[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Daugelis mūsų ’70 ir ’80-ųjų sandūros Niujorką įsivaizduojame romantiškai, tačiau tai buvo purvina ir atšiauri vieta gyventi. Tuo metu Manhetenas dar nebuvo išblizgintas ir kosmiškai brangus rajonas, tuščius pastatus užėmė įvairaus plauko menininkai. Vaizdingai to meto atmosferą mieste savo autobiografinėje knygoje “Tiesiog vaikai” aprašė iš provincijos čia atvykusi Patti Smith. Vis dėlto kaip ir daugeliui to meto veikėjų, ši aplinka tapo geru atspirties tašku mūsų pašnekovui Justin Strauss, gyvajai Niujorko naktinio gyvenimo istorijai. Pradėjęs nuo netikėtų vokalisto pareigų power-pop grupėje, vėliau jis taip pat netikėtai įsiliejo į pirmąją didžėjų bangą, o dar vėliau įsirašė ir tarp remiksavimo pionierių. Kalbėjomės prieš Justin vizitą Vilniuje.
Justin Strauss karjera šiuolaikinėje muzikoje prasidėjo, kai jam buvo 17-ka. Dar besimokydamas mokykloje Niujorke, jis mėgo the Beatles, glamroką, David Bowie ir viską, kas britiška. “Sutikau merginą ir įsimylėjau, o ji pažinojo vaikinus iš grupės, kuri vėliau tapo Milk’n’Cookies. Susidraugavome, nes mėgome tą pačią muziką. Mano tėvas turėjo 4 takelių “Teac” magnetofoną, kuriuo pradėjome įsirašinėti mūsų rūsyje. Tuo metu grupė buvo instrumentinė ir vienas vaikinų pasakė: “Atrodai kaip vokalistas, kodėl tau su mumis nepadainavus?” Nebuvau tikras dainininkas, padainuodavau savo miegamajame, bet niekada rimtai apie tai negalvojau,” – prisimena Justin.
Grupė įrašė keletą demo ir nusiuntė savo mėgstamų atlikėjų David Bowie ir Sparks vadybininkams. Pirmieji atsakė kažką panašaus į “gerai grojat, susisieksime vėliau”, tuo tarpu antrieji pagrojo įrašą Muff Winwood, vienam “Island Records” vadovų Anglijoje ir Sparks’ų “Kimono My House” prodiuseriui. Šis apsilankė Justin tėvų namuose Niujorke ir pakvietė grupę įsirašyti Londone. “Tai buvo fantastika, svajonė virto realybe”. Milk’n’Cookies įrašė albumą, susilaukė dėmesio ir persikraustė į Los Anželą. Deja, dėl įvairių priežasčių, tolimesnė grupės karjera nesusiklostė, o Justin susilaukė savo buvusios merginos skambučio iš Niujorko. Ji kvietė grįžti į Nujorką, nes čia atsidarė naujas klubas “The Mudd”, ir tapti didžėjumi. Justin pasakius, kad jis niekada nebandė didžėjauti, ji atsakė: “Nesvarbu, bet turi daug įrašų!”
Justin Strauss grįžo į Niujorką pačiu laiku. Buvo 1979-ieji, Niujorko scenoje dominavo blizgantis “Studio 54”, tačiau augančiai menininkų bendruomenei reikėjo alternatyvos, kurią pasiūlė “The Mudd”. “Niujorke tuo pačiu metu susitiko skirtingos meno formos: pankrokas, repas, hiphopas, disko”, – pasakoja J.Strauss: “Šioje scenoje sukiojosi tokie veikėjai kaip Jean-Michel Basquiat, Keith Haring, Kenny Scharf, muzika ir menas ėjo koja kojon link kultūrinio sprogimo. Tokios grupės kaip ESG ar Liquid Liquid, John Sex ir kiti išprotėję žmonės kūrė didžius dalykus ir visa tai atėjo tuo pačiu stebulingu momentu.”
Justin greitai įsitraukė į sceną ir sutiko Francois Kevorkian, tuo metu jau gana gerai žinomą klubų didžėjų. “Tada Francois nusivedė mane į “The Paradise Garage” ir tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Niekada nebuvau panašiuose tūsuose, nueidavau į diskotekas, bet kai pirmą kartą išgirdau grojantį Larry Levan, supratau, ką reiškia būti didžėjumi ir ko reikėtų siekti.” J.Strauss tūsindavosi didžėjaus būdelėje po savo grojimo kiekvieną šeštadienį ir ten susipažino su daug skirtingos muzikos ir kultūrų. “Larry galėjo viską kontroliuoti, ne tik muziką. Jis reguliavo netgi temperatūrą klube! Kartais išjungdavo visas šviesas, netgi budinčias išėjimų lempas ir negalėdavai matyti savo rankų. O dar konfeti pabūklai…” – aplinką Justin prisimena tarsi šeimą ir bažnyčią.
Vėliau Justin Strauss persikraustė į “The Ritz”: “Tai buvo naujas klubas, kur galėjau daryti viską nuo nulio. Netrukus jis tapo žinoma koncertų vieta, kur grojo visi nuo Kraftwerk iki Sugar Hill Gang, nuo Tina Turner iki Human League ir Depeche Mode. Programa tiesiog sprogdino vaizduotę. Grodavau ten kiekvieną vakarą, mačiau visus gyvai, apšildžiau neįtikėtinus atlikėjus”.
Nors didžėjai tuo metu buvo pogrindyje, netrukus radijo stotys ir prodiuseriai atkreipė dėmesį į tai, kas vyksta šokių aikštelėse. Justin pradėjo gauti bandomuosius įrašus su prašymais juos pagroti. Po truputį prasidėjo remiksavimo era – jos pionieriai buvo jau minėti Larry Levan ir Francois Kevorkian bei Shep Pettibone. Su Milk’n’Cookies apšilęs įrašų studijose, Justin Strauss netrukus prisijungė prie jų.
1984-aisiais įrašų studija buvo gana bauginanti vieta, o remiksavimas – komplikuotas procesas. “Iš esmės tai buvo laukiniai Vakarai,” – prisimena Justin: “Vietoje dabartinio sėdėjimo prie kompiuterio, tekdavo dirbti su juostomis. Gaudavome 24 takelių masterį, kurį nukopijuodavome į dar vieną juostą ir taip gaudavome 48 takelių aplinką – tuo pačiu metu sukdavosi dvi 24 takelių mašinos. Kartais vien pasiruošti darbinę medžiagą užtrukdavo visą dieną.” Tuomet jau prasidėdavo trynimas, karpymas ir papildomų partijų įrašinėjimas.
Kadangi remiksavimas reikalavo tiek pastangų, biudžetai buvo atitinkami – 30 tūkst. tuometinių dolerių buvo gana įprasta investicija. “Paprastai padarydavau kelis remiksus kiekvienai dainai. Vienoje palikdavau daugiau originalaus turinio, o tuomet darydavau tai, kad vadinau “Just Right remix” – pasukdavau viską kita kryptimi, pridėdamas daugiau house jausmo.”
Justin Strauss tapo pripažintu remikso meistru ir netrukus jau dirbo su tokiais vardais kaip Debbie Harry, Duran Duran, Skinny Puppy, Red Hot Chilli Peppers, Sinead O’Connor ir kitais. “Dirbau su juostų redaktoriais, Chep Nunez ir Tuta Aquino. Tai buvo visiškai naujas fenomenas Niujorke. Jie padarydavo nenormalius montažus, nukopijuodavo tavo perėjimus į ketvirčio colio juostą, sukarpydavo ir vėl sudėdavo dainą kartu, sukurdami neįtikėtinus breiksus. Buvo nuostabu tai stebėti, tai buvo tiesiog pjaustymas skustuvo ašmenimis dar iki skaitmeninės eros”.
Justin suformavo savo firminį “niujorkietišką” skambesį, tokį pat įvairų ir eklektišką kaip ir pats miestas. Jo remiksai tapo gairėmis house prodiuseriams ir remiksuotojams: Frankie Knuckles, David Morales ar Masters At Work. Šiandien jis toliau remiksuoja kartu su Bryan Mette po Whatever/Whatever slapyvardžiu, renka savo spalvingos praeities kreditus ir keliauja didžėjaudamas visame pasaulyje. Prisiliesti prie legendos gali “Opiume”.
Kur dabar esi ir koks ten oras?
Šiek tiek turuoju Europoje. Šiuo metu esu Kopenhagoje ir oras čia nuostabus. Saulėta ir ne per karšta.
Tavo pavardė tokia pati kaip austrų kompozitorių. Esi kilęs iš Niujorko, tačiau kur tavo šaknys?
Visi 4 mano seneliai atvyko iš Rusijos, o abu tėvai gimė Niujorke, kur aš ir užaugau.
Atrodo, “oro sąlygos” buvo nepalankios grupei Milk’n’Cookies, kurioje dainavai ’70-aisiais. Tačiau “Captured Tracks” prieš kelis metus perleido visus jūsų įrašus, o savo pagarbą atidavė Sonic Youth, Talking Heads, Ramones ir kitų grupių muzikantai. Ar kada nors galvojai, kad Milk’n’Cookies bus aktualūs 2015-aisiais?
Tuo metu negalvojome apie nieką kitą, tik apie šiandien dieną. Iš tikrųjų tik gerokai vėliau, kai žmonės internete pradėjo šnekėti apie grupę ir jos įtaką, sužinojau, kokį poveikį padarėme. Nereikia nė sakyti, jaudinantis atpildas žinoti, jog grupė vis dar aktuali ir vertinama.
Ar kada nors pagalvojai apie Milk’n’Cookies remiksavimą?
Iš tikrųjų ne. Milk’n’Cookies buvo atskiras dalykas, norėčiau, kad taip ir liktų. Bet dainavau keliuose naujuose projektuose, su kuriais dirbau, ir man buvo smagu ir įdomu.
Kokį gabalą įmiksuotum kalbantis apie 1975-ųjų Niujorką?
Nors jis išleistas keletu metų anksčiau, tai būtų Lou Reed “Walk On The Wild Side”. Manau, jis puikiai perteikė tą laikmetį.
Tarp muzikantų ir didžėjų yra/buvo tam tikra įtampa. Pirmieji groja “tikrais” instrumentais ir tampo savo aparatūrą, tu tarpu kiti tik “groja” įrašus ir susirenka visą šlovę. Kaip tavo draugai iš “Max’s Kansas City” ar “CBGB’s” klubų reagavo, kai pradėjai didžėjauti “Mudd” klube?
Iš tikrųjų šios įtampos nepajutau. Man tai buvo labai natūralus dalykas, kadangi dar vaikystėje rinkau įrašus ir grodavau juos draugams savo miegamajame. Niekada negalvojau, kad tapsiu didžėjumi, kol tai nenutiko. “Mudd” klube kartu su didžėjais taip pat grodavo gyvos grupės ir vyko įvairūs pasirodymai. Viskas atrodė taip, kaip ir turėjo būti.
Skaičiau, anksčiau didžėjai nebuvo taip garbinami, taigi tavo perėjimą iš roko grupės vokalisto prie didžėjaus pulto galima būtų vertinti kaip žingsnį atgal. Kokie pagrindiniai skirtumai tarp buvimo scenoje ir prieš šokių aikštelę?
Tai buvo visiškai kitokia patirtis. Bent jau man. Tuo metu didžėjai nebuvo vertinami kaip atlikėjai. Manau, būdamas scenoje kartu su grupe, susikuri tam tikrą komforto zoną. Kai didžėjauji, esi tik tu, todėl visas dėmesys tenka tau ir muzikai. Vis dar truputį nervinuosi prieš kiekvieną didžėjavimą. Manau, tai gerai ir verčia mane viską padaryti kuo geriau.
Atsimeni pirmą gabalą, kurį pagrojai “Mudd”? Arba savo 1979-ųjų hitus?
“Mudd” klube galėdavai groti bet ką. Neabejotinai grojau daug funk ir soul, sumaišytų su punk ir new wave. Taigi, galėjai išgirsti kažką iš James Brown, esu įsitikinęs, kad grojau jo “The Big Payback”, taip pat – kažką panašaus į Ian Dury arba The Slits.
Ar didžėjus galėjo pragyventi ’80-ųjų Niujorke?
Man pasisekė, nes, pradėjęs savo didžėjaus karjerą, gana greitai tapau puikių vietų DJ rezidentu – taip tuo metu tai veikė. Po “Mudd” klubo kiekvieną savaitę nuolat grodavau “The Ritz”, “Limelight” ar “Area”. Buvau pakankamai užimtas, be to, beveik tuo pačiu pradėjau ir savo, kaip remiksuotojo, karjerą. Iki šiol gyvenu Manhetene, kur viskas tuo metu ir vykdavo. Šiuo metu Manhetene klubinio gyvenimo praktiškai nebėra, viskas persikėlė į Brukliną, kurio scena yra gyva ir fantastiška.
“Mudd”, “The Ritz”, “Limelight”, “Area”, “Tunnel”, “Life”… o kokios vietos šiandien varo Niujorką į priekį?
Niujorkas, o tiksliau Bruklinas, dabar yra pakankamai įdomus kalbant apie klubus ir naktinį gyvenimą. Tokie klubai kaip “Bossa Nova”, “Good Room”, “Nowadays”, “Black Flamingo”, taip pat: “Jupiter Disco”, “House of Yes”, vakarėliai “Output” ir “Elsewhere”. Neseniai grojau naujame klube “Sutherland” – buvo nuostabu. Taip pat mačiau keletą naujų erdvių, kurios bus atidarytos kitamet ir galiu pasakyti, kad ateitis atrodo puikiai.
Ar dažnai pagalvoji: “O Dieve, liko 30 sekundžių, nežinau, ką groti toliau?!” ar susidarai daugiau mažiau stabilų setlistą kiekvienai nakčiai?
Taip, nutinka nuolat ir būtent tai man patinka. Niekada neplanuoju savo setų, nesudarinėju jokių sąrašų. Nors groju iš USB’ų ir vis dar šiek tiek vinilo, nesinaudoju “recordbox’ais”, o tiesiog susimetu viską į krepšį. Man taip labiau patinka.
Atrodo, gali užčiuopti šokio pulsą kiekviename kūrinyje, tačiau auditorija ne visada tokia… sakykim, išsilavinusi ir nori tik hitų. Kaip išlaikyti balansą tarp gero skonio ir gero vakarėlio?
Visada tikėjau savo instinktais bei skoniu ir, laimei, tai suveikdavo. Manau, vienas svarbiausių buvimo didžėjumi dalykų yra supratimas, kada sugroti gabalą. Ir kaip tai gali įtakoti tavo setą. Taip pat manau (tikiuosi), jog tave kviečia pagroti, nes žmonės įsivaizduoja, ko tikėtis.
Esi padaręs daugiau nei 260 remiksų, pradedant Greg Kihn Band “Reunited” (Dance remix) 1984-iaisiais ir baigiant Goldfrapp “Silver Eye” 2018-aisiais. Ar ką nors remiksuoji šiuo metu?
O taip, daug ir nuolat. Esu labai laimingas, kad teko dirbti su tokia daugybe nuostabių atlikėjų įrašų. Ką tik pasirodė Ferdinand “Feel The Love Go” Whatever/Whatever remiksas. Netrukus turėtų būti išleistas ir Alexis Taylor iš Hot Chip solinio albumo singlo remiksas. Taip pat – dar keletas kitų.
Koks tavo gero remikso receptas? Kokia turi būti pirminė medžiaga, kad pradėtum su ja dirbti?
Paprasčiausias atsakymas – pajuntu, kad galiu suteikti kūriniui kažką, kas nuneštų jį į kitą erdvę. Arba sustiprintų tai, kas jame jau yra, arba abu variantai. Nėra stebuklingo recepto, kiekvienas jų – skirtingas ir niekada nebūna taip pat. Tačiau man patinka tai daryti, net jei kartais būna gana sunku rasti teisingą priėjimą, kuris padarytų puikų įrašą. Buvo momentų, kai išeidavau iš studijos apsiašarojęs, nes vis bandydavau ir nieko nepavykdavo, tačiau sugrįždavau kitą dieną ir viskas atrodydavo kitaip.
Kokios muzikos klausosi tavo vaikai? Ar jiems patinka tėtis, kuris yra lyg ir muzikos žvaigždė?
Joms patinka visos muzikos rūšys – užaugo klausydamosi daugybės įvairiausių dalykų. Be to, jos turi puikų skonį. Manau, vieni kitiems iš tiesų darome teigiamą įtaką. Abi jos domisi menais, tai mane džiugina, labai didžiuojuosi savo dukterimis.
Esu tikras, kad patinka, nes jos mėgsta tai, ką darau, bet, žinai, aš vistiek tik jų tėtis :)
Kokia būtų tavo žinutė tiems, kurie ateis į pasirodymą “Opium” klube Vilniuje?
Ateikite su plačiomis pažiūromis ir pasiruošę šokti. Labai laukiu, kada galėsiu ten pagroti, nes apie klubą esu girdėjęs tik gerų dalykų.
Jei galėtum remiksuoti savo gyvenimą, ką iškirptum ir pakeistum?
Hmm, sunku pasakyti. Žinoma, yra dalykų, kuriuos pakeisčiau, tačiau visa tai mane atvedė iki šio taško, todėl jaučiuosi, tarsi nuolat remiksuodamas viską pakeliui.
Internete:
facebook.com/justin.strauss.39
[ENGLISH VERSION]
Where are you now and what’s the weather?
On a bit of tour around Europe. At the moment I’m in Copenhagen and the weather is perfect. Sunny and not too hot.
Your surname brings out the parallel with Austrian composers of the same name. You are a NY native, but where your origins come from?
All 4 of my grandparents came from Russia. My parents were both born in New York, where I grew up.
Looks like the weather was not right for Milk’n’Cookies band, where you used to sing, in 1970s. But Captured Tracks label re-released all your records few years ago with liners by members of Sonic Youth, Talking Heads, Ramones. Have your ever thought that Milk’n’Cookies might be still relevant in 2010s?
At the time nobody thought about anytime but the one we were living. I really didn’t know the impact the band had until much later, when through the internet people started talking about the band and it’s influence. Needless to says it’s been very rewarding and exciting to know the band is still relevant and appreciated.
Ever thought about remixing your own Milk’n’Cookies song?
Not really. Milk’n’Cookies was its own thing and I prefer to keep it that way. I have been singing on some new projects I’m working on though, which has been fun and exciting for me.
What track you would mix in while talking about New York in 1975?
Although it’s from a few years before it would have to be Walk On The Wild Side by Lou Reed. I think it captures that era perfectly.
There is/was some tension between live musicians and Djs. The ones play ‘real’ instruments, while the others ‘just’ play others records and gather all the glory. How did your friends from Max’s Kansas City or CBGBs reacted, when you had started to play at Mudd club?
I never really experienced that tension. It was a very natural thing for me as I was always collecting records as a kid and would play them for my friends in my bedroom. I never thought about being a dj until it happened. The Mudd Club had live bands and performances as well as dj’s. It all felt like it was supposed to be that way.
I’d read, DJs were not so praised back then, so your shift from rock band vocalist to DJ booth sounds like a step back. What are the main differences to be on a stage and in front of a dancefloor?
It was a very different experience. For me anyway. Dj’s weren’t thought of as performers at that time. I guess being on stage with a band you have them as a sort of comfort zone. When you are djing it’s just you and all the focus is on you and the music. I still get nervous a bit before I dj. I think that’s a good thing and keeps me always wanting to do my best .
Remember the first track you’d played at Mudd? Or one of your hits in 1979?
At the Mudd Club you could play anything. I was definitely playing a lot of funk and soul mixed in with punk and new wave. So you were likely to hear some James Brown, I’m sure I played The Big Payback, as well as something like Ian Dury or the Slits.
Did DJ’ing was enough to survive in 80’s New York?
I was lucky that pretty quickly into my dj career I had some very nice dj residences, which was the way it worked back then. So after the Mudd Club I was playing the Ritz, Limelight, and Area regularly every week. Which kept me pretty busy and working along with my remixing career starting to take off. I live in Manhattan, where it was all happening back then. Now there is virtually no club life in Manhattan, everything has moved to Brooklyn where the scene is vibrant and fantastic.
Mudd Club, The Ritz, Limelight, Area, Tunnel, Life… What are the places that drives NY culture life forward these days?
– New York or more specifically Brooklyn now has been quite exciting as far as clubs and night life are concerned. Clubs like Bossa Nova, Good Room, Nowadays, Black Flamingo, as well as Jupiter Disco, House of Yes, nights at Output and Elsewhere. I played a great new club called Sutherland which was amazing. I’ve also seen a few new spaces that are opening next year and I can say the future looks great.
Did you often thought like: Oh my God, 30 secs left and I don’t know what to play or you had a more or less stable setlist for each night?
Yes that always happens and that’s what keeps it exciting for me. I never plan out my sets or have a set list. Even though I play USB sticks and some vinyl still, I don’t use record box and keep it a bit like a bag of records. Find that works for me.
Looks like you can find danceable origin in every composition, but audience is not always so… let’s say educated and they want bangers. How to balance between a good taste and a good party?
I’ve always trusted my instincts and taste and fortunately that’s worked. I think one of the most important things about being a dj is knowing when to play a record. And how that can impact your sets. I also think (hope) that you get asked to play because people have an idea of what you’re going to do.
You’d made more than 260 remixes, starting from Greg Kihn Band “Reunited” (Dance remix) in 1984 and finnishing with Goldfrapp “Silver Eye” in 2018. Are you working on any remix at the moment?
Oh yes, lots always. Been very lucky to have worked on records by so many amazing artists. Just out is the Whatever/Whatever remix of the new Franz Ferdinand “Feel The Love Go”. And coming up is a remix for Alexis Taylor of Hot Chip new single from his new solo album, as well as others coming soon.
What is your recipe for a good remix? What should be a primal material, that you’d start to work on it?
The simplest answer is that I have feel I can do something with the song that can take it to another place. Or enhance what is already there or both. There is no magic recipe and each one is different, and it’s never the same. But I do love doing them, even though sometimes it can be quite hard finding the right thing that will make a great record. There have been times I’ve left the studio in tears trying to get it right and it wasn’t working, but came back the next day and it all made sense.
What music your children are interested in? Do they like their father being kind of music star?
They like all kinds of music and grew up listening to many different things. Plus they have great taste of their own. I think we’ve been a positive influence on each other for sure. They both are involved in the arts which makes me happy and I’m super proud of my daughters. As far as them liking what I do, I’m sure they do, but you know I’m still just their dad ;)
What would be your message to those who would come to your night at Opium club in Vilnius?
Come with an open mind and ready to dance. Looking so forward to playing there as I’ve heard nothing but great things about the club.
If you was able to remix your own life, what would you cut’n’edit?
Hmm that’s a hard one. Obviously there are things that I would change, but it’s all part of what got me to this point, so feel I’m constantly just remixing it as it goes along.
Online:
Komentarai