos labiau pamodifikuotos. Šiaip ganėtinai panašu viskas, tik aranžuotės gerokai turtingesnės. Buvo primityvas ir tas primityvas buvo fainas, tik nesugebėjom jo normaliai padaryt. Ten buvo kažkas tokio, nežinau, gal įrašo blogumas. Kažkokia mistika, kažką girdi, ko nėra, bet kažkas ir yra ko reikia. Tas matyt pasidaro arba nepasidaro, o kai bandai tai atkurti, nelabai išeina. Gal reikia labai profu būti…
Pradžioje nebuvo net minčių, kad ne patys įrašinėsim. Vadybininkas Lauras Lučiūnas pasiūlė Aurelijų Sirgedą (grupės Siela lyderis ir muzikos prodiuseris – Ore past.), tipo, tų laikų žmogus, geriau supras viską. Jis turi savo chebrą muzikantų, bet jie kažkaip neįsikirto. Sakom, va, yra daina, reikia ją atkurti. Paklausom, kažkas netaip… visai ne Šiaurės Kryptis. Manau, jie tiesiog neįsigilino. Per A.Sirgedą daug tų grupių praeina, įsirašinėja, sakė, tokių dar neturėjau: sėdi, prisiknisinėja, perdarinėja po 100 kartų tą pačią dainą. Pavargo žiauriai nuo mūsų. Suprantu, sudėtinga su tokiais kaip mes – netinka, bet patys nežinom, kaip padaryt. Bet kai girdi, kad šūdas, nesinori paleist.
Kai nežinai, kaip padaryt tai, kas tau patinka, viskas transformuojasi į kažkokį keistą dalyką. Turbūt dažnai taip būna neprofesionaliems muzikantams. Ir gal dėl to tie labai profesionalūs dažnai yra neįdomūs, jaučiasi, kad užstrigę, kažkoks nuobodulys, nėra nieko tarp natų. Ir jie nesupranta, kame kampas – jie gi moka grot, geros dainos, solo, bet kažko trūksta. Žinoma, tai nereiškia, kad nežinau gerų muzikantų grojančių nuostabią muziką.
Turėjome tą seną medžiagą ir bandėme ją teisingai sudėliot. Stilistiką kažkiek pateisinti.
Labai nustebino, kai kelių mėnesių senumo interviu Kristijonas prisipažino, kad tik neseniai atrado Siouxsie & the Banshees. Ko jūs klausėtės, kai kūrėte grupę?
Aš žinojau Siouxsie… Bet mes net Joy Division nebuvom girdėję. Išgirdau turbūt tik kokiais 1992, kai “Zona” išleido. Žinok, klausėm visai ne to, ką grojom.
Prieš grojimą kurį laiką vedėm diskotekas Statybos technikume (dabartinė Vilniaus statybos ir dizaino kolegija – Ore past.), didžėjai buvom. Pas mano pusbrolį gyveno toks žmogus, labai daug plokštelių turėjo, mini įrašų studija bute. Turėjau gerą kontaktą, kur buvo galima daug įrašų gaut. Aišku, ne šie laikai, kad ir labai daug tos muzikos, bet beveik vien meinstryminiai dalykai. Pažiūrėk kokių ’86-ųjų vokišką žurnalą ir jo topus – maždaug tas ir buvo.
Atsimenu, ’83-iais Kraftwerk’us iš kaimyno gavau… Įdomu, kad pramaišiui muziko ėjo, ir geresni dalykai, ir labai daug šlamšto. Išsinuomoji plokštelę, įsirašai, dar kažkam pernuomoji, atsiperka nuoma ir per naktį viskas padaryta.
Kalbant apie skonius: U2, Depeche Mode ir panašūs, bet tuo pačiu visai klausomas dalykas buvo ir Modern Talking. Kai išgirdau juos pirmą kartą, net žandikaulis atkaro. Tokia ilga įžanga ir vis nepradeda dainuot, kažkas tokio hipnotizuojančio. Tuometiniam 16-17-mečiui tai atrodė labai nauja. 1986-aisiais turėjau italo disco atlikėjo Savage plokštelę, ji tuo metu buvo žiauriai paklausi. Visiems labai reikėjo ir žmogus, kuriam išnuomojau, prarado ir vietoje jos atidavė Talk Talk “Colours of Spring”. Šis albumas vėliau mus labai įtakojo. Ne tiek grojimo prasme, kiek mąstymo apie grojimą.
Klausėm visokį tokį mėšlą kartu su depešais, o po to iš kažkur atsirado Talking Heads. Staigus šuolis. Buvo pas mus toks Jorius Tarabilda – jis klausė Bad Boys Blue ir Talking Heads vienu metu. Tėvas parvežė keletą plokštelių iš Amerikos.
Negalvojom groti jokio post-punk, nieko, tiesiog norėjom groti ir grojom. Gal ir norėjom groti kaip kokie depešai ar U2, bet kadangi nemokėjom, tai gavosi šitaip. Turbūt dažnai taip būna. Kažkaip kreivai ir gal… įdomiai. Taisyklių nežinai, nieko nemoki, bet groji. Susidurdavom su patyrusiais muzikantais, dažniausiai būdavome šiukšlių ir durnių vietoje. Tuo metu valdė bliuzas ir klasikinis rokas.
Prisimenu jūsų pasirodymus Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, kur viename koncerte pasirodydavo ir Džordana Butkutė, ir Katedra…
Apie užsienį gal ir svajojom, bet tai buvo kažkokia nerealybė. Mums buvo faina pagroti Sporto rūmuose – čia jau buvo lygis. Kaip kokiam “Siemens’e” gal? Tik dabar kitaip: nežinai, ar čia gerai, ar blogai. Iš vienos pusės, jei surengi arenoje koncertą, tai gerai, bet kiti sakys, kad čia šūdas. O tais laikais Sporto rūmų scena buvo visiems gerai. Nesvarbu, ar alternatyva, ar ne. Kartą grojom su fonograma. Edmondas Babenskas buvo mūsų garso režisierius, visas koncas – fonograminis. Turėjom du gabalus “grot”. Pragrojo iš juostos pirmas gabalas, kažkodėl atsuko atgal ir pyst – vėl tas pats groja, tiksliau jo galiukas. Pavaidinom, kad vėl grojam, o ką daryt? Aišku, reikėjo nieko nedaryt. Įtampa, Sporto rūmai, telikas.
Viena geresnių publikų buvo nepilnamečių pataisos kolonijoje Sniego gatvėje, kur dabar pareigūnų kalėjimas. Kai grojom ten ’90-aisiais, šokti pradėjo nuo pirmo gabalo.
Beje, prisiminiau juokingą istoriją, susijusią su legendiniu E.Masytės videoklipu “Laisvė”. Mes su Šiaurės Kryptimi ir E. Masyte buvom kartu nuvežti į Nidą filmuot klipų. LTV viską darė. Mums klipo, aišku, reikėjo, bet jie norėjo, kad mes kartu su Masyte nusifilmuotumėm, kad Kristijonas vaidintų su ja, tipo, porelę. Mes tą dieną pabėgom – išvarėm į Juodkrantę su draugo “Pobeda”. Kai grįžom, pyko tie LTV žmonės. Sakė, teko jiems suktis ir paėmė iš savų bičiuką filmuotis. Klipas galingas gavosi:) Bet dabar gal būtų visai juokinga ten Kristijoną matyt.
Kokia atmosfera buvo grupėje? Ar tikrai buvote tokie depresyvūs melancholikai?
Nebuvome depresyvūs, daug gerdavome ir šlaistydavomės. Nuolat visokie bajeriai. Linksmi buvom. Tikrai nesėdėjom ir neliūdėjom. Svajojom, kaip čia seniams subines išspardyt.
Galvoju, gal šita nauja-sena muzika yra iš to laiko, sutapusio su paauglyste, kai šiaip esi kažkoks dramatiškas. Tokie pojūčiai, nesupranti, kas su tavimi vyksta. Galvoje ūžia, liūdna, žiema kažkokia. Ir su draugais dar nelabai tūsinies. Toks pusiau vaikas, pusiau suaugęs. Sueinam ir grojam, taip ir gaudavosi – niūru. Sakydavom, kad dainas galima rašyti tik rudenį, nes pavasarį nieko neišeina – kažkokios linksmos gaunasi.
O po ’90-ųjų viskas pasikeitė, kai A.Lukošius atėjo, prasidėjo… kažkoks bardakas. Nežinau, iš kur tai atsirado, sąmoningai nebuvo modeliuojama. Dainos būdavo demokratiškai kuriamos: padarom su Kristijonu “bazę”, akordai ir dainos struktūra, ir tada kiekvienas muzikantas atsineša savo partijas: bosas prisijungia, A.Lukošius savo “garmoškę” užvaro ir gaunasi kažkas neaišku kas. Svarbu, kad tik eitų draivas. Didžiausia bėda – pagauti draivą.
Kaip viskas baigėsi?
Viskas baigėsi labai staiga. Neprisimenu, turbūt ’95-ais? Kristijonas įstojo į savo kino mokyklą. Jau metus buvo prasimokęs joje. Tada nežinojau, dabar jau žinau, kad jis nutarė arba tas, arba tas. Gerą pusmetį visai negrojom, susitikom ir sakau, kada jau einam repetuot? O jis: “Aš nutariau, kad nebegrosiu”. Tada net įsižeidžiau, galvojau, reikia naujo vokalisto ieškot. Kažkiek laiko dar vis norėjau tęsti… Aišku, ilgą laiką buvo toks “post”, kad reikia atkurt, kažką daryt, bet paskui po truputį nunyko ir pasidarė taip, kad jau tikrai – niekada.
Kai pradėjo įkalbinėt mane vėl groti, galvojau, tikrai nesąmonė viską vėl pradėt. Bet jam reikėjo dėl to projekto. Galvojau, ok, čia – tik filmas, ne grupė, tik muzika, kaip profesionalus darbas. Tebūnie darbas, padaryta ir viskas. Bet negali žiūrėt kaip į darbą.
O iš kur atsirado dailė?
Kiek save atsimenu, žinojau, kad būsiu dailininkas. Lankiau Konarskio dailės mokyklą, išėjau po 8 klasių iš vidurinės į technikumą. Stojau į Stepžukį Kaune, nes tuo metu norėjau su medžiu dirbti, bet mama įkalbėjo stoti Vilniuje į architektūrą Statybos technikume.
Su Kristijonu lankėm vieną darželį, paskui išsiskyrėm kokiems 15-ai metų, neturėjom kontaktų ir susitikom technikume. Paskui užsimaniau stoti į tapybą, bet neįstojau. Gal du kartus bandžiau. Tuo metu dirbau paminklų restauravimo institute – nuiminėjom tinką ir ieškojom senų tapybos darbų, juos kopijavom ir archyvavom. Vėliau prasidėjo šeima, supratau, kad niekur nestosiu, nors tuo metu daug tapiau, bet vėliau viską numečiau. Paraleliai su muzika viskas vyko. Iš pradžių galvojau, įstosiu į Dailioškę, būsiu dailininkas, o muzika – tik dabarties fragmentas. Skirma baisiai pyko, kad einu ne į repeticijas, o į tapybos pamokas. Jis todėl ir išėjo, kad mes nebuvom rimti muzikantai.
Pradėjau dirbti Baltijos televizijoje dizaineriu, iš pradžių – kaip studijos dailininkas, paskui perėjau į reklamą. Jau kokiais 1993 metais gavau kompą – tuo metu tai buvo dar ganėtinai naujiena. Įsisukau ir dariau visokius reklamos maketus. “Telekome” dirbau viešųjų ryšių skyriuje, kažkokioje dar mini agentūrėlėje… Dar kokius 3 metus žurnale meno redaktoriumi dirbau – buvo toks “Istorijos”, neilgai gyvavo.
Fotografas iš “Istorijų” kažką fotografavo “Baltų lankų” leidyklai ir sako, ieško jie dailininko, gal norėtum? Sakau, ne, nenoriu – žurnale buvo rokenrolas, o dabar eiti į knygų leidyklą? Galvojau, bus klaikiai nuobodu. Paskambino vienas vadovų Saulius Žukas ir sako, jei sutiktum pabandyt, duotumėm vieną knygą. Gerai, galvoju, darbo vistiek neturiu…
Prisimeni savo pirmą viršelį?
Karin Alvtegen “Šešėlis”. Detektyvas toks mažiukas. Turėjau savo nuotrauką – nufotkinau žmogų Berlyne, kažkur einantį, su ploščium ir šešėliu. Atrodo, toks paslaptingas labai. Padariau, tiko, sako, gerai.
Galvojau po reklamos, tie knygų viršeliai bus taip nuobodu, bet dabar jau nenorėčiau grįžti į jokias reklamas visiškai.
Su reklamomis taip yra, kad dirbi dirbi metų metus, o kai pagalvoji, tai darei kažkokią nesąmonę: dešrelių reklama, sultinys… Ilgainiui nieko nelieka išvis. Dažniausiai net negali pasakyti, kad kažką darei, nes esi tik vienas iš visos komandos. Pats prieš save jautiesi tuščiai prasukęs kažką… Kitaip mąstyt pradėjau, kai pradėjau su knygomis dirbt. Prieina žmonės per Knygų mugę ir sako, man patiko tas viršelis, gauni grįžtamąjį ryšį.
Ar perskaitai knygas, kurioms darai viršelius?
Man patinka, kai skaitai knygą ir bandai įsivaizduot, kaip ją atskleist. Dabar skaitau ne visas, anksčiau beveik viską perskaitydavau. Iš tikrųjų, dabar daug popso leidžiama, kurio negali skaityt. Jas perka, bet skaityt neįmanoma… Pažiūri, kaip daugmaž originalą padarė ir įdedi ar kabluką, ar rožę. Bet dirbant su rimtesnėmis knygomis, skaitai ir bandai kažkokią esenciją jų išgaut.
Aš skaitau profesionaliai, ne tiek įsijaučiu ir ja mėgaujuosi, kiek ieškau vaizdo ar motyvo, kuris galėtų visą knygą apibūdint. Surast tą vieną esminę detalę. Labai įdomu to ieškot. Taip gali skaityt net ir nelabai įdomias knygas ir kiekvienoje jų ieškoti tos esmės, apie ką jos sukasi.
Ar visada pasižiūri, kaip atrodo knygos viršelio originalas?
Taip, pasižiūriu. Anksčiau stengdavausi nežiūrėt, kad nesusipainiot, bet dabar gal kažkokie įgūdžiai atsirado, imunitetas. Įdomu palygint, ką kitas dailininkas sumąstė ir kaip man atrodo. Tuo pačiu jau žinau, kad taip nedarysiu, kitaip reikės. Bet čia kalbant apie rimtesnes knygas, jei popsūcha – galima ir taip pat padaryt. Nes vistiek nesigilinsi ir nieko neieškosi.
Kodėl gana retai leidžiamos knygos su originaliais viršeliais?
Pastaruoju metu tų pirktinių atsiranda visai nemažai. Originalus viršelis gali kainuoti dvigubai ar trigubai brangiau nei originalus lietuviškas. Taip išeina, kad pigiau daryti pas save. Gauni tą užsienietišką viršelį ir nelabai gali jį pritaikyt. Tarkim, pavadinime du ar trys žodžiai su visokiais “the”,”and”, “c” ar “o” sudėliota ir jis gražiai atrodo, o pas mus atsiranda koks nors “neprisikiškiakopūsteliaudamas” ir nieko negali padaryt, viskas griūna. Todėl dažnai net neverta imti užsienietiškų, dažniausiai nepavykta jų pritaikyt.
Ar turi kokį nors mėgstamą savo viršelį? Kurį matydamas, pagalvoji, kad gerai pavyko.
Pirmas apdovanojimas, kurį gavau… J.Greimo ir A.Kašubienės susirašinėjimas (2009 m. apdovanojimas Grožinės literatūros ir eseistikos kategorijoje už knygos „Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai“ apipavidalinimą – Ore past.). Padariau visiškai ne taip, kaip buvo įprasta. Tuo metu akademinės literatūros viršeliai būdavo dažniausiai balti, o aš padariau tokį žydrą, labai ryškų. Lygus žydras fonas, juodas kvadratas, dar folija mėlyna. Neįprasta, nors dabar kai žiūriu, man jis nepatinka. Net nemokėčiau taip padaryt. Bet jis išliko kaip pirmas įvertinimas. Kaip ir su tuo grojimu. Net pats nesuprantu, kodėl padariau vienaip ar kitaip.
Labiau mėgstu dar nepadarytą viršelį. Dabar kurį darau, man jis patinka, o prisimint, ką padariau… Kol nepadarytas, jį dar turi mintyse, vėliau – kompe, bet gyvai – dar nematytas. Paskui atspaudžia, kas nors ne taip gaunasi, kaip tikėjaisi. Atsiranda visokių niuansų, kurie nepatinka. O neįgyvendintas, tarsi sapnas. Panašiai su tapyba, įsivaizduoji paveikslą, jis atrodo vienaip, o kai jį padarai, tampa visiškai kitokiu. Negali vizualizuoti tos savo vizijos, sapno.
O pagal literatūros žanrus – ar kurie nors artimesni?
Net nežinau… apie gyvenimą, žmones, santykius, tos rimtosios visada gerai. Bet ir detektyvai man patinka, jei kalbant apie ryškesnius žanrus.
Yra toks detektyvų rašytojas Jo Nesbø, jis kietas, labai gerai rašo. Detektyvuose nuo pat pradžių bandai įminti mįslę, tarkim, kas yra žudikas? Šis rašytojas moka suklaidint skaitytoją kokius tris kartus. Jau atrodo, žinai, bet matai, kad esi dar tik viduryje knygos ir greičiausi klysti, nes jo knygose taip nebūna, kad vidury jau viską žinotum. Sugalvojau būdą – viršeliuose pradėjau naudoti atsakymo užuominas. Žiūri į viršelį ir matai kokį nors nieko nesakantį objektą, pavyzdžiui, vanago koją. Arba pavadinimas “Tarakonai”, o ant viršelio – erškėtrožės. Bet perskaitęs knygą, turėtum pagal mano idėją suprast, kodėl viršelyje vienas ar kitas daiktas. Yra tokia literatūros apžvalgininkė Jūratė Čerškutė, ji labai mėgsta J.Nesbø, papasakojau apie šitą būdą, tai ji visada ieško tų sąsajų. Ne visada randa, bet kelis yra atsekus. Perskaitęs knygą, supranti, kad viršelis tau nuo pat pradžių sufleravo atsakymą. Tarkim, daktaras namuose žaidžia su vaikais užsidėjęs vanago plunksnas ir viskas, daugiau nieko. O pabaigoje sužinai, kad tas nekaltas žmogus ir buvo pagrindinis žudikas. Maža detalė, gali skaitydamas net nepastebėt, tiesiog praleist. Bet jei žinai sistemą… aišku, gali taip ir knygą sugadint. Bet naudojau tai tik šio autoriaus knygose. J.Čerškutė kelių nerado ir po to vis klausinėjo, kodėl toks viršelis? Sako, keliskart žiūrėjau ir nerandu. Gal aš pats prisvaigstu, man vienaip atrodo, o kitam žmogui – visai kitaip.
Ar buvo viršelių, nepraėjusių cenzūros ar nepasirodžiusių dėl kitų priežasčių?
Taip. Dabar mažiau, bet kai pradėjau dirbt, buvo mažiau pasitikėjimo. Vienu metu išsikovojau poziciją – arba aš sprendžiu, arba kitaip negaliu dirbti. Ateina 5 žmonės, kiekvienas su savo nuomone, gaunasi kažkoks kompromisas…
Su knygos viršeliu yra mistikos. Marketingistai iš tikrųjų skiedžia, kad supranta, kaip reikia padaryt norint parduoti. Yra knygos su debiliškiausiais viršeliais perkamos ir yra su gražiausiais neperkamos. Yra tokių, kurių joks marketingistas nepraleistų: koks nors pilkas, su dusliomis rudomis raidėmis ir panašiai – pagal visą jų mąstymą, neturėtų būti gerai, o knygą vistiek perka, bet, žinoma, būna ir atvirkščiai. Žinoma, dėl autoriaus, dėl turinio viršelis tampa nesvarbus. Todėl, manau, viršelis yra dažnai per daug sureikšminamas. Aišku, jei bloga knyga, su viršeliu galima apgaut, padarius jį patrauklų. Bet taip ilgai netempsi. Dizainas čia nepadės.
Tarkim, Kazuo Ishiguro pernai gavo Nobelio literatūros premiją. Viena leidykla leido jo knygas, tačiau jos nesusilaukė populiarumo. Šiemet jau mes vieną knygų perleidom ir taip sutapo, kad jis gavo Nobelį – dabar jo knyga nuolat stovi tope. Nobelis ir viskas – visi perka, anksčiau buvo, bet niekam nereikėjo, o dabar kažkoks… snobizmas. Jis, aišku, geras rašytojas, bet anksčiau masėms nedaėjo.
O dėl atmetimų… Būna kartais, kad pats autorius, per savo agentus, prižiūri leidybą ir turi duoti savo patvirtinimą. Nelabai dažnai, bet būna, pavyzdžiui, su Haruki Murakami. Buvo iki manęs daryta, o kai atėjau, reikėjo perleidimus paruošt. Padariau ir jis atmetė – viršelyje negali būti jokių azijiečių žmonių, o aš buvau kaip tik su japonėmis padaręs. Bet paskui atradau, įsivažiavom ir viską tvirtino. Pagavau jo vaibą. Smagu, kad ir netiesiogiai, bet atsiranda suvokimas, koks tas autorius ir kas jam patinka. O su lietuviais visada reikia susitikti, pašnekėti, apsitarti. Tas visada labai idomu.
Yra toks amerikiečių žydų rašytojas Philip Roth, užsiroviau biškį ant jo. Nieko nežinojau, prifotkinau kažkokių triusikų ir panašiai, o, pasirodo, pagal jį negali būti naudojamos nuotraukos, labai griežtai. Paskui, aišku, susitarėm.
Ar klausai muzikos kurdamas viršelius?
Pastaruoju metu pradėjau labiau klausyt. Tokie atradimai kaip, pavyzdžiui, Sean Nicholas Savage, Ariel Pink, Connan Mockasin, Bark Psychosis, Labradford, Bashan. Keista, panašiai kaip Kristijonas su Siouxsie, iki šiol nežinojau tokios grupės Wire. Gal ir žinojau pavadinimą, bet tik prieš mėnesį paklausiau. Iš pradžių panką grojo, o paskui perėjo panašiai kaip iš Joy Division į New Order – tų laikų punk šokius, elektronikos pridėjo. Panaši dvasia. Tai buvo atradimas, bet gana greit ir nusibodo. Sunku užtaikyt, kad ilgai patiktų. Pradėjo patikti išplaukusi, kur nėra konkrečios struktūros, nėra dainos, post-rokas, kur kažkas vystosi nelabai konkrečiai. O dainos su aiškiomis struktūromis užknisa. Žinoma, yra labai fainų dainų, bet pradedi klausyt grupės, supranti, koks jų raktas ir viskas – nebeįdomu. Aišku, dabar išlenda daug senų, anksčiau negirdėtų, dalykų, pavyzdžiui Five or Six arba Normil Hawaiians.
Internete:
Komentarai