[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Pernai draugė iš kelionės po Pietryčių Aziją parvežė Marco Ferrarese knygą “Nazi Goreng”. Kaip vėliau paaiškėjo, ši dovana tapo savotišku raktu ir dar kartą patvirtino, kad viskas šiame pasaulyje susiję. Galiniame viršelyje parašyta: “Asia-based punk rock guitarist Marco Ferrarese dishes up a powerful portrayal of displaced urban Malay life”. Kas čia per pankrokeris? Paieškojus internete, paaiškėjo, kad jis grojo grupėje The Nerds. Prisiminiau, kad savo laiku rašiau šios grupės albumo apžvalgą. Pridėjus tai, jog romano veiksmas vyksta Penange (Džordžtaune), kurio atmosferą teko pajusti gyvai, viskas susivedė į laišką “Nazi Goreng” autoriui.
Pasiruošiau ilgam laukimui arba visiškai tylai, tačiau nepraėjus nė parai jau turėjau Marco atsakymus į savo klausimus. “Actually, I got inspired and did it already,” – rašė jis.
Marco Ferrarese susidomėjo ekstremalia pogrindžio muzika ankstyvoje paauglystėje ir nuo 1994-ųjų daugiau nei dešimtmetį grojo metal/punk’n’roll grupėje The Nerds, su kuria išleido kelis albumus, turavo Europoje bei JAV. Kaip vadybininkas ar pagalbinis darbuotojas keliavo su tokiomis grupėmis kaip ANTiSEEN, Cocknoose, Bible of the Devil, Slough Feg, Zeke, Kill Allen Wrench, Orange Goblin, Cripple Bastards, Weedeater, The Hookers/Blade of the Ripper, Manilla Road ir daugybe kitų.
O ką gi 2002-aisiais fanzine “Kablys” apie The Nerds rašė mano alter-ego Laura 100% Angel? “Vienas šlykščiausių mano paskutiniu metu matytų viršelių – ant žemės guli kruvina punketė, apnuogintais didžiuliais papais. Atrodo, kad ji išprievartauta prieš pusvalandį. Matyt to ir siekė The Nerds “…Just Because She Didn’t Wanna Fuck”. Iš karto perspėju – albumas yra not politically correct: seksizmas, neapykanta hipiams ir čigonams, sado-mazo-nekrofilija ir pan. Toks ganėtinai iškrypęs The Nerds supratimas apie pankroką kaip šokiruojantį protestą, visų normų neigimą. Debiutinis italų albumas primena tokius šlykštūnus kaip Dwarves, GG Allin, Zeke, Antiseen, Bulemics ir pan. – greitas, purvinas, tūžmingas pankrokas. Man tokia poza kažkaip nelabai prie širdies. O dar tas jų palinkėjimas: “Stay high and in league with satan”… Nesu sena davatka, bet tokie vaikinai man kelia užuojautą. Kažkokie pribalelinę. Nerekomenduoju.” Spręskit patys.
2007-aisiais iširus The Nerds, Marco intensyviai keliavo po pasaulį ir gyveno Italijoje, Amerikoje, Kinijoje, Australijoje ir Malaizijoje. Po kelių metų būtent čia jis ir įsikūrė kaip rašytojas, muzikantas bei tyrinėtojas.
Pirmasis Marco romanas “Nazi Goreng” (“Monsoon Books”, 2013) perpjauna Malaizijos tarptautinio narkotikų prekybos tinklo papilvę, o jo dvokiančiose žarnose įsipainioja jaunuolis, kurio galvoje nuolat kyla sumaištys ir konfliktai dėl jam primestų sprendimų. O jis tik norėtų ramiai sau draugauti su imigrante iš Indonezijos. Knyga tapo bestseleriu, gavo apdovanojimą Malaizijos knygų apdovanojimuose, buvo išversta į malajų kalbą ir… uždrausta šioje šalyje.
Be kelionių ir rašymo, Marco kartais pagroja gitara su Penango thrashcore grupe Weot Skam.
Kur šiuo metu esi?
Gimtajame mano žmonos mamos kaime Kampung Bali, Perako valstijoje Malaizijoje. Sėdžiu prie stalo apsuptas poros dešimčių giminaičių Malaizijos kiniečių, kurių beveik nepažįstu (beje, šiuo metu vyksta kiniečių Naujieji metai) ir atsakinėju šiuos klausimus pasislėpęs už žalio plastikinio kibiro pripildyto alkoholio buteliais. Negersiu, jei tave tai domina. Bet aš esu visur internete: savo portfolio, Penango gide ir kelionių dienoraštyje.
Papasakok truputį apie tuos laikus, kai tarp 1994 ir 2007-ųjų buvai “profesionaliu pogrindžio metal punk gitaristu”?
Buvo įdomūs laikai. Sugrojau virš 300 koncertų keliuose kontinentuose: septynis kartus turavau po Europą, dukart – po JAV. Išleidome daugybę 7″ ir keturis albumus. Džiaugiuosi, kad visa tai tuomet padariau, nes dabar man tai absoliučiai nebeįdomu. Muzikos verslas visiškai išseko, nevykusi šiknaskylė, pripildyta daugybės vidutinių grupių, madų ir nuobodžios žurnalistikos. Phew.
Tavo grupės, The Nerds, reputacija: “kvaili vaikiai, kuriuos domino tik beprotiški b-klasės filmai, senas geras porno ir trankus rokenrolas”. Teisingas apibūdinimas, ar domino kažkas daugiau?
Iš tikrųjų? Maniau, jog buvome geriausia metal punk grupė, kada nors grojusi Europoje. Bet, deja, buvome per daug pankai metalistams ir per daug metalistai pankams, nepaisėme žanrų. Kadangi kategorijos daro žmones laimingais, nepatyrėme daug “komercinės” sėkmės. Man asmeniškai buvo įdomu išbandyti dviejų muzikinių žanrų ribas ir groti nuoširdžią muzika su įdomiais tekstais. Manau, kai kurie jų buvo puikūs, tokie paprasti, tačiau pilni prasmės… pavyzdžiui, “Beat Me”, “War of the Gods”, “Haunted Nuclear Farm”… bet kokiu atveju, tai tiesiog nesuveikė. O gal tai suveikė taip, kaip ir turėjo, nes atsidūriau ten, kur dabar esu. Dabartinė mano padėtis gana privilegijuota – uždirbu pragyvenimui rašydamas apie tai, ką mėgstu, didžiąją dalį laiko keliauju nepažintomis vietomis, kur visada susiduriu su įdomiomis kultūromis, žmonėmis, etninėmis grupėmis, o tai yra geriau nei bet kokia muzika.
Koks ryškiausias atsiminimas iš tų laikų?
Išėjau iš klubo Hasselte, Belgijoje ir radau kraujo balą. Pasirodo, du žmonės pradėjo muštis mūsų koncerto metu, po to išėjo ir vienas peiliu perėžė kitam supistą veidą. Mūsų muzika, tarsi koks Monarcho metodas, perėmė žmonių psichikos kontrolę. Visiškai nuostabu.
Po The Nerds išsiskirstymo daug keliavai. Kalbama, kad partranzavai į Italiją iš Singapūro. Kiek laiko užtrukai šioje kelionėje?
Daugiau mažiau devynis mėnesius, įskaitant keturis jų, kuriuos praleidau Pietų Azijoje (Indija, Nepalas, Bangladešas), niekur neskubėjau. Labai norint, kelionė iš Azijos į Europą gali užtrukti 10 dienų, bet kokia prasmė taip daryti? Priešingai nei keliaudamas su grupėmis ir nematydamas beveik nieko išskyrus koncertų vietas, norėjau skirti pakankamai laiko, kad pamatyčiau viską, ką galiu.
Po ilgo blaškymosi po pasaulį, apsistojai Penange, Malaizijoje. Ką šis miestas pasiūlė, kad sustabdytų tave?
Iš tikrųjų apsigyvenau Penange 2009-aisiais, kai sutikau savo žmoną Kit Yeng. Naudojausi juo kaip baze, iš kurios keliavau į kitas vietas. Penangas yra ir buvo geriausia vieta pasaulyje. Gyvenimo kokybė, kurią gali gauti už tam tikrą pinigų sumą yra nepalyginama su jokia kita mano matyta vieta pasaulyje. Žinoma, stulbina matant, kaip visi šiandien atvažiuojantys turistai to negauna, nes sustoja pirmame Penango lygyje ir išvažiuoja. Labai tuo džiaugiuosi, prireikė šiek tiek laiko, kad pasinerčiau giliau nei dauguma. Už tai turiu padėkoti Kit Yeng, iš tikrųjų, ji mane čia užlaikė ir daug ko išmokė per savo požiūrį į Malaizijos kultūrą. Tai labai sudėtinga tauta, kurios dauguma nesupranta. Vėlgi, labai džiaugiuosi, kad žmonės vietoje to važiuoja į Tailandą. Prašau, taip ir tęskite.
Vienas modernaus Penango skiriamųjų ženklų yra lietuvio Ernesto “Zach” Zacharevičiaus sukurtas gatvės menas. Ar esi apie girdėjęs?
Taip, žinoma, nuolat jį sutinku. Leisk man pasakyti, jo atvykimas ir “menas” gerokai supiso reikalus, turime tai pripažinti. Prisimenu, pirmą kartą išgirdau apie “Penango gatvės meną” būdamas Bucharoje, viduryje savo tranzavimo iš Azijos į Europą. Grįžome 2012-ųjų pabaigoje ir viskas buvo pasikeitę: Ernestas dalyvavo “George Town Festival”, išpiešdamas keletą gatvės kampų mieste. Dėl tam tikrų priežasčių (galbūt todėl, kad piešiniai buvo susiję su vietiniu gyvenimu, o galbūt todėl, kad Penangui reikėjo kažko panašaus, lengvai prieinamo ir komercializuoto), jie žiauriai išpopuliarėjo tarp vietinių, kuriems, atrodo, nebuvo nieko geriau nei darytis asmenukes prie jų.
Bet kuriuo atveju, nesakau, kad Ernestas yra netalentingas (mano nuomone, jis – OK, bet nieko įspūdingo, ypač turint omeny, kad po to jis 5 metus piešė tą patį kur benuvažiuodavo). Pati Malaizija yra visiškai netalentinga – duok jiems bet ką paprasto ir lengvai suprantamo ir laimėsi. Jei ne, kodėl Ernestas neišgarsėjo Europoje?
Aš asmeniškai gatvės meno atžvilgiu esu nusiteikęs labai skeptiškai, nes gyvenau Penange jau prieš tai ir, galiu tau pasakyti, tai neįtikėtinai pakeitė šią vietą. Ne ta prasme, kad “pakeitė kultūrą”, tačiau tai padėjo praskinti kelią ir sustiprinti bjaurų gentrifikacijos procesą, kuris vieną Azijos barokiškiausių ir nykstančių senovinio uosto miestų pavertė savaitgalio keliautojų cirku. Kainos pakilo, nekilnojamo turto kainos šovė į viršų, o Ernesto menas yra viena to priežasčių. Todėl negaliu vertinti nei jo darbų, nei jo hipsteriškos asmenybės, nei jo vertybių, atsiprašau. Gatvės menas tėra dar vienas globalizacijos ir šiuolaikinės kolonizacijos, toliau drumstiančios Pietryčių Azijos protus, ženklų. Atkreipk dėmesį, dauguma gatvės meno yra užsienietiškas, nupieštas dviejų “Urban Xchange” festivalių metu, o vietiniai nukopijavo tą stilių arba nuėjo panašia kryptimi, bandydami nebūti tokiais, kokiais jie gimė. Tai labai sudėtings klausimas, kurio nesuprasi, jei negyveni čia ir neturi supratimo apie Pietryčių Azijos socialinę ir kultūrinę istoriją.
Kalbame apie musulmonų valstybę, spėju, savo knygoje “Nazi Goreng” peržengei daug tabu. Kokia buvo reakcija Malaizijoje? Ar sulaukei komentarų iš “Kuasa Melayu” (“Malajiečių galia”) atstovų?
Ne, tai nėra musulmonų šalis, atsiprašau. Tai multietninė tauta, kurioje dominuoja malajai musulmonai, sudarantys daugumą vyriausybėje nuo pat Malaizijos įkūrimo 1957-aisiais, pasitraukus britams. Malaizijoje yra ilgiausiai veikianti autoritarinė valdžia pasaulyje, kurioje daugumą sudaro malajai musulmonai, tačiau čia sugyvena daug religijų ir etninių grupių, tarp jų – ir nemažai krikščionių. Turiu omeny Sarawak ir Sabah valstijas, prisijungusias prie federacijos 1963 m. Malaizijoje yra arti 50-ies etninių grupių ir tas faktas, kad malajai musulmonai nurodomi kaip dauguma yra tik jų elitarizmo įtvirtinimas.
Bet nenukrypkime nuo klausimo, taip, pagyvenęs šalyje 3 metus, nusprendžiau parašyti greitą energingą romaną, norėjau pamėginti priversti žmones pagalvoti apie savo situaciją. Siaubinga tauta keistais globalizacijos laikais.
“Kuasa Melayu” (kad ir kas tai būtų) patiko mano knygą, nes jie pasijautė atstovaujami. Tačiau tai yra tokia maža ir užsislėpusi grupė, kad negaliu pasakyti nieko daugiau, nes tiesiog nežinau.
Bet kuriuo atveju, “Nazi Goreng” išleista 2013-aisiais, greitai tapo vietiniu bestseleriu ir buvo nominuota Populiaraus skaitytojo apdovanojimuose, pagrindiniame vietinių knygų renginyje. Tuomet 2015-aisiais Vidaus reikalų ministerija ją uždraudė. Malajietiškas vertimas uždraustas 2016 m. Panašu, joje yra nemažai kontroversiškų aspektų, kurie nepatinka valdančiajam elitui. Taigi, jie ją iškirpo.
Paprastai draudžiamos tik pornografinės, Islamą ar malajiečius kritikuojančios knygos. Manau, man buvo pritaikyta antroji priežastis.
Tavo pastabos apie sunkių kerzinių batų dėvėjimą orkaitės karštumo klimate puikiai atspindi, kokia nesąmonė būti malajiečiu nacionalistu. Ar daug tokių asrulų (pagrindinis romano veikėjas skinas Asrulas) jaučiasi savo batuose nepatogiai?
Nesu tikras. Visa Malaizijos subkultūrinė scena yra labai prieštaringa – apie tai rašiau savo filosofijos daktaro antropologijos darbą. Tai būdinga visoms Pietryčių Azijos scenoms – jie montuoja pasaulinius subkultūrų autentiškumo aspektus ant savo jau egzistuojančio etninio ir religinio identiteto. Todėl, pavyzdžiui, ne tik rudaodžiai “nazi” skinhedai, bet ir black metal musulmonai, vaizduojantys krikščionių dievą kartu su šėtonu ant savo viršelių, meldžiasi 5 kartus per dieną ir yra pamaldūs musulmonai. Man tai nesudaro problemų. Tiesiog laukiu pirmosios musulmonų black metal grupės, kurie iš tikrųjų pasirinktų eiti prieš savo, o ne krikščionių, dievą. Todėl manau, subkultūros, pasauliniu mąstu, apgailėtinai pralaimėjo, nes jos neperdavė jokių idėjų ar vertybių raštu, tik garsus. Tai “emocinis” (susijęs su filosofine “poveikio/įtakos” koncepcija, pasiūlyta Gilles Deleuze ir Felix Guattari) pasaulinių garsų ir idėjų atspindys, o ne tikra Pietryčių Azijos muzikos išraiška. Todėl man, metalas ir pankrokas, kaip ir dauguma subkultūrų, yra pasaulinis pralaimėjimas ir aš nuo jų atsiriboju. Tikrosios “subkultūros” yra anapus šių apibrėžimų.
Kiek Malaizijos realybės aprašyta knygoje? Kiek žinau, biurokratija ir kyšiai šioje šalyje giliai įsišakniję. Kas labiausiai tave erzina kasdienybėje?
Knygoje akcentuojami aspektai, su kuriais teko susidurti, tačiau čia taip pat daug ir miesto folkloro. Nesijaučiu turintis teisę sakyti, kad bet kuri socialinė ar politinė klasės Malaizijoje yra korumpuotos. Mano tikslas buvo parašyti knygą apie sutrikusį Malaizijos modernumą ir tam panaudojau visas man žinomas sudėtines dalis.
Knyga, žinoma, buvo nesuprasta ir neteisingai interpretuota – daugelis žmonių ją vadina “punk knyga”. Nė sekundei nebuvau susimąstęs, kad rašysiu “punk knygą”, priešingu atveju jos veikėjai būtų muzikantai ir scenos veikėjai ir čia būtų rašoma apie muzikos sceną.
Du rudaodžiai naciai čia tiesiog atstovauja tą visą sumaištį, jaunimą ir manipuliacijas (VISI stengiasi pasinaudoti Asrulu, man tai atspindi Malaizijos sutrikimą, kalbant apie rasę, jauną naciją pasaulinėje scenoje ir panašiai). Bet ne, žmonės suprato tai, kaip “punk knygą” dėl dviejų skinhedų, kurie tėra vyšnia ant šūdų pyrago. Kas negerai su žmonėmis, galėtum atsakyti į mano klausimą? Ačiū.
Ar jau galvoji apie kitus projektus, kurie grąžintų pavojų į literatūrą?
Po “Nazi Goreng” parašiau 3 knygas ir prisidėjau prie dar 6. Visas jas gali rasti ir įsigyti čia. Kaip laisvai samdomas rašytojas bendradarbiauju su daugybe tarptautinių leidinių, tokių kaip “BBC Travel”, “CNN Travel”, “Nikkei Asian Review”, “Rough Guides”, be to, daug keliauju, todėl laiko turiu mažai. Vis dėlto šiemet tikiuosi baigti savo antrojo romano rankraštį. Veiksmas vyksta daugiausia Pietryčių Azijoje ir tai turėtų būti mano kukli duoklė Šėtonui. Mėgstu visas knygas, filmus, istorijas su šėtoniškais elementais ir noriu sukelti visišką mindfuck’ą. Palauk ir pamatysi.
“Nazi Goreng” yra smagi tradicinio patiekalo nasi goreng interpretacija. Kokį maistą mėgsti? Dauguma expat’ų bodisi vietiniu maistu ir, galų gale, grįžta prie savo spagečių ir picų…
Dar kartą pavadinsi mane expat’u ir gausi į kiaušus. Esu tam visiška priešingybė ir niekada negeisiu supisto europietiško maisto, tai neįsivaizduojama. Bet kurią savaitės dieną galėčiau valgyti indišką maistą, kartais, norėdamas numalšinti prieskonius, kaip alternatyvą pasirinkčiau kinietišką ir iranietišką patiekalą.
Pietryčių Azija yra, turbūt, populiariausia turistų žemėlapio kryptis. Iš vienos pusės, tai atneša daugiau pajamų ir darbo vietų, iš kitos – iškraipo vietines vertybes ir bendruomenes. Ar vis dar randi pakankamai neatrastų maršrutų?
Jo, kadangi tai pigu ir praplečia baltojo vyro/moters biudžetą be žalos bankui, o vietiniai vis dar “žavisi” jais. Tačiau kiek čia tiesos?
Pietryčių Azija yra palaiminta, nes sugebėjo apgauti vakariečius ir priversti juos manyti, kad tai “atrandama”, “populiaru” ir “saugu”. Žinoma, protingi žmonės papildė savo pinigines ir gerbūvį užsienio pinigų dėka, bet taip pat turėjo atsisakyti (= sunaikint) vienas geriausių tropinių ekosistemų pasaulyje: pažiūrėk į Phuketą, dabartinę rusų mafijozų ir turčių koloniją, ar neįtikėtinai suniokotą ir jau uždarytą Maya paplūdimį Phi Phi saloje, ar Boracay salą Filipinuose, kurią taip pat ketinama uždaryti.
Pietryčių Azijos visuomenė nebuvo iškreipta – vertybės liko tos pačios, nepaisant ang mohs srauto su savo skaitmeninėmis nešiojamomis nesąmonėmis. Matai, bandau gauti pajamų iš savo interneto puslapio, todėl esu priverstas leisti laiką filtruodamas socialines medijas: esu priblokštas šlamšto, kurį kelionių žiniasklaida stumia kaip “off the beat”, kiekio. Jūs rimtai?
Galėčiau keliauti, ir vis dar tai darau, po Pietryčių Aziją mėnesius ir sutikti vos kelis baltus veidus. Pilna nepaliestų ir “neatrastų” vietų, kad ir ką po velniais tai reikštų. Kodėl? Nes žmonės, manantys, kad Pietryčių Azija yra “populiari” visada laikosi tų pačių vietų. Ir netgi tokiose vietose, pavyzdžiui Penange, jie būna viename ar keliuose specialiuose getuose, skirtuose jų tiesioms baltoms šiknoms. Todėl kalbos apie “neatrastą” kelia man šypseną… klajokliai backpacker’iai, keliautojai, dreifuotojai, vadink juos kaip nori, nenori susipažinti su kultūra ir kalbomis, o tik “keliauja” saugiai laikydamiesi vieni kitų. Pastatyk juos Niujorke ar Penange, rezultatas bus toks pat: baltas saugus šurmulys.
Laikas, žinoma, keičia vietas: niekada nepamatysi tokio Saigono, koks jis buvo Ho Chi Minh laikais, niekada nepamatysi tokios Indijoje, kurioje gyveno Gandis. Bet esame gimę vėliau, nesame dėl to kalti, mūsų pareiga RASTI erdves, kur iš tiesų galima “keliauti”. Kelionė skirta išbandyti savo ribas ir mokytis, o ne sėdėti supistoje kavinėje, gerti espresso ir valgyti blynus su bananais, nudegusių pyzdžių apsuptyje. Jei tik iškištum gal iš savo apkaso, neatrastus kampus atrastum VISUR aplink.
Kur keliausi toliau?
Į žmogaus proto centrą… pažiūrėsim, ar ten rasiu ką nors įkvepiančio.
Internete:
[ENGLISH VERSION]
Nazi Goreng – taste of confused Malaysia
MARCO FERRARESE has been a ‘professional’ underground metal punk guitar slinger between 1994 and 2007, and a rabid fan well before he had hair on his arms and chest. Since discovering metal and punk in his teens, he hit the most famous and infamous stages across Europe and the United States – mostly touring with The Nerds, or as impresario and roadie for bands the calibre of ANTiSEEN, Cocknoose, Bible of the Devil, Slough Feg, Zeke, Kill Allen Wrench, Orange Goblin, Cripple Bastards, Weedeater, The Hookers/Blade of the Ripper, Manilla Road and countless others.
After The Nerds disbanded in 2007, Marco travelled the world extensively and lived in Italy, the United States, China, Australia and Malaysia. Since 2009 he’s been based in Southeast Asia as a writer, musician and researcher.
He has written about travel, culture and extreme music in Asia in many international publications, most notably: Travel + Leisure Southeast Asia, Time Out, CNN Travel, Korean Airways’ Morning Calm, JetStar Asia, Singapore Airways’ SilverKris, Roads and Kingdoms, Bangkok101, Southeast Asia Globe, Perceptive Travel, Penang Monthly and Rolf Pott’s Vagabonding.
Marco’s first pulp novel Nazi Goreng (Monsoon Books, 2013) explores the underbelly of Malaysian international drug trade and displaced youth. A bestseller in Malaysia, it was translated into Malay by DuBook Press in June 2015. Marco short stories are featured in anthologies KL Noir Blue and Lost in Putrajaya (Fixi, 2014).
Besides travelling, writing, and keeping an inquisitive middle finger up the rear of the world, Marco still plays guitar in Penang’s thrashcore otai WEOT SKAM.
Where are you at the moment?
My wife’s mother native village, Kampung Bali, in Perak. Sitting at a table surrounded by a couple dozens Malaysian Chinese relatives I barely know (it’s Chinese New Year, by the way) and answering to this interview right behind a green plastic bucket filled with alcohol bottles. I won’t drink any of it, if you are curious about it. But I am everywhere: you can find me online at my portfolio site (www.marcoferrarese.com), my Penang guide (www.penang-insider.com) and my travel site (www.monkeyrockworld.com).
Can you tell us a bit about times, when you were a “professional’ underground metal punk guitar slinger between 1994 and 2007”?
It was an interesting time. I played over 300 concerts in two continents, toured Europe 7 times and the USA twice, released a slew of 7” and four full length albums. Glad I did it all back then because I have absolutely no interest in doing it now that the music biz has become such a dried out, lame ass space with so many mediocre bands, trends and boring journalism. Phew.
Your band, The Nerds, had a reputation of silly guys whose only interests are crazy b-movie flicks, good ol’ porn and loud rock’n’roll. Is it a right description or were you interested in something else?
Really? I thought we were the best metalpunk band to have ever come out of Europe, period. But alas, we were too punk for metal and too metal for punk, defied genres, and since categorization is what makes people happy, we did not have a lot of “commercial” success. I was personally interested in testing the limits of the two musical genres and play honest music with interesting lyrics. I think some of our lyrics were great, so simple yet so full of meaning… see “Beat Me”, “War of the Gods”, “Haunted Nuclear Farm”… anyhow, it just didn’t work. Or maybe it worked the way that it had to work, because it brought me where I am now: a position I consider quite privileged — I earn my living writing about stuff I like and I travel most of the time to truly off the beat places where I always engage with really interesting cultures/peoples/ethnic groups, and this is better than any music.
What is the most bright memory from those years?
Walking out of a club in Hasselt, Belgium, and find a pool of blood caused by a stabbed face. Apparently, the two people started fighting during our show, and then went out and one stabbed the other in the fucking face. Our music, like some sort of Monarch method to take control of people’s minds. Totally ace.
After The Nerds disbanded, you had traveled a lot. It says you even hitchhiked from Singapore back to Italy. How long this journey took for you?
Nine months more or less, including 4 of that in South Asia (India, Nepal, Bangladesh) as I took it slowly. Traveling from Asia to Europe can take about 10 days if you want it, but what’s the point? On the contrary of when I was traveling for playing music, and didn’t see much besides venues, I wanted to take my time to properly see everything I could.
After long time wandering around the globe, you stopped in Penang, Malaysia. What this city had to offer to stop you?
I actually stopped in Penang in 2009 when I met my wife Kit Yeng. I used it as a base to go other places. Penang is/was the best place in the world, period. The quality of life you can get for the amount of money you pay is unparalleled anywhere else in the world I have seen. Of course, it’s also stunning to see how all the tourists coming through these days can’t get any of it, because they stop at Penang Level 1, and then leave. I am very glad of that, and that I took some time to delve a bit deeper than most. I must thank my wife Kit Yeng for that, for sure, for she kept me here and taught me a lot about her take on Malaysian culture. It’s a very complex nation, very much misunderstood by most. Again, very much glad it is this way, and people go to Thailand instead. Please keep it this way.
One of modern trademarks of Penang is street art by Ernestas Zach from Lithuania. Have you heard of him?
Yes of course, I meet him all the time. Let me tell you, his coming and “art” has really fucked things up beyond recognition. I remember I was in Bukhara when I heard about “Penang Street Art” for the first time, in the midst of my hitchhiking trip from Asia to Europe. We returned at the end of 2012, and everything had changed: Ernest had participated to George Town Festival, etching a series of murals in a few street corners in George Town. For some reasons (maybe because the murals somehow referred to local life, or maybe just because Penang needed something like that, easily accessible and commercial to everybody) they became super popular among locals, who seemed to have nothing better to do than taking selfies with them.
Anyhow, not saying that Ernest is not talented (he’s OK in my opinion, nothing groundbreaking, especially given he has continued drawing the same stuff everywhere he went for the following 5 years). It’s Malaysia that is NOT talented at all: so give them anything simple and easily understandable, and you score. If not, why Ernest didn’t become famous in Europe?
I am personally very skeptical about the street art because I have been in Penang before it, and I can tell you, it has changed the place beyond belief, not in the sense that it has “changed the culture”, but it has helped give way to and amplify a disgusting process of gentrification that transformed one of Asia’s most baroque and crumbling old port towns into a circus for weekenders and backpackers. Prices have risen, real estate price has skyrocketed, and Ernest’s art has been one of the causes of all this. So I can’t appreciate his work, nor his hipster persona and what he stands for, sorry. Street art is just another sign of globalization and contemporary colonialism that further confuses Southeast Asian minds — note that most street art is foreign, drawn by the foreign artists invited during the 2 editions of the Urban Xchange festival, and that locals have copied the style or went in that direction — in trying not to be what they are born for. It’s a very complex issue you can’t understand if you don’t live here and don’t have a grasp of Southeast Asia’s social and cultural history.
This is a muslim country, I guess, you had crossed many taboos in your Nazi Goreng novel. What was reaction in Malaysia? Did you receive any comments from Kuasa Melayu (Malay Power)?
No it’s not a Muslim country, sorry. It’s a multi-ethnic nation with a predominance of Malay Muslims who happen to run the government since the establishment of Malaysia in 1957 when the British pulled out. Malaysia has the longest-standing authoritarian governance in the world, run by a predominance of Malay Muslims, but it’s a multi religious, multi-ethnic country where Christianity constitute a great number. I am obviously referring to Sarawak and Sabah, which entered the federation in 1963. There are close to 50 ethnic groups in Malaysia, and the fact that Malay Muslims are indicated as the “ruling” ethnicity is just a consolidation of their elitism. But political discourses aside, yes, after 3 years living in the country I decided to write a fast, racy novel that would attempt to make people think about their situation. A stranded nation in strange globalising times.
Kuasa Melayu (or whatever it is) loved my book because they felt represented. But it’s such a small and hidden group that I cannot say anything more, because I don’t know.
Anyways, Nazi Goreng came out in 2013 and quickly became a local best seller and was nominated for the Popular Reader’s Awards, an important and mainstream local book award. It was then banned by the Ministry of Home Affairs in 2015. The Malay translation was banned in 2016. So yes, I suppose there are quite a bit of controversial aspects to it that do not resonate with the ruling elite, so they cut it off.
Usually it’s just pornographic or books that touch on Islam/Malays in critical ways that are banned. I think the reason why mine was relates to the second.
Your remark about absurdity of wearing heavy leather boots in oven hot climate reflects nonsense of being Malay Nazi very well. Are there many asruls feeling uncomfortable in their shoes?
Not sure. The whole music scene in Malaysia is contradictory — I have written my Ph.D. thesis in anthropology about it, and trying to get it published now. It’s the whole issue with scenes in Southeast Asia anyways: they mount the global authenticating facets of global subcultures on their pre-existing ethnic and religious identities. So, for example, not only brown “Nazi” skinheads, but also Muslim black metallers who depict the Christian God with Satan up his ass on their covers, and then pray 5 times a day and are pious Muslims.
I have no problem with that; I am just waiting for the first Muslim black metal band who actually chooses to go against their own god, not Christianity. That’s why I believe that subcultures, globally, have failed miserably because they don’t transmit ideas or written values, just sounds. It’s an “affective” (related to the philosophical concept of “Affect” proposed by Deleuze and Guattari, google it, not “love” of any kind) repurposing of sounds and global ideas, rather than a real Southeast Asian musical expression. So to me, metal and punk — and most subcultures — are global failures, and I now take my distance from them. Real “subculture” is beyond those definitions.
How much of Malaysian reality is described in the book? As far as I know, bureaucracy and bribes are deeply rooted in Malaysia. What is the most annoying thing to you in everyday life?
The book emphasizes aspects I have came across and mixes a lot of urban folklore, as well. I don’t feel entitled to say that whatever social and political class in Malaysia is corrupted, or anything like that. My goal was to write a book about Malaysia’s confused modernity, and I used all the ingredients I knew to carry my message across.
The book, of course, has been misinterpreted and misunderstood: most people say it’s a “punk book”. I never thought not even for a second of writing a “punk book”, otherwise it would have had characters that are musicians/scenesters, and raised issues related to a music scene.
The two brown Nazis simply are there to represent confusion, youth and manipulation (Malik on Asrul, Ming Fei on Asrul, essentially, EVERYONE towards young Asrul, which to me represents Malaysia’s confusion, in terms of race, of being a young nation on a global stage, whatever). But no: people understood it’s a “punk book” because of the two skinheads that are just the cherry on top of the shit cake. What’s wrong with people, can you answer to my question? Thanks.
Do you have next project for bringing danger back to literature, i.e. next book?
I have written three other books and contributed to 6 others since Nazi Goreng. You can see and buy all of them here. I have been very busy freelancing for many international publications that include, among others, BBC Travel, CNN Travel, Nikkei Asian Review, the Rough Guides and I travel a lot, so my time is short. This year I hope to be able to complete the manuscript of my second novel though, always set in Southeast Asia mostly, and which should be my humble tribute to Satan. I love the Devil, and any book/movie/story that use satanic imagery, and I want to chime in with the ultimate mindfuck. Wait and see.
Book title is a nice word play around famous dish. What is your favorite food lately? Many expats are bored with local food and return to their native spaghetti or pizza in the end…
Call me expat another time and I’ll kick you in the balls. I’m the opposite of that, and I would never crave any fucking European food ever, so uninspiring. I’d take Indian food any day of the week until I die, with some alternative of Chinese and Iranian dishes just to spice things down.
Southeast Asia is, probably, the most popular destination on the tourist map. On one hand this brings more money and jobs, on the other it distorts local values and society. Are there still enough of hidden tracks?
Yep, because it’s cheap and stretch a white man/woman budget longer without breaking the bank, and its inhabitants still have that sense of “adoration” for them. How true is it tough?
Southeast Asia is blessed because it has managed to trick Westerners like you into thinking it’s been “discovered” and “popular” and “safe”. Yes, clever people have improved their wallets and livelihoods thanks to foreign money, but have also had to give up (=destroy) some of the world’s best tropical ecosystems — see Phuket, now a colony for Russian mafiosos and new rich, or Maya Bay in Phi Phi, destroyed beyond belief, who announced its closure, or Boracay, and so on.
SE Asia’s society has not been “distorted”: the values have remained the same, regardless of a trickle of ang mohs coming in to do their digital nomadic bullshit. You see, I am now trying to monetize a website and I am forced to spend time trawling social media: I am disarmed by the amount of crap that the travel media passes for “off the beat”. Are you serious?
I could travel in Southeast Asia (I still do) for months without seeing a white face, or seeing very very few. It’s full of places that are completely pristine and “undiscovered” — what the hell does it mean anyways. Why? Because people who think that SE Asia is “popular” always stick to the same places. And even in these places, like Penang, they only stay in one or two specific ghettos dedicated to their candid white asses. That’s how the idea of “undiscovered” makes me fucking laugh… nomadic backpackers, travellers, drifters, whatever you name it, don’t want to learn the culture and the languages and just “travel” by sticking safely among themselves. Put them in New York or Penang and the result is the same: white, safe banter.
Time of course changes places: you will never seen the Saigon that was when Ho Chi Minh was there. You will never see the India that was when Gandhi was alive. But if we are born late, and we have no guilt for that, it’s our responsibility to FIND the spaces that truly mean “travel”. Travel is to test your limits and learn, not sit in a fucking cafe’ drinking espresso and eating banana pancakes surrounded by sun-baked international cunts. If you look beyond the trench, there are unexplored angles EVERYWHERE.
Where will you travel next?
To the centre of the human mind… see if I find anything inspiring.
Komentarai