Klausimas – kas šiek tiek depresyvų antklodžių kokone pasislėpusį asmenį trečiadienio vakarą išdrįstų išvilioti iš saugaus urvo?
Žinoma, jog koncertas! Savaitės viduryje Kablys kelis melomanus ir visus iki vieno Vilniaus hipsterius (seniai mačiau tiek daug barzdų ir nutįsusių megztinių vienoje vietoje, net turint omenyje kasdienius vizitus į dailės akademiją) nusprendė pradžiuginti svečiais iš skandinavijos Liima ir juos apšildančiu Garbanotu Bosistu. Ar buvę geležinkeliečių rūmai kada nors galėjo numanyti, jog taps psichodelinio roko ir šiaurietiško electro pop gerbėjų susirinkimo vieta? Turiu rimtų abejonių. Bet kuriuo atveju, į Kablį keliavau be didelių pretenzijų – niekada neteko klausyti Liima, o naujausias Bosisto vinilas girdėtas ir internetiniu formatu, ir gyvai. No alarms and no surprises.
Sutemus ir absoliučiai naiviam pavasario pažadui pavirtus klampia purvina koše atklampojame į kol kas neperkrautą barą-skatepark‘ą-šokių salę Naujamiestyje. O aštuntą Garbanotas Bosistas jau lipa ant labai kompaktiškos scenos. Koncerte visko po truputį – naujojo Room for you ir senojo albumo ištraukų, bandymo perdainuoti alternatyvų repą, mažyčių juokingų šokių ir prisiminimų, jog Noreika buvo nerealus bičas. Tikrai taip. Šarūnas sveikinasi su kiek per rimta publika – turbūt šįkart jų grojimas panašus į nedidelį chaosą. Kreivai nukirstos dainų pabaigos. Antrą kartą girdėtas bandymas patobulinti Mesijaus ir Münpauzn Jie išskrido į kosmosą – ir antrąkart atnešantis truputėlį nusivylimo (tikrai nesupykčiau paįvairinimui išgirdusi atvirkštinį variantą, Kudirkai kviečiant grįžti namo). Prie skepticizmo prisideda ir mano asmeninė alergija užtęstiems Bosisto jam‘ams, kai, atrodo, jog publika pradeda mandagiai žiovauti.
Vis dėlto GB visiškai tinka lengvam įsišokimui – juk ne viskas turi būti atgrota švariai ir tvarkingai. O dar pridėjus nuostabius vokalisto pastūgavimus bei mane visuomet patraukiančius trumpus gražius sąskambius, puikiai įsikomponuojančius į plaukiančią visumą, išeina gan neblogas mišinys. Naujausias grupės albumas – nors, anot autorių, parašytas iš entuziazmo trūkumo ir keistai apatiškos būsenos, visada verčia galvoti apie pavasario linksmybes. Neperkrautas, papildytas nostalgija ir toliau tęsiantis psichodelikos pirmūnų kūrybinę liniją. Istorijos moralas – nors šįkart GB labiau panašėjo į Vileikos garažų sensaciją, o bosistas (kaip netikėta) neturi garbanų – buvo, kaip visuomet, jauku klausyti.
Pertrauka. Kol ant scenos keliauja Liima, truputis priešistorės – grupė gimė iš 700 koncertų atgrojusių danų Efterklang branduolio – Casper Clausen, Rasmus Stolberg, Mads Brauer – draugystės su suomių būgnininku Tatu Rönkkö. Vizitinė kortelė – elektronikos, indie pop ir ambient mišinys bei energingi gyvi pasirodymai. O Vilniuje pristatomas antrasis, šiek tiek tamsesnis, lengvos trisdešimtmetį vokalistą užpuolusios egzistencinės krizės įkvėptas albumas 1982. 1982-aisiais gimsta Liima frontman‘as Casper, o Time Magazine metų žmogumi išrenka asmeninį kompiuterį. Lyg žiūrėtum atgal, nuolatos judėdamas į priekį. Kūrybinis procesas vyko blaškantis kelyje, tarp Londono, Kopenhagos, Madeiros salos, Berlyno bei koncertų Norvegijos mokyklose. O grupė, paprašyta apibūdinti savo naująjį kūrinį trimis devyniasdešimtuosius primenančiais žodžiais tvarkingai išvardina – Glasnost, Rembo, žaidimų konsolė. Būtent. Slegiantis, bet verčiantis judinti kojas.
Taigi priešais – keturi muzikantai, susipažinimą pradedantys daina David Coperfield. Teisingumo dėlei reikia paminėti, jog turėjusia vadintis Harry Potter (bet, deja, užstrigusios legalumuose). Magiška? Šiek tiek, rodos, jog ir publikai, ir atlikėjams reikia laiko įsijausti. Draugė juokiasi – jai Liima atrodo kaip narkotikų prekeiviai iš serialo Narcos. Man pagrindinio vokalisto baltas švarus chalatas labiau panašėja į Breaking Bad žydro metamfetamino virimui skirtą aprangą. O tuomet aplanko nušvitimas – jei Jėzus superžvaigždė reinkarnuotųsi į žmogų, rūkytų žolę, sukurtų pop grupę ir aplankytų Vilnių – tai, be jokių abejonių, būtų Liima.
Scenoje, vadovaujantis gryna statistika, vieni iš laimingiausių žmonių planetoje. Ilgaplaukis vokalistas maniakiška šypsena šiandien apsiavęs sandalais. Gitaristas publiką stebi visiškai savimi patenkinto žmogaus mina ir nuolatos linguoja. Būgnininkas turi blizgančius būgnus. Ir spindinčias kelnes. O kampe pasislėpęs paskutinis grupės narys rūpinasi elektronika. Ir visi augina ūsus! Jie kuria purvinoką disko interpretaciją ir puikiai jaučia vienas kito virpesius – vokalas tampa bendro muzikinio audinio dalimi ir persidengia su atmosferiškais kompiuterinių žaidimų garsais. O šį labai minkštą skambesį papildo sunkus monotoniškas ritmas. Liima į Kablį atpučia šiaurietišką skambesį. Ir ne tik jį – juk tamsoje daug laiko praleidžiantys skandinavai garsėja gerais vakarėliais.
Vokalistas, primenantis stipriųjų gėrimų padauginusį dėdę iš hipiško giminės susitikimo, užmezgą muzikinį dialogą su klausytojų minia. Jis virsta į skatinimą garsiai skanduoti dainos Jonathan žodžius. Publika pasiduoda. Jonathan I can‘t tell you I masturbate. Tikrai nedaug kam tai pavyktų. Na nebent Jėzaus antrininkui, propaguojančiam seksualinį išsilaisvinimą. Staigmenos greitai nesibaigia – būgnininkas viduryje minios groja keptuvėmis ir puodais, o vokalistas nusileidžia žemyn apkabinti savo klausytojų. Vientisos stilistikos dainos susipainioja mintyse – pereinama prie labiausiai radio friendly hito 1982 bei kūrinių iš pirmojo albumo ii – šiek tiek persisotinu tirštų garsų. Bet, geri klausytojai nusipelno papildomos muzikos – Liima koncertą baigia Black Beach, inspiruoto (atspėjote) juodų paplūdimių. Pasakojimas apie sukūrimą kažkur Madeiros saloje iškart priverčia užsinorėti ten nukeliauti. Nors net negalėčiau parodyti vietos žemėlapyje.
Trumpa pauzė, padėka sunkiai ištariamam Garbanotam Bosistui, daug mojavimo, oro bučinių ir tuomet (neįsivaizduoju kam turėčiau dėkoti, bet siunčiu milžinišką padėką nežinoma kryptimi) užgroja ABBA The winner takes it all. Pritariu. Keturi ūsuoti dėdės iš skandinavijos taikiai šypsosi.
Po koncerto nei grupė, nei klausytojai neskuba skirstytis. Mintyse sukurpiu išvadas – dėl, lyginant su koncertu, plokščio garso, klausyti mp3 formatu sektųsi sunkiai, bet vakaras pasitaikė išties neblogas.
O Liima sako, kad nors lauke šalta, šis koncertas atnešė vasarą.
Fingers crossed, jog jie yra visiškai teisūs.
Komentarai