Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemet žada įvairiapusišką programą, kurioje kažką sau artimo gali užčiuopti kiekvienas žmogus, nevengiantis gero kino. Programoje galima rasti tiek į „blockbuster“ tipo filmų, tiek ant bangos plaukiančių ir dar vis gebančių nustebinti publiką „coming of age“ indie dramų. Taip pat svarbu pabrėžti ir kitų jaunų kūrėjų menines reprezentacijas vaizdinėse formose, kaip ir „senų vilkų“ stilistiškus eksperimentus. Būtent apie vieną iš pastarųjų „vilkų“ ir norėtųsi priminti, o pirmą kartą išgirdusiems – pristatyti.
Kino avangardas dažniausiai asocijuojasi su tokiais industrijos šviesuliais kaip Davidas Lynchas, Luisas Buñuelis arba Rainer Werner Fassbinderis, kurie, be abejonės, yra to nusipelnę, tačiau įtakingiausiuose sąrašuose retai kada išvysime į mases nesitaikančio Guy Maddino vardą, kurio antgamtiški ir svaiginantys vizualai jau kelias dešimtis metų apsuka žmonių galvas.
Guy Maddinas – kanadietis, savo gimtoje šalyje laikomas kaip vienas žymiausių ir svarbiausių kino režisierių. Gyvenime jam teko išbandyti ir bankininko, ir namų dažytojo profesijas, kol galiausiai teko atsigręžti į šiuo momentu mums aktualią kryptį – kiną. Šioje srityje Guy Maddinas yra ekscentriškas, inovacijų siekiantis, žinantis ko nori, tikrų tikriausias vizualistas, į savo painiuose naratyvuose mėgstantis įtraukti absurdiškų elementų, o ir, svarbiausia, nuolat pažymintis, jog kinas turi nurodyti pats į save – atsiskirti nuo realybės ir priminti žiūrovui apie šios vaizdinės kontempliacijos dirbtinumą. Gal dėl to ir galima jo kūryba asocijuoti su neieškančia esencialių ir universalių tiesų, kurios net ir nėra būdingos akademiniam XXIa. diskursui, ir kaip pats Guy Maddinas sako: „I think I’d be a happy post-modernist now, after my ’80s discomfort with that term. I now realize emotions can be exhumed and animated by the postmodern touch. I once assumed they could not. I hope people see my stuff, if they see it at all, as some kind of smoothie featuring po-mo, modernist, and even romantic flavors.“
Nors jo filmai dažnai yra autobiografiški, jie neatspindi tikrovės, veikiau tai yra represuotų jausmų, miglotų prisiminimų ir alternatyvios minčių praktikos produktas. Produktas, kurį galime laikyti kraupiu, nesąmoningu ir beprasmišku, tačiau su vienu tikrai sutiksime – tai yra kažkas originalaus ir savito.
„This is where it gets tricky. I want the viewers to feel washed up and panting after watching this movie as if surviving a near-drowning in a story storm. Normally you edit your films to make them as brisk as possible. You want them over at the right moment. I could have made this 70 minutes long. But then it wouldn’t have been too much. It would have been just right. And I wanted too much. Ha ha!” – taip režisierius kalba apie kultinį savo filmą filmą „The Forbidden Room“. Kuo daugiau psichodelinio disbalanso ir procesinio neužbaigtumo, tuo geriau – chaosas čia pasireiškia nehiperbolizuoto sapno pavidalu. Guy Maddinas nebijo savo keistų eksperimentų išleisti į dienos šviesą, kurioje gyvenimas teka įprasta sąmoningo mąstymo ir struktūros vaga.
Laimikis, kurį rodys Tarptautinis Kauno kino festivalis, „Žaliasis rūkas“ („The Green Fog“, 2018), yra naujausias Guy Maddinas ilgametražis filmas. Tai yra režisieriaus interpretacija nukreipta į klasikinį A. Hitčkoko filmą „Svaigulys“ („Vertigo“). Tačiau premisa nebūtų klaidinga, jeigu filmą „Žaliasis Rūkas“ pavadintume leitmotyviniu akcentu, sekant San Francisko istorijos pedsakais. Na, arba tiesiog valandos trukmės koliažu, paremtu įvairiomis vaizdinėmis kino klasikos iškarpomis. Hičkokiškos struktūros „Žaliasis Rūkas“ neturi, tačiau tematiškai ir emociškai ja yra sekama. Kartu su „Kronos Quartet“ muzikos takelio pagalba šis filmas puikiai integruojasi į „Svaigulio“ padiktuotą tempą. Be abejonės, tai filmas, kuris įtrauks į savo vaiduoklišką aurą, tam tikrais momentais išspaus nejaukią šypseną ir, galų gale, išreikš gryną ir autentišką „keistumo“ emociją.
Komentarai