Metų pradžioje Vilniuje vyko “Garzen” festivalis, kurio metu keliose scenose pasirodė visas būrys Tel Avivo atlikėjų. Vieni ryškiausių jų – grimuotas gitarinis kabaretas The White Screen, “Paviljone” įtraukęs savo keistą fantazijų pasaulį. Jau tada vienas “Sūpynių” organizatorių prakalbo, kad norėtų juos įtraukti į festivalio programą. Paskutinį liepos savaitgalį “Toliejos” poilsio komplekse The White Screen vėl kvies į savo kelionę. Jei vis galvoji, kad “Sūpynės” – vien techno festivalis, tai galvok iš naujo.
Pokalbyje apie minėtą “Garzen”, jo iniciatoriai ir to paties pavadinimo leiblo globėjai duetas Red Axes pristatė The White Screen: “jie kuria muziką be sienų ir ribų, nuo kabareto iki organiškos industrijos. Jie koncentruojasi į savo vidinius balsus ir aistras, o jų koncertai – kaip ne iš šio pasaulio.”
Apie jus nėra tiek daug informacijos, todėl, visų pirma, papasakokit, kaip The White Screen atsirado Tel Avivo muzikos žemėlapyje? Pradėkime nuo “Gyveno kartą du pusbroliai, Gabriel and Gilbert Broid…”
Gyveno kartą du pusbroliai, Gabriel and Gilbert Broid, kurie jaunystėje gyveno atskirai. Gabriel užaugo Europoje, tuo tarpu Gilbert – Jeruzalėje. Jiedu buvo labai artimi, tačiau nutolę ir susitikdavo tik per vasaros atostogas ir Broid’ų giminės susitikimus.
Jie klausydavo daug muzikos ir kalbėdavo apie ją. Pusbroliai tapo priklausomi nuo Lou Reed ir The Velvet Underground įrašų, bandė suprasti jų pasąmonines mintis ir kurti savo įsivaizduojamą pasaulį.
Kai Gabriel buvo paleistas iš tarnybos Izraelio kariuomenėje, jie įkūrė tamsaus kabareto ir pankroko grupę The Common Cold. Ši kultinė grupė be sustojimo koncertavo kiekvienoje purvinoje skylėje, išleido du albumus ir sprogo savo augančios minios akivaizdoje dėl asmeninių priežasčių ir meninių sunkumų.
Tuo metu G & G nusprendė atversti naują baltą ir švarų puslapį, klestinčią meilės, laisvės, fantazijos ir kūrybos sceną, kurioje jų dainos galėtų tarpti ir amžinai augti – tai buvo The White Screen!!!
Mūsų pokalbyje “Garzen records” vadovai jus apibūdino taip: “jie kuria muziką be sienų ir ribų, nuo kabareto iki organiškos industrijos. Jie koncentruojasi į savo vidinius balsus ir aistras, o jų koncertai – kaip ne iš šio pasaulio. Ką sako jūsų vidiniai balsai?
Nemėgstame užsidaryti viename žanre. Mėgstame visų rūšių nepaklusnią muziką. Savo muzikoje ieškome ribų ir tik jas radę pasijuntame gerai.
Tie patys “Garzen records” jus apibūdina kaip “trash/glam/rock’n’roll karalius, iš naujo atrandančius seksą ir geismą muzikoje”. Ar jūs patenkinti tokia karalyste?
Mes niekada nesame patenkinti. Pasitenkinimas – tai jausmas, kurį jaučiame retai.
Mums patinka tai, ką darome ir žinome, kad darome didelę įtaką vietinei scenai ir jaunoms Tel Avivo sieloms, tačiau norime daugiau.
The White Screen yra laisvas organizmas, turintis nuolat keistis ir judėti, be viso to The White Screen numirtų.
Todėl esame tokie laimingi gavę galimybę atvykti į Lietuvą ir pasidalinti savo mintimis su šviežiais žmonėmis naujoje aplinkoje.
Grojote “Garzen” festivalyje Vilniuje. Kokie jūsų įspūdžiai apie miestą ir jo atmosferą?
Tai buvo žavinga patirtis!!!
Pajutome daug meilės iš vietinių žmonių ir labai natūralų bei stiprų vaibo ryšį. Manau, nematomos linijos jungia Vilnių ir Tel Avivą.
Ponas Manfredas ir jo partneriai sukūrė nuostabią meno, meilės ir naujų kultūrų tyrinėjimo sceną. Mums garbė būti šios naujosios bangos dalimi.
Mūsų seneliai yra lietuviai, todėl vaikščioti Vilniaus gatvėmis yra daugiau nei ypatingas jausmas. Pasijutome kaip namie.
O kas jus pačius įtakoja be muzikos?
Karts nuo karto šokame mėgėjų grupėse. Kiekvienam žmogui reikia hobio.
Žali ekranai naudojami tuomet, kai personažus ar objektus norima perkelti į kitas erdves. Kam reikalingi balti ekranai? Radau tokį apibūdinimą: “Baltas ekrano puslapis naudojamas rasti purvo arba mirusius taškus tavo ekrane”.
The White Screen yra visur. Politikai naudoja didelius ekranus, kad apakintų žmones ir jie nieko neklausinėtų. Norime, kad fašizmas kristų galutinai ir iškiltų tyra balta.
Gyva ir elektroninė muzika Lietuvoje vis dar pakankamai atskirtos, tačiau, atrodo, Tel Avive jos skamba kartu? Net jei savo naujojo albumo pavadinimu paskelbėte “mirtį techno”, visi supranta, jog tai – ironija.
Prieš 2-3 metus Tel Avive rokenrolo ir elektroninės muzikos scenos buvo visiškai atskiros ir laikėsi atskirai. Tačiau dėl kultūrinių pokyčių ir atviro mąstymo, atėjusio su Red Axes ir jų “Garzen records” iškilimu, šiandien šios scenos nebėra priešai. Galime bendradarbiauti su Red Axes, Autarkic, Xen, kitais elektronikos atlikėjais ir tuo pačiu džeminti su savo draugais iš pogrindinės rokenrolo scenos Ryskinder, The Crotches ar Hila Ruach. Muzika ir dvasia yra žymiai svarbiau nei terminai.
Nesuprantu hebrajiškai, tačiau rašoma, kad jūsų “tekstai yra labai politiški ir kritikuoja visą sistemą bei Izraelio vadovus”. Kas jums ypatingai nepatinka Izraelio politikoje? Man visada kyla klausimas, kaip jaučiasi dirbtinai sukurtos valstybės piliečiai, apsupti visiškai kitokios kultūros?
Tikrai sudėtinga čia gyventi. Tiek daug įvairių žmonių ir nuomonių, nesibaigiančio karo zona. Svetimšalis nesuprastų.
Sistema yra šūdas. Visur. Jaučiame, kad esame įpareigoti rašyti ir dainuoti apie tai. Tikiu, tą patį darytume, jei būtume gimę bet kur kitur pasaulyje.
“Tarp šokių aikštelės ir laužavietės. Tarp tamsos ir šviesos” – tai skamba beveik kaip “Sūpynių” festivalio aprašymas. Ar jums yra skirtumas groti urbanistinėje ar natūralioje aplinkoje?
Aplinka, taip pat kaip ir publika ir bendra atmosfera labai mus įtakoja. Kiekvienas pasirodymas mums ir publikai yra unikali kelionė. Mūsų tikslas – išgyventi kiekvieną momentą, stipriausiai, iki kaulų gelmių.
Gamta atveria mūsų protus ir atpalaiduoja kūną. Kvapas gali išvesti iš proto.
Mes truputį pajutome lietuviško miesto dvasią ir negalime sulaukti, kol pamatysime nerealų “Sūpynių” kraštovaizdį.
Kada labiausiai jaučiatės ore?
Kai nuimti visi suknisti ekranai!!!
Internete:
[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
There’s not so much information about you, so first of all, tell how The White Screen appeared on Tel Aviv’s music map? Let’s start from “There were two cousins, Gabriel and Gilbert Broid…”
“There were two cousins, Gabriel and Gilbert Broid who lived separately when they were young. Gabriel grew up in Europe while Gilbert grew up in Jerusalem, they were very close but very far and met only in summer vacations & Broid Family events.
Together, they used to listen and talk about music a lot. They Became addicted to Lou Reed & The Velvet Underground records, tried to understand their subconscious messages and to create their own imaginary world.
After Gabriel was released from the Israeli army, they opened up a punk dark cabaret band named “The Common Cold”. The hardcore-cult band performed non-stop in every filthy venue, released 2 albums and exploded in the face of its growing crowd, due to personal issues and artistic difficulties.
That’s the time that G & G decided to open a new white, clean page, a healthy platform of love, freedom, imagination and creation, in which their songs could live and grow eternally – this is THE WHITE SCREEN !!!
In our interview, Garzen records bosses told about the band: “music with no boundaries or limits , from cabaret to organic industrial, focusing on their inner voices and passions”. What are your inner voices tell to you?
We do not like closing ourselves in a genre. We like naughty music from all kinds. we are looking for the edge in our music and when we find it we feel comfortable.
The same Garzen records describe you as “the kings of trash/glam/rock’n’roll, are re-inventing sex and lust in music.” Are you satisfied with such a kingdom?
We are never satisfied. Satisfaction is a feeling we rarely feel.
We like what we do and know that we have a lot of influence on local scene and young souls of Tel Aviv, but we want more.
This is why we are so happy to have the opportunity to arrive to Lithuania and share our messages with new fresh people in a new environment.
The White Screen is a free organism that has to change and move all the time, without the movement – The White Screen will die.
What are influences apart from musical ones?
We are dancing in amateur groups from time to time.
Every man needs a hobby.
Green screens are used, when you want place characters to other environments. What are white screens used for? I had found one description like: “White fullscreen page to find dirty spots or dead pixels on your screen.”
The White Screen is everywhere. Politicians put big screens so the people will be blind, and ask no question. We want to bring the fascism to fall eternally and the pure white to rise.
You did played at Garzen festival in Vilnius. What are you impressions about the city and the atmosphere?
It was a fascinating experience !!!
We felt a lot of love from the local people, and a very natural and strong connection to the vibe. I think an invisible line connects Vilnius & Tel Aviv.
Mr. Manfredas and his partners created a beautiful scene of art, love and exploration of new cultures. We feel honored to be part of this new wave.
Our grandparents are Lithuanian so to walk in the streets of Vilnius feels more than special. Feels like home.
Live music and electronic music are still quite isolated in Lithuania. But it seems usual in Tel Aviv? Even though you declared “death to techno” with your new album’s title, but everybody understands it’s an irony.
2-3 years ago, also in Tel Aviv the Rock’nroll & Electronic music were very isolated and apart. But due to cultural changes, open mindedness that came with the growth of Red Axes and Garzen Records label, nowadays the scenes are no longer enemies. We can collaborate with Red Axes, Autarkic, Xen and more electronic artists, and in the same time and place to work and jam with our friends from the rock’nroll underground scene like Ryskinder, The Crotches and Hila Ruach. The spirit and music is much more important than the title.
I don’t understand Hebrew, but it says, that your “lyrics are very political and criticize the whole system and leadership in Israel”. What you don’t like in Israel’s politics especially? To me it is always a question, how citizen of artificially created state, feel themselves in the middle of different culture?
It’s really confusing to live here. So many kinds of people and opinions, endless war zone. A stranger would not understand.
The system is a shit. everywhere. We feel that we have a responsibility to sing and write about it, and I believe we would have done the same if we were born anywhere else in the world.
“Between the dancefloor and a campfire. Between darkness and light” – that sounds almost like Supynes festival description. Is there difference for you to play in urban places and in nature?
The environment of the show, like the crowd & the atmosphere have a big influence on us. Every performance is a unique journey for us and for the crowd. Our goal is to live every moment, the strongest, to the bone.
Nature opens your mind and can relax your body. The smell can make you crazy.
We felt a bit of Lithuania urban side, and can’t wait to see its Supyness supernatural countryside.
When do you feel the most “in the air” (that’s a name of our e-magazine in Lithuanian)?
When the fuckin’ screen if OFF !!!
Online:
Komentarai