Karin Dreijer veiksmai muzikos pasaulyje ryškūs nuo pat 2002-ųjų proveržio “Heartbeats” su The Knife iki naujausio albumo “Plunge”. Sesers ir brolio duetas ilgai slėpė savo tapatybes po kaukėmis, nepasirodydavo apdovanojimų ceremonijose, koncertuose negalėdavai būti tikras, ar matai juos ar jų antrininkus. Paskutinis The Knife albumas “Shaking the Habitual” pateko į beveik visus 2013-ųjų topus. Pradėjusi solinę karjerą kaip Fever Ray, Karin toliau prisidengusi popmuzikos šydu propagavo anarchizmo idėjas. Naujausias jos albumas “Plunge” – moteriškas manifestas, kuriame ji skelbia feministines, politines idėjas, skatina laužyti seksualinius tabu ir atrasti naujus malonumus. Dar vienas antausis jau ir taip #metoo pažabotiems vyrams.
Organizatoriai šiam koncertui pasirinko slaviškos reputacijos koncertų salę “Compensa”. Tai užbaigė savotišką agentūros “8dw” renginių trilogiją: Ghostpoet, King Krule ir Fever Ray. Ne paslaptis, dalis publikos savo laisvalaikio eurus išleido ne tik šiuose koncertuose, bet ir panašiu laiku vykusiuose, nostalgija varomuose Kraftwerk ir Depeche Mode pasirodymuose. Tokiame kontekste Fever Ray surinkta kelių tūkstančių žmonių auditorija atrodo gana solidžiai. Tarkim, liudininkų teigimu, Future Islands koncerte apsilankė dvigubai mažiau žmonių. Šįkart balkonas buvo uždarytas, jame buvo matyti tik kompiuterio melsvai apšviestas muzikos žurnalisto R.Zilnio veidas. Prisimenu, prieš pliusminus 10 metų patys būdavome priversti važiuoti į tokio kalibro koncertus Rygoje: Morrissey, Kings of Convenience, Nouvelle Vague, Air, Mum ir kt. Smagu, kad situacija apsivertė ir užrašas “Lithuania” pateko ant Fever Ray turo marškinėlių.
Kičiniai vestibiulio kandeliabrai kaskart išsklaidydavo salėje susikaupusius kerus, o vietinių bufetų darbuotojai sukosi pabrėžtinai neskubėdami. Kaip rūbinės darbuotojai, jie neatrodė labai patenkinti savo padėtimi. Matyt, nemotyvuoja menedžeris savo darbuotojų. Fotografai ant blizgančių laiptų medžiojo vietines žvaigždutes – atrodo, kad kuo daugiau žinomų veidų sušmėžuoja renginyje, tuo jis tampa geresniu. Tuštybės mugė ir sproginėjantys socialiniai burbulai.
“Compensa” salė savo pločiu ir įėjimais iš šonų primena a.a. Vilniaus sporto rūmus. Toks sumažintas variantas. Renginį didžiulėje scenoje pradėjo vieniša(s) Tami T. Liūdna apšildančio atlikėjo dalia – neišsišokti, bet tuo pačiu ir palaikyti publikos dėmesį. Tami T baigus pasirodymą visi su palengvėjimu gana draugiškai paplojo. Pažiūrėk, kuo Tami T grojo:
Tada pasirodė tos, kurios prašė merginas užimti priekines eiles, nefilmuoti ir būti čia-ir-dabar, neužstoti mažesniems vaizdo. Toks Fever Ray publikos rider’is. Dėl nefilmavimo – visiškai pritariu ir didžiąją koncerto dalį visi bijojo išsitraukti savo “galūnes”. Tik bisui užgrojus “If I Had a Heart” daugelis nesusivaldė. Vėl jaukiai ir raminančiai sužibo aplink žydrieji ekranai – viskas nufilmuota, įrodyta, kad buvau ir girdėjau “tą gabalą iš “Vikingų”. Dėl vaizdo neužstojimo buvo sunkiau – kartą teko ir pasitraukti, nes čia “užimta”. Stovimam koncerte, žinoma, svarbu užsiimti _savo_ vietą. Na, ir liko klausimas, ar aukšta mergina turėtų užleisti vietą mažam vyrui. Labiau paisyti nurodymo merginos – į priekį, ar neužstok vaizdo mažesniam?
Koncertas Vilniuje nevirto ryškiaspalve queer fiesta. Karin ir jos merginos buvo pasipuošusios įvairiais kostiumais, tačiau jų neužteko iki galo išjudinti sustingusią, kartais atrodo net nežinančią, ko čia atėjo, publiką. Reikia pripažinti Karin irgi nepersistengė – be darbinės “labas-ačiū-sudie” komunikacijos, daugiau bandymų nelabai ir buvo. Tiesą sakant, iš tokios socialiai aktyvios atlikėjos tikėjausi bent jau vieno kito pareiškimo, tačiau teko pasitenkinti atliekamais kūriniais. Kita vertus, buvo įdomu girdėti kitokias kūrinių aranžuotes nei įrašuose. Kai kurios jų buvo tiek pakeistos, kad vargiai buvo galima atpažinti kūrinius, kai kurios skambėjo geriau nei įrašuose. Keliskart per salę nušuoliavo “arkliukai” – sudėtingus ritmus pasirinkusios perkusistės ne visada suvaldė savo juodbėrius. Na, o publika praleido kelis šansus išsijudinti per afro-tropines ekskursijas, nepaisant to, kad koncertas prabangiai “iškrito” penktadienį. Trumpas kelių kūrinių bisas ir visiems užteko.
Viskas įvyko pernelyg teisingai, tvarkingai ir tylokai, kad būtų įsimintina. Keliskart pagavau save užsigalvojus visai apie kitus dalykus – tikrai geruose koncertuose taip nebūna. Prisiminiau kitų ryškių moteriškių pasirodymus: Merrill Beth Nisker aka Peaches reivas ar Kathleen Hanna ex-Bikini Kill, ex-Le Tigre, o dabar – The Julie Ruin rokenrolas skambėjo gerrrokai trankiau ir įtikinamiau.
Komentarai