Gruodžio pradžioje kompozitorius, prodiuseris ir muzikantas Vygintas Kisevičius pristatė naują savo projekto Kurak dainą „All About“, kurioje vokalo partiją įrašė senokai girdėtas Markas Palubenka. Tačiau mūsų pokalbio priežastimi tapo po kelių dienų pristatyta vinilinė plokštelė su filmo „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas) garso takelis, kuriame Vygintas groja pianinu.
Su Vygintu susipažinome beveik prieš 10 metų, kai kalbinau jį kaip dueto Left I Right narį. Tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauras, klasikinių bei džiazo konkursų dalyvis ir laureatas, grojo Karoliniškių bei Lietuvos muzikos akademijos bigbenduose, įvairiuose džiazo projektuose, taip pat – grupėse Empti ir Dublicate. Dar anksčiau – Pieno lazeriuose (beje, kartu su šiandien pripažintomis scenos primadonomis Juste Arlauskaite-Jazzu ir Giedre Kilčiauskiene) ir Magic Mushrooms. Pastarojoje, kaip ir minėtame Left I Right, Vygio kūrybos partnere buvo Elena Neniškytė-Umiko, dabar dainuojanti ir grojanti grupėse shishi bei Ministry of Echology.
Šiuo metu džiazo saksofono bakalaurą baigęs V. Kisevičius studijuoja kompozicijos magistrą, darbuojasi įrašų studijoje „Roofsound“, nepamiršta savo kuruojamo projekto Kurak, prodiusuoja kitų atlikėjų kūrybą (pvz., naujausią Golden Parazyth albumą „Sad Human“) ir vis dažniau susiduria su kinu. Naujausias darbas – Pauliaus Kilbausko ir Vyginto Kisevičiaus dueto PKVK sukurtas garso takelis socialinei dramai „Čia buvo Saša“. Su Pauliumi kalbėjomės jam išleidus pirmą solinį albumą “Elements”, todėl dabar žodis Vygiui.
Lapkričio pabaigoje Talino kino festivalyje „Black Nights“ pristatytoje juostoje plėtojama informacinio lauko paribiuose dažnai liekanti jautri tema – globėjų šeimos ir jos ketinamo įsivaikinti vaiko santykiai. Kol Lietuvos žiūrovai dar laukia filmo premjeros, „Suru records“ pristatė jo garso takelį, kuriame skamba “tik” Vyginto Kisevičiaus pianinas „Riga“ ir Pauliaus Kilbausko analoginis sintezatorius „Korg MS-10“. Toks nestandartinis sprendimas leido subtiliai ir konceptualiai paryškinti pagrindinės filmo herojės charakterį ir nuotaikas, kartu suteikiant filmui papildomą išskirtinę spalvą.
Su Vygintu Kisevičiumi kalbamės apie jo gyvenimo pianiną iš Šiaulių, teigiamus ir neigiamus išsilavinimo aspektus, muzikos filmams kūrimą ir net „Euroviziją“.
Pradėjai nuo klarneto, vėliau perėjai prie saksofono, o filmo „Čia buvo Saša“ garso takelyje groji pianinu „Riga“ – kodėl pasirinkai būtent šį instrumentą? Galbūt panašiu teko kalti solfedį vaikystėje?
Tiesą pasakius, pianinas „Riga“, kuriuo sugrotas „Čia buvo Saša“, atkeliavo iš mano tėvų namų Šiauliuose. Jei neklystu, instrumentas ten atsirado anksčiau už mane patį. Juo savo meistriškumą ugdė mano vyresnysis brolis, o ir aš pats kaliau tiek solfedį, tiek ir kitas „vinis“. Dabar tai pasakęs ir pats suvokiau, kad šis instrumentas yra vienintelis fizinis daiktas, kuris, tikrąja žodžio prasme, yra su manimi visą gyvenimą.
Šiauliai jau nuo 7 dešimtmečio garsėjo kaip itin muzikalus miestas: Vairas, Dagiliukai, Helmio grupė, Utopija su Neda Malūnavičiūte, Saulė ir Žuvys, Bix, Gin’Gas, Lygiailyja, Gytis Paškevičius, Virgis Stakėnas, Colours of Bubbles, Saulius Bareikis ir Adas Giniotis, Ieva Narkutė… Ar tai kaip nors paveikė pasirinkimą susieti gyvenimą su muzika?
Nemanau. Didžiausią impulsą visgi suteikė vyresnysis brolis. O jau po to viskas vyko inertiškai. Ne tik man pačiam patiko, bet ir sulaukiau daug palaikymo iš savo mokytojų, tad didesnių vidinių diskusijų, kokį kelią rinktis, nekilo.
Esi baigęs muzikos mokyklą, konservatoriją bei džiazo bakalaurą, o dabar studijuoji akademinę kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O tavo „Roofsound“ studijos kolega Paulius Kilbauskas nėra baigęs jokių mokslų. Vienas mano pašnekovų sakė: „Akademinių žinių neturėjimas leidžia daryti klaidas, išvengti apribojančių taisyklių ir tikslumo, daugiau eksperimentuoti.“ Netgi pats viename interviu užsiminei, kad „kartais gal norėčiau jo neturėti“. Ar vardan įdomesnio sąskambio leidi sau sulaužyti vieną ar kitą taisyklę?
Nuoširdžiai tikiu, kad taisyklės svarbios tiek, kiek pats jas sureikšmini. O pastaruoju metu galvoju, kad tam tikros taisyklės gali labai gerai pasitarnauti ir padėti menininkui. Kad ir šio garso takelio kūrybos procese pagrindinė taisyklė, išsikristalizavusi ikikompoziciniame etape, – naudoti tik du instrumentus. Šiuo atveju tai buvo vienas iš raktų, padėjusių atrakinti duris į filmą, jo personažus. Bus kitas darbas – bus kitos taisyklės. Svarbu, kad pačiam patiktų tiek procesas, tiek rezultatas.
Ką pamatėte ir išgirdote atrakinę šias duris?
Čia jau reikėtų leistis gilyn į patį filmą. Visas veiksmas sukasi aplink nemažus gyvenimo iššūkius patiriančią moterį. Pianinas – nuostabus instrumentas, juo galima išgauti begalę spalvų, tarp jų – ir melancholija, liūdesį. Tą patį, aišku, galima pasakyti apie daugelį instrumentų, tačiau šiuo atveju – jau po pirmų prisilietimų prie instrumento, stebint vaizdą, iškart tapo aišku, kad toliau ieškoti nebereikia.
Paulius puikiai priderino šiltą, žemą analoginio sintezatoriaus skambesį, kuris žemomis natomis pastatė tvirtą pamatą iš pianino sklindančiai harmonijai. Būtent balansas tarp šitų dviejų instrumentų mums padėjo išskleisti visą muzikinę filmo dramaturgiją. Dirbdami prie šio filmo nenaudojome jokio metronomo, grojome gyvai, realiu metu reaguodami į vaizdą.
Vienas pagrindinių stereotipų apie džiazą – užsimerkęs, įsijautęs improvizuojantis muzikantas. Nors studijavai džiazą, nemėgsti, kai improvizuojama ir tai skamba kaip improvizacija. Paaiškink plačiau.
Ar improvizatorius užsimerkęs ar atsimerkęs, mano manymu – jokio skirtumo. Brandus improvizatorius tiesiog turi išvystytą gebėjimą esamuoju momentu sukurti tai, kas žvelgiant ir vertinant iš šalies, turi nuoseklią struktūrą, vystymą. Kalbant kulinariniais terminais – turi gerą skonį. Muzikiniam skoniui susiformuoti reikia laiko. Ir kalbu ne apie kelerius metus, bet kelis dešimtmečius ir daugiau. Ir ne apie kažkuriuos konkrečius muzikantus, o apie terpę, kurioje tas skonis formuojasi.
Dalyvavai daugybėje projektų: Pieno Lazeriai, Magic Mushrooms, Left I Right, Fusedmarc, Empti. Paskutinis jų, ambicingai startavęs Kurak. Iš kur tiek jėgų nuolat pradėti viską iš naujo? Kuriame projekte daugiausia Vyginto Kisevičiaus?
Žinoma, kad asmeniškiausias buvo ir yra Kurak. Tik aš jo dar nelaidoju. Ypatingų pretenzijų neturiu ir džiaugiuosi tuo, kad galiu sau leisti kurti ir nebūtinai tikėtis, kad kiekviena daina nuvers kalnus. Tiesiog šiuo metu mano laikas paskirstytas kitiems dalykams ir Kurak tyliai snaudžia ant patogaus fotelio. Nors kaip tik gruodžio viduryje internetinėje erdvėje pristačiau naują Kurak dainą, kurią įrašėme kartu su Marku Palubenka. Dar kelios naujos dainos pasirodys jau artimiausiu metu.
Kalbant apie jėgas – pasakysiu gal pernelyg poetiškai, bet… Vėjas turi pūsti, lietus lyti, o kūrėjas – kurti. Kai pajusiu, kad pradeda trūkti jėgų… matyt, bus liūdna diena.
Kažkada minėjai, jog neįsivaizduoji Kurak popfestivaliuose ir nenorėtum ten savęs matyti. O pastaruoju metu scenoje (beveik) išvis nesirodai – nedomina gyvas santykis su klausytoju?
Nepamenu tokio savo pasakymo, bet jei toks buvo, tai tas, kas taip pasakė, buvo dar jaunas ir naivus. Išankstiniai kategoriški pareiškimai gal ir turi žavesio, tarsi parodo principingumą, tačiau pastaruoju metu pats tokių teiginių vengiu. Festivaliai atsirenka atlikėjus ar grupes pagal savo kriterijus, o atlikėjas renkasi – groti ar ne. Tačiau buvimo scenoje tikrai pasiilgstu ir tikiuosi, kad ten dar tikrai praleisiu nemažai laiko.
Pernai Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovavo Fusedmarc. Anksčiau grojai su jais, bendradarbiavai kuriant grupės EP „Contraction“. Atrodytų, daug potencialo turėjusi grupė galų gale atsidūrė konkurse, kuriame muzikos vertė gana abejotina. Ką manai apie šį konkursą? Ar tau, kaip muzikos kūrėjui, jis įdomus?
Iš Fusedmarc pusės, tokį žingsnį vertinu kaip tam tikrą avantiūrą. O pats konkursas, mano nuomone, yra gana linksmas vakarėlis. Trumpalaikė šlovė, kuri, tinkamai sukritus horoskopams, gali būti dar ir pakankamai finansiškai maloni. Kasmet „Eurovizijoje“ išgirstu po keletą tikrai neblogų dainų, tačiau kol kas į tą pusę nesidairau. Gal kada nors ateity. Nors pats „konkurso“ formatas man nėra prie širdies.
Ar išvis galima vertinti muziką sportiniais principais ir dėlioti ją į vietas pagal surinktus balus? Juk švariai sugrotas kūrinys gali būti sterilus, be emocijų, ir atvirkščiai.
Tas ir yra, kad švariai ir gerai dainuojančių yra tikrai daug. Tačiau mes visi, sąmoningai ar ne, ieškome kažkokio papildomo x faktoriaus atlikėjo balse, žvilgsnyje, harmonijoje ar visų šių dedamųjų visumos. Ir čia jau pradedam kalbėti apie kažką sunkiai apčiuopiamo. Žmonės skirtingi (ir tai yra nuostabu), o vertinant dar prisideda ir paties klausytojo/vertintojo asmeninė būsena. Tokio masto konkurse daug lemia ir kultūriniai skirtumai tarp šalių. Tad objektyvumas yra sunkiai įmanomas.
Atėjus tam tikram amžiui daugelis muzikantų pradeda kurti gerokai ramesnę muziką, inertiški gerbėjai dažniausiai tai įvertina kaip savotišką „nusivažiavimą“. Ką pats manai apie tokį procesą?
Idealiu atveju kūryba yra tam tikra vidinio pasaulio projekcija į išorę. Sunkiai tikėtina, kad vidinė būsena galėtų nesikeisti kelis dešimtmečius. Bandymas „nenusivažiuoti“ ir daryti tai, prie ko pripratę, kaip pats įvardijai, inertiški gerbėjai, turėtų gana stipriai slėgti ir destruktyviai veikti visų pirma patį kūrėją. Pokyčiai, manau, yra dėsningi. Klausytojai taip pat nuolat migruoja tarp skirtingų grupių, stilių, patys keičiasi, o muzikos kūrėjams, kaip ir kitų sričių menininkams, belieka rūpintis savimi. Kurti tai, kas rezonuoja esamuoju laiku.
Esi sukūręs daugybę muzikos reklaminiams klipams, tačiau muzika filmams – visai kas kita. Lyg ir turi prisitaikyti prie vaizdo, tačiau erdvės kur kas platesnės nei reklamoje…
Tai gana plati tema diskusijai. Kiekvienas filmas unikalus, kiekvienas turi vis kitokias erdves ir reikia ieškoti raktų, kaip tas erdves atrakinti. Akivaizdu, filmas yra visiškai kito mastelio darbas nei reklama. Reikia laiko pačiam suvokti bendrą visumą, suprasti pagrindinio autoriaus, t. y. režisieriaus viziją. Kurdami muziką filmui turime prabangą žaisti subtilesnėmis emocijomis bei išnaudoti didesnį muzikinių priemonių arsenalą. Išliekamoji meninė filmo ir reklamos vertė taip pat sunkiai palyginama. Žinoma, sukurti gerą muzikinį takelį reklamai taip pat nėra paprasta. Bet, kaip ir pats sakai, tai – visai kas kita.
Dažniausiai albumais išleistuose filmų garso takeliuose skamba daugiau kūrinių nei pačiuose filmuose. Kaip nusprendžiama, kiek tos muzikos reikia sukurti ir kiek jos galų gale patenka į galutinį montažą?
Filmas filmui nelygus. Priklausomai nuo žanro ir režisieriaus vizijos, muzikos gali būti ir labai daug, ir labai mažai. Apskritai sunkiai nusakoma situacija, kai režisierius ateina į studiją ir pirmą kartą pamato bei išgirsta savo kruopščiai kurtą vaizdą su šviežiai sukurta muzika. Kad ir kiek prieš tai būna kalbėta apie tai, ko norima, ko siekiama, visiškai normalu, kad atsiranda daug papildomų minčių, idėjų. Kartais patys pamatome, kur ką reikia keisti ar perdaryti. Būna ir taip, kad muzika gerai skamba žiūrint konkrečią sceną, bet kažkas kliūva, kai žiūrimas visas filmas nuosekliai. Procesas yra ilgas, bet malonus. Tad natūralu, kad muzikos yra sukuriama daugiau, nei po to girdima pačiame filme.
Vinilinės plokštelės leidėjai teigia, kad „Čia buvo Saša“ muzika turėtų patikti Nilso Frahmo, Maxo Richterio, Jóhanno Jóhannssono, Ólafuro Arnaldso, Otto Totlando gerbėjams. Kaip manai, ar šį albumą galima dėti šalia šių kūrėjų?
Apie savo sukurtą muziką šnekėti man išties sunkoka. O ir dėti save į tą pačią lentyną su šiais kompozitoriais būtų gana drąsu. Žinoma, kai kurių estetinių panašumų tikrai yra. Tačiau manau, kad lyginant su minėtais atlikėjais/kompozitoriais – mūsų albume galbūt mažiau saldumo. Kadangi „Čia buvo Saša“ albumo pagrindą sudaro muzika filmui, man asmeniškai išties sunku ją atskirti nuo tam tikrų konkrečių filmo scenų. Albumas ramus, kiekvienas akordas turi savo svorį ir nemažą porciją liūdesio. Manau, mums su Paulium pavyko sukurti ganėtinai unikalų muzikinį piešinį.
Su Pauliumi Kilbausku jau daug metų kartu dirbate „Roofsound“, tačiau PKVK yra pirmasis jūsų bendras projektas. Kodėl tik dabar?
Geram vynui reikia laiko. O jei rimtai, tai PKVK jau kuris laikas yra gan aktyviai funkcionuojantis simbiotinis dviejų menininkų mechanizmas. Gal tik iki šiol nebuvo atėjusi mintis suteikti jam atskirą pavadinimą. Na, o dabar tokia mintis atėjo. Nevarysi gi lauk.
Kokie buvo pirmieji jūsų darbai?
Pirmas bendras didelio masto darbas buvo muzika filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Po to – „Čia buvo Saša“. Lapkritį baigėme garso takelį meniškam ir vizualiai nuostabiam graikiškam trumpo metro filmui. Dabar darbuojamės prie Vytauto Puidoko filmo „El Padre Medico“, o tada iškart laukia kitas nepaprastai intriguojantis darbas. Mes lygiai taip pat gerai jaučiamės skirtinguose žanruose ir stiliuose – tai mūsų dueto viena iš stipriųjų pusių. O šiaip kartu dirbam jau daugiau nei dešimtmetį ir per tą laiką įgyvendinom daugybę didesnių ar mažesnių projektų.
„El Padre Medico“ pasakoja apie Brazilijoje gyvenusį aristokratą, misionierių, filantropą ir daktarą Alexanderį Ferdinandą Bendoraitis. Filmo režisierius V. Puidokas pats groja grupėje Parranda Polar. Ar jis turėjo kokių pageidavimų jums? Pvz., įtraukti į garso takelį cumbia elementų?
Vienas kitas cumbia elementas gal ir bus. Vėlgi, jei rimčiau, tai esame pačiame garso takelio kūrimo vidury. Filmas – dokumentinis, veiksmas vyksta Pietų Amerikoje, tad tam tikros žaidimo taisyklės jau kaip ir pačios peršasi. Tačiau, manau, kad ir šįkart pavyks išlikti originaliems. Su Vytautu gana greitai radome bendrą kalbą.
Komentarai