Būdama 15-os į vieną didžėjų mokyklą Kaune atėjo maža mergaitė, susižavėjusi elektronine šokių muzika. Jai pasakė, kad nieko iš to nebus, tačiau atkakli melomanė labai norėjo patekti ten, už pulto. Kitoje mokykloje priėmė ir supažindino su didžėjaus etikos ir technikos pagrindais. Rugilė nėrė vis giliau ir giliau, susižavėjimą progressive house, trance keitė vis keistesni ir keistesni garsai. Nieko nuostabaus, kad pirmą kartą ją pamačiau ir išgirdau nuotykingos muzikos susiėjime “Braillė Satelitė” pernai, kuriame ji buvo pristatyta taip: “Rugile makes your high momentum closer to feel uplifted & illuminated with an psychodelic approach to EBM, synthronized electro and weirdos internacionales.“
Šiandien Rugilė mina dviratį Berlyno gatvėmis ir dėlioja garso takelius “Cashmere Radio” ir Red Light Radio”, groja Vokietijos ir Olandijos klubuose, o neseniai pasirodė “Berlin Art Week” uždaryme ir apdovanojimų ceremonijoje. Nes kam gyventi kaip Berlyne, jei gali gyventi… Berlyne.
Jungiu Rugilės vasaros pabaigoje Berlyno klube “Sameheads” sugrotą setą ir klausiu, kaip orai?
Kur dabar esi ir koks oras?
Kai turėjau dalį šio teksto, galėjau pasidžiaugti, kad važinėju Tėgelio miškais nosies tiesumu arba dviračio padangos patogumo pasirinkimu, įrašinėju balsą į diktofoną ir vėliau parašysiu raidėmis. Bet dabar – oras kaip oras, toks, koks ir priklauso rudens viduryje, kartais išlenda saulė ir suerzina, kad gal reikėtų greitai bėgti į parką ir pasidžiaugti kol dar visai neužsitraukė, o kartais pradeda taip lyti, kad būna labai jauku ir gera tuo atveju, jeigu esu namie.
Ar vaikystėje tėvai bandė nukreipti tave į muziką? Kada pajautei garsams ypatingą potraukį?
Taip, nuo priešmokyklinio amžiaus dainuodavau vaikų grupėse. Sakė vedė ne tiek dėl muzikos, bet kad būčiau drąsesnė. Mane supo ir gal dėl to traukė estradinė scena, raiška, šokiai, performasas. Visada norėjau būti dainininke. Su kaimynėm žaisdavom “Euroviziją” arba kurdavom savo pasirodymus pagal amerikiečių r’n’b ir pop dainininkus. Žiūrėdavau vaizdo klipus, rinkdavau žurnalus, iškarpas ir plakatus. Kepdavau kompaktus ir klausydavau ant garso. Po to atradau .amr formatą ir telefonu įrašinėdavau MTV, kokybė prasta, bet tilpdavo daugiau dainų, dalindavomės su draugais infraredu. Maža labai nedeepinau, savo klausomą muziką pasirinkdavau iš tokios, kokią man numesdavo televizija ir žurnalai, vienodai – lietuviškos ar užsienietiškos, bet žinojau, kad turiu savo ausį – kuri ryškiai skyrėsi nuo tėvų skonio.
Kokie prisiminimai iš muzikos pamokų mokykloje? Ką būtinai pasakytum, jei dabar rašytum savo muzikos mokytojai?
Paradoksalu, su muzikos mokytojomis nejaučiau jokio ryšio, jų net nebepamenu, nors visu mokyklos lankymo periodu mano užklasinė veikla buvo susijusi su muzika. Gimnazijoje daugiausia bendravau su informatikos, fizikos ir literatūros mokytojomis.
Kada pirmą kartą supratai, kad nori būti ne vien klausytoja?
Tai va, šeštoje klasėje, pamenu, per bliutufą gavau klubinės elektroninės muzikos. Norėjosi daugiau tokios. Tokios progressive house, trance. Klasiokė kažką kalbėjo apie DJ’us. Keista, kad nieko neatsimenu, ką sakė, nes tai buvo metų nuostaba. Daug apie tai galvojau ir per dailės pamoką, kai reikėjo vaizduoti svajonių kambarį, piešiau save, palėpę, lovą ir DJ aparatūrą. Tik kadangi niekada nebuvau jos mačiusi realybėje, maniau, kad tas visas didelis stalas ir yra aparatūra, o ne ant jo padėti, palyginus, maži aparačiukai.
Tuo metu Kaune buvo labai populiaru vaikų diskotekos profesionaliuose klubuose (iki nakties, jokio alkoholio viduje), jos vyko bent dvejose vietose Šilainiuose, “Dainavoj”, buvusiam “Exite”, “Sienoje”, “Amerika Pirtyje”. Tai nepraleisdavom. Nors tai būdavo kiečiausia veikla gyvenime, man kartais nusibosdavo maltis ir šokti, galvodavau, noriu būti TEN, anapus, man ten atrodė esminis kampelis. Vėliau, dalinomės paslaptimis su drauge ir išsidaviau, kad noriu būti DJ arba reperė. Ji tokia: “Hmmm, reperė tai kažinau… Bet DJ tai žiauriai coool, būk DJ!!!” Man buvo penkiolika, kai pradėjau eiti į DJ mokyklą. Po to jau bandydavom pralįsti tik į suaugusiųjų diskanus, nes anie buvo nebe lygis.
Dabar kyla daug diskusijų apie moteris muzikos pasaulyje. Kokios aplinkinių reakcijos susilaukei savo grojimo pradžioje? Ar šis klausimas nėra šiek tiek perdėtas, kai pagrindiniu kriterijumi tampa atlikėjo lytis, o ne jo kūryba?
Kai pirmą kartą prisiliečiau prie grotuvų pereinamoje paauglystėje, tai niekada nesijaučiau moterimi. Labiau save išskyriau dėl amžiaus ir patirties, o apie lytį net negalvojau. Nors pradžia buvo tikrai dramatiška, nes man tai buvo didžiausia svajonė ir aš tuo metu buvau kitas žmogus, vargiai ką pamenu, tik vaizdines nuotrupas ir ką jausdavau tose nuotrupose. Ir dar, rašiau DJ dienoraštį, kurį vis dar turiu ir galiu prisiminti. Pamenu, pirmoji DJ mokykla, į kurią ėjau kelis mėnesius, buvo katastrofa, ten sakė, kad negaliu, nebūsiu ir išvis ką čia veikiu. Vėliau klube pamačiau vaikiną su “Pioneer” ausinėm ir nenorėjau praleist progos apie tai pašnekėt, nes nė vienas mano draugas tuo metu neturėjo “Pioneer” ausinių. Iš jo sužinojau apie kitą DJ mokyklą, jis žinojo apie manąją, mes ją kartu apstūmėm, užsirašiau jo kontaktus ir po poros dienų atėjau pašnekėt. Buvo wow! Jie buvo labai geri mokytojai, parodė kaip diggint, labai palaikė, visa atmosfera buvo labai įkvepianti, smagi ir saugi.
Šiuo metu gyveni Berlyne. Kokia būtų tavo šio miesto garso takelio versija ar galbūt “skambiausia” šio miesto vieta?
Esu apie tai pagalvojus. Apie miesto garsus. Dažniausiai jie būna momentiniai, aptikti netikėtai ir pamiršti. Muzikaliausios tikriausiai traukinių stotys, ypač tos didelės, kuriose susikerta virš dešimt traukinių. Visada išdaužo: kylant elevatorium, tartum bassline’u, girdisi kažkur toli į kilometrines lubas atsimušantis (naturalusis echo) robotės balsas praneša informaciją, keli traukiniai skirtingomis kryptimis atvyksta ir išvyksta kaip syntai, tokia dinamika. Ir draugė iš Kauno kartą stabdant u-banui sakė: “O, čia kaip laiko synto klavišą”. Ir tikrai! Įsirašiau, bet čia jau tokia mada Berlyne, jei dar čia kažkas nepraėjęs su diktofonu – nuo manęs šokoladukas.
Kitąsyk myniau dviratį aplink Treptower parką. Važiuoju ir negaliu patikėti, koks ten garsas, ar ten dark industrial ambient koncas vyksta? O pasirodo, anapus upės, cemento fabrikas. Dar db sušyla viduje, kai atsimenu, klausyčiau ir klausyčiau… Bet, sako, kas netyčia padaryta, tas ne muzika.
Neseniai sudėliojai miksą vien iš lietuviškų garsų. Kas labiausiai nustebino renkant medžiagą šiai kolekcijai?
Kad tiek geros muzikos, jog net netilpo į miksą. Labai buvo skaudu trint dainas, bet norėjau kuo mažiau eklektikos. Tas miksas išėjo iš tokio mano supratimo vidurkio. Mano pastebėjimu daugiausia (be estrados) Lietuvoje yra ambientinės, eksperimentinės muzikos, ir, arba aš tokios ieškau labiausiai, arba iš tiesų dažnai jaučiamos su ritualistiniais, apeiginiais, pagoniškais motyvais. Džiaugiuosi, kad randu nemažai patinkančios naujos roko ir elektroninės muzikos (irgi turiu omenyje, kad tokios čia daugiausia, skirtingai negu r’n’b, reaggie, rap, dancehall ir t.t.). Nustebau, kai radau, nes prieš tai nežinojau IVTKYGYG 80’s dainos “Kamasutra”, išskirtinis iš viso jų albumo space rokas, labai priminė Amon Düül (labai labai mėgstu space rock). Dar, nepridėjau, bet patinka spektaklių muzika. Ir dar, neįtraukiau, bet reikėtų padaryt atskirą kompiliaciją iš elektroninės komedijinės muzikos.
Viena tavo selekcijų vadinasi “From Maskava to Singapuras”. Kiek, tavo nuomone, muzika priklauso nuo geografinės padėties?
Įdomi tema ir šį klausimą nagrinėja profesionalai atskiromis knygomis. O trumpai ir iš savo kampo, manau, kad kuo toliau, tuo labiau nebepriklauso, nes greitos sklaidos dėka pradėjome kurtis individualią aplinką ir yra daugiau įtakojančių veiksnių, negu gyvenamoji vieta. Apie prieš internetinius laikus galvojant, manau, drąsiai galime skirstyti movement’us, braižyti kur kokie ir kada buvo. Ir tai tikrai susiję su geografinėmis padėtimis. Bet man nedrąsu kalbėti apie tai, kas vyksta dabar, nes nepraėjo laiko, dar nėra atsvaros ir rezultatų kaip, pavyzdžiui, su praėjusių laikų movement’ais, kuriuos puikiai atpažįstame – Belgijos new beat’ą, Vokietijos space rock’ą.. Kurie buvo tik ten, dėl susiklosčiusių politinių, socialinių veiksnių ir to, šiukštu, geriau niekas nebandytų atkartoti prisidengus tuo pačiu pavadinimu, nes tai nėra ir nebus taip pat skaidru ir tyra, nes tas movement’as tikslingai gimė, brendo ir subrendo sukūręs naujus vaisius ir idėjas eit tolyn.
Kas padeda daug grojant išvengti rutinos?
Motyvacija ir noras tobulėti, tokie, kurių ilgai nejaučiau.
Visada susigalvoju naują temą. Ieškau savo naujo mikso kelrodžio, pavyzdžiui, jei tai yra artist, galima groti kelis jų gabalus ir aplink dėliot muziką, kurią radai, nes ieškojai jos, dėl jų inspiracijos. Jei kelrodis yra skambesys, pavyzdžiui, pakilios melodijos, ieškai gabalų, pavyzdžiui, su sirenom arba kažko detroitinio, arba su arabiška akustika. Dar kiekvieną kartą stengiuosi atrodyti skirtingai, pagal savo naują temą – rūbai, šukuosena ir makiažas.
Didžėjai turi “prabangą”, skirtingai nei gyvi atlikėjai, kad jau kitą dieną gali sugroti visiškai skirtingai. Kaip atsirenki kūrinius savo pasirodymams?
Bandau įsivaizduoti, kad esu toje vietoje, kokie žmonės, kodėl ir kaip šoks aplink, koks laikas, patalpos dydis ir kokia garso sistema. Jei nesu buvusi, būna ruošiuosi abstrakčiai ir jau ten atvykus nutariu, ką užmesiu. Atsinešu daug gigabaitų, nes galėdama greitai pakeist nuotaiką, jaučiuosi pasiruošusi įvairioms situacijoms. Bet tai tik dešimta stadija, o iki tol, ruošiuosi. Nemažai laiko praleidžiu duomenų bazėse “Discogs” ir “Bandcamp”, ten muziką galima rūšiuoti pagal stilių, dešimtmetį, formatą. Naujausius failus susidedu į klausyklę ir paleidžiu viską random. Kas sunervino, greit ištrinu, o kas užkliuvo, įkeliu į playlistą “Rekordbox’e” ir kai jau reikia, kažką turiu.
Kaip pavadintum savo stilių? Kokių apibūdinimų susilauki iš renginių organizatorių?
Kiti dažniausiai sako kosminis, psichodelinis. O aš pavadinčiau maždaug eksperimentelektroninė industrialtribalinė ir psichotechnoninė šokių muzika.
Kokie pastarojo meto muzikiniai atradimai įstrigo labiausiai?
Žinoma, kažką svarbaus tikrai pamiršiu paminėti, galbūt net svarbiausio. Bet turiu keletą dainų: Matt Robidoux “Last Of the Traveling People”, Abocab “Das Hertz”, Daniele Ciullini “Trance”, Haraam “Outh Of Fealthy”, Magádban Bízz “Trust Youself”, Le Officine Di Efesto “Plasma Hymn”, artistai Hybryds, AWOTT, Beattie Cobell, SPK…
Internete:
Komentarai