2014-aisiais “Ore” atidavė nekaltybę tada dar “Velnio akmeniui”. Pastarasis jau kitais metais pakeitė savo vardą į sklandesnį anglišką “Devilstone” ir sulaukia vis daugiau norinčių atsiduoti: šiemet automobiliai netilpo jau ir papildomame parkinge, rikiavosi aplink kapines, o erdvės prie naujosios “Barbablu” scenos prisipildė palapinėmis. “Ekstremalaus rokenrolo kurortas, kurio atmosfera įkvepia saviraiškai ir transliuoja alternatyvios kultūros žavesį,” kartu su tūkstančiais poilsiautojų atšventė savo 10-ąjį jubiliejų. Kiek nekaltybių buvo paaukota?
Anykščių centre šiemet pasitiko… gaidys! Virš buvusios “Vorutos” parduotuvės menininkas iš Belgijos DZIA išpiešė grybuose stovintį miesto gelbėtoją. Nors viskas buvo padaryta legaliai, nenuostabu, kad “Devilstone” organizatoriai susidūrė su vietiniu pasipriešinimu iš rajono Kultūros tarybos pusės, o kai kam tai “asocijuojasi su kelių gaideliais ar net baime, kad turistai Anykščių nepravardžiuotų gaidžių miestu.” Sunkoka nugalėti “zonos” leksikoje tokias tvirtas pozicijas turintį paukštį – paskaityk komentarus čia. Kaip ten bebūtų, Anykščiai per 10 metų, atrodo, pradeda suvokti, kad festivalio ir miesto simbiozė yra naudinga tiek emociškai, tiek ekonomiškai, o “velnias” – ne toks baisus, kaip jį piešia ispanų menininkas Joan Cornellà, kurio parodą iki rugpjūčio vidurio dar galima apžiūrėti Anykščių viešojoje bibliotekoje. Pamenu, prieš 5 metus vietiniai pravažiuodami tyčia aptaškė rokenrolo piligrimus, o šiemet jau tik ironiškai šypsodamiesi sakė: “Ai, į “Norfą” neisiu, ten daug velnių”.
Nors festivalio organizatoriai nuo pat Rytų scenos atsiradimo nuosekliai plečia žanrines ribas, legendiniai www.devilstone.net komentatoriai toliau verkia dėl sunkiosios muzikos mažėjimo. Kartais net atrodo, kad visos tos aistringos diskusijos slapta kurstomos pačių organizatorių, siekiant išlaikyti buzzą. Kaip ten bebūtų, verkti, kad “Devilstone” nebėra metalo darosi banalu. Ortodoksai jau senokai atsitraukė į paskutinį metalo forpostą “Kilkim Žaibu”, o likusiems, atrodo, visai patinka tai, ką jie girdi. Pastaraisiais metais festivalio publika bene margiausia Lietuvoje. Ir labiausiai linkusi puoštis – to galėtų pavydėti net kolegos iš “Yaga”, kur trance kultūra lyg ir įpareigoja apsirengti įdomiau nei į sodybą. Kaip pastebėjo vienas komentatorių: “naujas trendas – spalvingi pozityvūs satanistai”. Nieko keisto, nes šiemet Anykščių šilelis tiesiog kibirkščiavo nuo visiškai skirtingos muzikos polių: Marduk ir Boy Harsher, Rotting Christ ir First Hate, Brutus ir the KVB bei kitų. Beje, respektas, kad “Devilstone” sugeba įtikinti savo rėmėjus, kad jų logotipai ant scenų nėra būtini. Gal tokia “higiena” atrodo nebūtina, tačiau ji padeda koncentruotis į muziką. Nors ir ta pusnuogė mergina “Vakaruose” kartais atitraukdavo dėmesį.
Šiemet pagaliau išryškėjo ir šiuolaikiška “Devilstone” PC pozicija. Ne paslaptis, didelė dalis metalo, ypač black’o, scenos veikėjų yra daugiau ar mažiau seksistiškai, nacionalistiškai, dažnai net nacistiškai nusiteikę individai. Jiems ir boba turi būti savo vietoje, ir jau minėtas gaidys turi kitą prasmę. Tas pats Lemmy ir jo Motorhead’ai visada flirtavo su vokiška imperine simbolika, jau nekalbant apie Konfederatų (Pietinės valstijos JAV pilietinio karo metu norėjusios atsiskirti ir pasisakiusios už vergvaldystę) vėliavą, kuri kažkodėl tapo savotišku rokenrolo, kaip pasipriešinimo nusistovėjusiai tvarkai, simboliu. Net tokia, atrodytų, nekalta rokabilio grupė kaip Stray Cats nevengdavo pasipuošti šia vėliava. Ir štai rokenrolo kurorto procedūrų įkarštyje – pranešimas dėl neleistinos simbolikos ir atributikos:
“Ką tik buvome informuoti, kad festivalio teritorijoje pasitaikė individų, mojavusių Konfederacijos vėliava šiandien bei per keletą pasirodymų vakar.
“Devilstone” yra festivalis, kuriame laukiami ir gerbiami visi. Mes už ekspresijos laisvę ir rokenrolą, bet ne neapykantą. Dėl to simboliai ir atributai, skatinantys bet kokią neapykantą, įskaitant rasinę, yra GRIEŽTAI DRAUDŽIAMI. “Devilstone” nėra vieta tokiam elgesiui ir jis nebus toleruojamas. Asmenys, demonstruojantys tokią ir panašią simboliką bei atsisakę paklusti nurodymams ją paslėpti, bus liepiami palikti festivalio teritoriją.”
Kaip suprantu, šį pranešimą inicijavo amerikiečiai Boy Harsher, nes vietiniams tai neužkliuvo. Kita vertus, prisiminkime, kiekvienas bandymas panaudoti Sovietų Sąjungos simboliką mūsuose sutinkamas labai audringai – “Adidas” buvo priverstas išimti sovietinius krepšinio marškinėlius iš prekybos, dėl tos pačios simbolikos naudojimo pasaulyje garbinamas dizaineris Gosha Rubchinskiy postsovietinėje erdvėje vertinamas dviprasmiškai. Daugeliu atveju tai lyginama su fašistinės simbolikos naudojimu. Vėlgi, o ką tuomet kalbėti apie kai kurių mėgstamą “Boy” ir jų “erelį”? Norintys galėjo apkaltinti organizatorius, pvz., seksizmu dėl plakatuose ir ant pagrindinės scenos naudoto merginos atvaizdo, bet… kita vertus, festivalio scenose šiemet turbūt buvo kaip niekad daug merginų. Pasaulis – sudėtinga vieta gyventi. Paini schema.
Po tiek ditirambų, reikėtų paridenti ir nedidelį kritikos akmenėlį. Informacija apie grupes ir jų grojimo laikus internete pateikta maksimaliai nepatogiai. Visų pirma, kodėl atlikėjai išdėlioti ne pagal seną gerą abėcėlę, o pagal… nelabai aiškius subjektyvius kriterijus? Nieko, galima praskrolinti tuos pusšimtį atlikėjų ir susirasti reikiamą, bet nueini į programą, žiūri, kas dabar groja ir negali tiesiog paspausti ant pavadinimo ir pasiskaityti. Ne, turi grįžti į bendrą atlikėjų sąrašą ir susirasti viską jau minėtame bendrame sraute. Festivalyje taip brausinti yra mažiausiai noro. Tikiuosi, 2019-aisiais organizatoriai ne tik ištaisys tai, bet gal pagalvos ir apie specialų “Devilstone” appsą. Šiais laikais tai nebėra prabanga, o būtinybė.
Muzika? Taip, festivalyje buvo muzikos, visi atvažiavo, visi pagrojo. Koncertai vyko laiku ir, su keliomis išimtimis, kokybiškai. Kiekvienas mūsų parsivežė savo favoritus. Festivalyje net ne viskas priklauso nuo muzikantų – daug ką lemia tuometinė individo savijauta ir cheminė organizmo sudėtis plačiaja prasme. Visko pamatyti buvo tiesiog neįmanoma, nes pasirodymai vyko beveik non-stop 24 valandas per parą. Organizatorių įvardyti kaip vieni svarbiausių Preoccupations skambėjo neįprastai sunkiai ir piktai dėl garso problemų, o danų Iceage publiką nusinešė kiti koncertai ir lietus. Tuo tarpu kai kurie mažesnėmis raidėmis įrašytų atlikėjų koncertai pavyko daug geriau. Bene labiausiai nustebino italai Sonic Jesus, be pretenzijų užkūrę “Barbablu” sceną. Likęs subjektyvus muzikinis “Devilstone” scenarijus pagal “Ore”: Steak Number Eight, Manfredas, The KVB, Die Wilde Jagd, Au-Dessus, Yuri Gagarin, Marduk, Dewolff, Brutus, Skeletonwitch, First Hate, Boy Harsher. Gal metas atsisakyti pasenusio modelio išskirti atlikėjus šrifto dydžiais? – “Devilstone” patirtis ir kalibras jau kurį laiką yra savotiškas kokybės ženklas ir kiekvienas jo atlikėjas yra savaip svarbus.
Kaip prasitarė vienas pažįstamas, beje, senas elektroninės muzikos didžėjus bei kelerių metų sugyventinis “Roskildėje”, mums pasisekė, kad Lietuvoje vyksta toks festivalis su tokiais koncertais. Ir nebereikia niekur važiuoti – viskas vyksta čia, Anykščių šilelyje.
Komentarai