Sraigės Efektas: defektų evoliucijos eksperimentai

Ar teko ragauti sraigių? Jei taip – koks efektas?

Nikas Dobrotin (ND): Teko ragauti. Kulinarine prasme nepasirodė labai įspūdinga. Bet tai su mumis nesusiję, juk mes – ne restorano šefai.

Kristijonas Nenartavičius (KN): Teko ir man paragauti. Pasilikęs įspūdis – grybų tekstūros efektas.

Po pirmojo albumo išleidimo sakėt, kad “sunkiausias darbas buvo ne albumą įrašyti, bet jį sudėlioti, kad muzika skambėtų taip, kaip ji skamba grojant gyvai”. Kas buvo sunkiausia dirbant su albumu “Snaigės defektas”?

ND: “Snaigės Defektas” yra tarsi paskutinių dviejų metų nuotrauka. Per paskutinius du metus daug ieškojom ir daug atradom. Prasiplėtė mūsų muzikos suvokimas. Įgavome drąsos daryti tai, ko anksčiau nedarėme. Kalbant apie įrašus, asmeniškai man, ši įrašų sesija buvo lengvesnė, gal buvome geriau pasiruošę, įgavę patirties. Dar prieš žengiant į studiją daugmaž žinojome, kokio skambesio norime. Taigi ir eksperimentai buvo labiau kryptingi. Mano nuomone, sunkiausia dalis buvo persilaužti ir pradėti dainuoti.

Vaidotas Darulis (VD): Manau, sudėtingiausias buvo pats kūrybinis, o ne įrašinėjimo procesas. Apsisprendimas, ką būtent įrašinėti, ką norime pasakyti šiuo įrašu, kaip kūrinius įvilkti į tam tikrą loginę formą. Kūriniai buvo pakankamai impulsyvūs, atsiradę sudėtingoje pokyčių ir tam tikrų asmeninių iššūkių refleksijoje. Kūrybinis procesas prasidėjo nuo pirmųjų kūrinių atsiradimo, o baigėsi tik dedant paskutinius akcentus studijoje. Eksperimentų prasme tai labiau atsispindi pačioje kūryboje negu skambesyje. Daugiau konkretumo garse, mažiau pačiame turinyje.

KN : Dabar, kai įrašas jau fizinėje formoje guli lentynoje – geras jausmas retrospektyviai pagalvoti, kaip ten buvo, rodos, natūralu – darei įrašus ir padarei. Dėl tokio įspūdžio galiu teigti, kad viskas vyko paprasčiau, nes turėjome patirties ir galėjome jaustis laisviau, atsirado daugiau vietos kitokio formato eksperimentams – vokalo atsiradimui, kitų muzikantų pasikvietimui.

Bet, mano akimis, sudėtingiausi iššūkiai, pareikalavę daugiausiai energijos (dėl jų kaip kolektyvas užsiauginom daugiau “raumens“ tarpusavio santykiuose), buvo bendro susitarimo ir kompromisų ieškojimas dėl kompozicinio vientisumo, instrumentų toninių detalių, garso sluoksnių santykių. Viena vertus, tai kaip ir neatsiejama šio proceso dalis, bet esame trys skirtingos asmenybės, su savais pasaulėvaizdžiais, todėl kartais, ieškant visiems tinkamo sprendinio, reikėjo nemažai diskutuoti. Bet va dabar, kai šis etapas baigėsi ir judame toliau, manau, dėl mūsų visų trijų nuoširdaus atsidavimo šiai veiklai suprantame, kad mūsų gyvenimams, tai buvo gražios ir naudingos patirtys.

Pirmojo albumo pristatyme sakėte, kad “kai kuriuose kūriniuose vieno instrumento sluoksnių įrašyta net 12”. Ar pavyko viršyti šį rezultatą antrojo albumo įrašų sesijose?

ND: Greičiausiai ne. Reikia klausti Kristijono, jis mėgsta tokius dalykus. Aš buvau minimalizmo šalininkas

VD: Kaip pirmojo įrašo garso inžinierius galiu pasakyti, kad sluoksnių pirmame albume buvo ir daugiau. Tai – vienas privalumų įrašinėjant viską patiems, perkeliant kūrybinius ieškojimus iš repeticijų patalpos į DIY studiją, atsiribojant nuo laiko, finansų ir terminų. Antrasis albumas įrašytas su pagalba, buvo ketvirtosios smegenys, įnešusios truputį sveiko proto į įrašinėjimo procesą, todėl sluoksnių truputį mažiau, bet kryptingiau.

KN: Dėl sluoksnių skaičiaus, Vaidotas sako tiesą apie ketvirtas smegenis ir sveiką protą. Po šių įrašų taip naiviai nebemąstau, kad takelių kiekiu pasieksi reikiamos „atakos“, intensyvumo ar kokį kitą įsivaizduojamą ir neapčiuopiamą dvasingumo įspūdį. Tomhetas (Tomas Daniševskis) – žmogus, pas kurį mes įrašinėjome, atliko savo darbą puikiai. Jo dėka, mūsų profaniškos užgaidos ir žaidimai su garsiniais svyravimais buvo sudėlioti racionaliau.

Suprantu, esate neįpareigojanti grupė, tačiau kaip jūsų santykius veikia tai, kad “einate į kairę” su kitomis grupėmis: Au-Dessus, ba., Erdve… Nors Simono jūsų naujausioje fotosesijoje nebematau…

ND: Na, su Simonu atsisveikinome jau prieš porą metų. Džiugu matyti, kad kiti jo projektai turi pasisekimą. Na, o šiuo metu “į kairę eina” 2/3 grupės ir kol kas – gan sėkmingai. Tikiuosi ateity jie vis dar ras laiko SE. Beje, žodis „neįpareigojantis“ išimtas iš konteksto. Mes nesam ta grupė, kur ateina bet kada ir groja beleką. Muzika yra rimtas dalykas ir mes į tai žiūrime rimtai.

VD: Kaip kūrybiškos asmenybės turime labai didelį poreikį transliuoti tam tikras idėjas, bet nematome prasmės visas jas transliuoti per tą pačią kūrybinę platformą. Grupė, visgi yra ne asmeninis vieno ar kelių žmonių kūrybinis vaisius, o labiau vientisas darinys, kurio gerovę numato sutelktos idėjos, perteiktos tam tikru formatu. Nemanau, kad galime traktuoti side-project‘us kaip ėjimą į šalį, manyčiau, tai labiau lygiagreti (paraleli) veikla, turinti tam tikrą tikslą, naratyvą ir žinutę. Todėl Sraigės Efektas yra lygiai tiek pat pilnavertė kūrybinė apybraiža kiek ir kiti kolektyvai.

KN: Niekada nesureikšminu to, kaip stereotipinio “ėjimo į kairę”. Tai įvairialypio kūrybiškumo pasekmė. Matyt, dar visa tai dėl siekio būti išskirtiniu individu žmonių bendruomenėje ir, sakykime, meninės – dvasiškai aukštesnės vertės akimirkų kasdienybėje. Mano manymu, esame stiprūs žmonės ir deriname savo asmeninius gyvenimus, darbus su tuo (šiam kartui nepragmatiškai) abstrakčiu meilės jausmu kurti muziką arba tiesiog potraukiu paskęst garse, atsisukti vienas į kitą ir nusišypsoti.

Ar Sraigės Efektui vis dar tinka apibūdinimai psichodelinis blues‘n‘roll‘as ir repeat rokas? Skaičiau, vienas melomanas apibūdino “Snaigės defektą” kaip psichodelikos, space ir kraut kokteilį…

ND: Manau, visi grupės nariai pritars, kad mums jau nebetinka nei psichodelinis blues’n’rollas, nei repeat rockas, nei kadaise labai linksniuotas post-rokas. “Space ir kraut kokteilis” labai pamalonino mano širdį. Tačiau, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, vengiam etikečių. Mūsų muzikoje persipina daug žanrų.

VD: Muzikine prasme, manau, šiais laikais žanriškumas yra apibūdinamas ne skambesiu, bet tam tikru požiūriu, kaip muzika yra formuoja, koks vyrauja kontaktas tarp grupės narių, kokiais kūrybiniais principais atsiranda grupės kuriamas skambesys ir pats turinys. Tai yra eksperimentavimas garsais, visiškai neatsižvelgiant į tam tikrų žanrų logiką, trijų žmonių įtakų dialogas.

KN: Man labai patiko kažkada pasakyta Vaidoto mintis, kad tas vengimas etikečių irgi yra etiketė. Man asmeniškai kaip ir užsidaro tas nepatogus apibrėžimo klausytojui žodžiais ieškojimas. Tai dėl patogumo ir parašai – experimental, psychedelic ir t.t
Visa tai tiems, kurie muziką vartoja etiketėmis. Šitas kolektyvas niekada sąmoningai nebėgo ir neprisitaikė prie konkrečios žanrinės krypties. O čia ir yra kelias į laisvesnį požiūrį, į tai, ką darai ir ta „eksperimento“ etikete čia įveiksminama. Eksperimentinio metodo būdu paliečiamas žanrinis elementas ir kūrinio visumoje įdedamas kitas netikėtas motyvas. Visa tai papildo mūsų melomaniškas emocinių patirčių kratinys, kuris lydimas mėgavimusi tuo, ką darai ir didžiuliu noru save stebinti, kartais pastatant save į nepatogias situacijas.

Snaigė yra itin taisyklingas ledo kristalas, be jokių defektų. Gamtoje nėra dviejų identiškų snaigių. O kaip su jų defektais – kiek snaigių, tiek defektų?

KN: Čia Niko mokslas, tai nesileisiu į interpretacijas ir neproduktyvų mąstymą.

ND: Kristalai turi taisyklingą gardelę, simetrijos ašis. Snaigė – ledo kristalas, simetriškas, tačiau, kaip jau minėjai, nėra dviejų identiškų snaigių. Gal tai ir yra defektas? Defektas nėra neigiamas žodis. Kristalų gardelės dėl defektų įgauna naujų savybių, be genetinių defektų nevyktų evoliucija.

Albume yra kūrinių, įrašytų bendradarbiaujant su OBŠRR, Erdve ir Extravanganza. Pasvajokime, ką pasikviestumėt į trečiojo albumo įrašus?

ND: Reikia paminėti, kad pirmojo įrašo metu mums talkino Girnų Giesmės. Aš kol kas susilaikysiu nuo spekuliacijų.

VD: Turbūt priklausys nuo tolimesnės kūrybos. Tam tikri žmonės buvo kviečiami tam, nes buvo jaučiama, kad būtent jie įneš į tam tikrą kūrinį tai, ko mes trise tiesiog negalime. Manau, dėl tos pačios priežasties, kviečiame tuos pačius muzikantus padėti atlikti kūrinius gyvai. Kol kas konkrečių minčių nėra, bet, manau, tai būtų vėlgi kūrybiški ir talentingi muzikantai iš Lietuvos eksperimentinės muzikos scenos. Galbūt būtų gera idėja įrašyti ir pilną kolaboraciją albumą, bet matysime ateityje.

KN: Reaguosime į laukiamus gyvenimo iššūkius ir sugalvosime.

Man jūsų naujausias albumas skamba labai… amerikietiškai. Gal todėl, kad kai kur prasimuša prerijų ir vesternų sąskambiai? Ar šis albumas turi kokią nors geografinę priklausomybę?

ND: Gal taip, gal ne. Gal mūsų vaizduotėje ir buvo kokie vaizdiniai. Ar būtina viską atskleisti?

VD: Kaip ir minėjau anksčiau, tai yra tam tikrų įtakų dialogas, todėl albumo turinyje galima įžvelgti labai daug skirtingų referencijų ne tik į tam tikras lokacijas, bet ir skirtingas kultūras, medijas, tradicijas, ryšius. Tai yra pertransliuota patirtis iš to, ką mes matome ir kuo gyvename.

KN: Jei kyla tokie įspūdžiai, manau, tai yra globalios kultūros pasekmė mūsų gyvenimams, bet visa tai vistiek nušviesta saulės kiekiu tenkančiu teritorijai, kurioje mes gyvename.

Ar nustebino “Suru Records” pasiūlymas išleisti jūsų vinilą? Kokiu maždaug tiražu išsivaikščiojo jūsų pačių išleista “Monotonijos anatomija”?

ND: Tiesą sakant, “Sūru” pasiūlymas tikrai nustebino. Kartą susitikau su Bongu (vienas “Sūru.lt” ir “Sūru records” iniciatorių – Ore past.) koncerte, pakalbėjom apie įrašus. Daviau jam nuorodą į albumo perklausą. Ir kitą dieną jis man paskambino su pasiūlymu. Buvo tikrai netikėta. Man labai patinka “Sūru records” nuostata leisti išskirtinio dizaino albumus. Tikiuosi, jie gyvuos ilgai ir išleis dar daug gerų albumų. Na, o mūsų pirmojo selfrelyzo tiražas buvo 300. Šiuo metu dar liko 56 CD. Gal ir neblogas rezultatas, turint omeny, kad savireklama visai neužsiminėjome.

VD: “Sūru records” vyrukai turi labai šaunų ir įkvepiantį užsidegimą daryti tai, kuo jie tiki ir kas jiems svarbu. Nuoširdumas šiais laikais – retenybė ir tai yra tam tikras viliojantis faktorius ieškant, kas padėtų ištransliuoti tavo ilgalaikes kūrybines pastangas. Manau, labai svarbu imtis kažko į tai susitelkiant ir per daug nekreipiant dėmesio į dabartinį socialinių tinklų ir skirtingos informacijos liūną. Bent jau man susidarė toks įspūdis, gavus pasiūlymą iš jų, kol kas sekasi, manau, puikiai.

KN: Kontaktas su “Sūru” visiems buvo labai laiku ir vietoje. Ir visas bendradarbiavimas nuo pat pradžios iki šiandienos vyko abipusiai sklandžiai ir konstruktyviai. Malonu, kai žmonės tokiais tikslais kryptingai susivienija.

Kuo jums patiems labiau patinka “Snaigės defektas”, palyginus su pirmuoju įrašu? Panašu, jums pavyko dar giliau pasinerti į žanrų įvairovės vandenyną. Pirmame įraše visi lyg ir tikėjosi iš jūsų kažko sunkaus, dabar turbūt jau nieko nebesitiki.

ND: Džiugu, kai jau nieko nebesitiki Man šis albumas patinka savo skambesiu ir įvairiapusiškumu. Naudodamasis proga labai noriu padėkoti mūsų garso inžinieriui Tomhetui (Tomui Daniševskiui), be jo įrašai būtų tikrai sunkesni. Taip pat kviestiniams muzikantams: Vytautui Pliadžiui, Valdui Voveraičiui ir Tomui Valentinaičiui. Jie įnešė tikrai daug spalvų.

VD: Kuriant šį albumą, įgijome truputi daugiau drąsos klausytis tik savo intuicijos ir kūrybą transliuoti kliaujantis nuojauta. Taip pat išdrįsome, bent jau dalinai, atskleisti dar vieną instrumentą – savo balsus. Tam tikra prasme, grupės viduje šis reiškinys buvo tam tikras tabu, kliaujamasi tik instrumentuotės galia perteikti tam tikrus vaizdinius, suformuoti naratyvą. Žinoma, mūsų požiūris į dainavimą, yra lygiai toks pat instrumentiškas, todėl balsas turbūt niekada nebus mūsų kūrybos priešakinis elementas, tačiau jeigu tai atsirado kūryboje, reiškia kilo iš natūralaus noro toliau eksperimentuoti, išbandyti savo galimybes, įvertinti kiek garsų vienas žmogus gali išgauti tuo pačiu metu. Būtent dėl to, manau, šis albumas yra daug brandesnis, simbolizuojantis tam tikros drąsos ir intuicijos išsivadavimą.

KN: Kai esi kuriantis žmogus, kiekvienas tavo paskutinis vienokia ar kitokia forma įgyvendintas projektas yra pats ypatingiausias ir labiausiai mylimas. Bet tas intymus santykis praeina ir baigiasi, laukia kiti iššūkiai. Šią akimirką vienintelė mintis lyginant tuos du albumus, tai tiesiog – branda. Nepaisant to, kas jau įvyko, turime sau vietos sveikai savikritikai ir turime kryptingą judėjimo vektorių į ateitį.

Ne kartą buvo kalbama apie jūsų muzikos kinematografiškumą. Kokių filmų garso takeliai paliko jums didžiausią įspūdį?

KN: Tas kinematografiškumas atsiranda iš mūsų kūrybinės virtuvės. Kai pasitelki asociatyvius vaizdingus įspūdžius ir gauni garsinę kompoziciją. Nesu to ekspertas, bet man asmeniškai garso meno, o konkrečiau garsovaizdžių (soundscape) kūrybinės teritorijos yra be galo įdomus ir aktualus laukas. O kalbant apie filmų garso takelius, dabar šauna į galvą jau klasika tapę N.Young’o akustiniai pasažai J.Jarmush’o “Dead Man”. To paties Jarmush’o selekcijos panaudoti Boris, Sunn o)), Earth, The Black Angels filme “Limits of Control”. A.Badalamenti ir D.Lynch tandemas “Twin Peaks”.

Paskutinis labiausiai įstrigęs filmo takelis buvo naujajame “Blade Runner 2049”.

VD: Esame nemažai apie tai kalbėję, kad kinematografiškumas mūsų muzikoje yra susijęs ne tiek su filmais, bet labiau pasireiškia kaip gebėjimas muzikine forma perteikti tam tikrus vaizdinius. Be abejonės, parašyti filmui garso takelį būtų įdomi patirtis ir tam tikras meninis iššūkis, tačiau, mano nuomone, filmuose muzika dažnai pritaikoma paviršutiniškai, fragmentiškai, dėliojama pagal vaizdą. Man sunku būtų įsivaizduoti, kaip reikėtų parašyti filmui muzikinį takelį, turbūt tektų paminti tam tikras formas, kuriomis mes įpratę rašyti muziką.

ND: Garso takeliai kažkada sudarė labai didelę mano klausomos muzikos dalį, man labai patiko Nick Cave ir Warren Ellis darbai, ypač „The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford“ ir „The Proposition“. Labai geri filmai ir labai geri takeliai. Taip pat man patinka Jim Jarmusch filmų takeliai, Sven Grunbergo soundtrekas filmui “Hukkunud Alpinisti hotel”, Q.Tarantino labai gerai parenka dainas savo filmams. Iš paskutinių matytų tikrai patiko “Killing of the Sacred Deer” – toks truputi trikdantis.

Užsieniečiui teisingai ištarti ir įsiminti jūsų pavadinimą beveik be šansų. Ar todėl grojate tik Lietuvoje?

ND: Kol kas vis neprisiruošdavom. Gal ateity atsiras tam laiko.

VD: Manau, lietuvių kalba šiais laikais nėra didelis barjeras siekiant auditorijos užsienyje. Sraigės Efektas neturi tikslo groti tik vietinei auditorijai, todėl tikiu, su laiku pamatysime kaip užsieniečiams seksis ištarti šiuos du žodžius.

KN: Šiuo atveju kliūtis esi nebent pats sau. Ateitis parodys kaip čia bus.

Internete:

sefektas.bandcamp.com

facebook.com/sraigesefektas