Martin Skovbjerg kino ir muzikos dykvietės

Šiuo metu užsiimi tiek muzika, tiek filmais. Ką ryškiausiai prisimeni iš vaikystės – garsą ar vaizdą?

Manau, abu. Neseniai atradau, kad man labiausiai patinka, kai jie abu susijungia į vieną naują dalyką. Nežinau, kaip jūs tai vadinat, tačiau kai garsas ir vaizdas sutampa, atsiranda naujų dalykų. Man visada patiko žiūrėti muzikinius videoklipus. Įsirašydavau į videokasetes ir žiūrėdavau juos vėl ir vėl.

Tavo pilnametražis debiutas “Dykvietė” nufilmuotas Danijos pietų provincijoje. Iš kur esi kilęs pats ir kaip apibūdintum tas apylinkes?

Esu taip pat iš mažo kaimelio Danijoje, todėl tikrai jaučiu ryšį su filmo lokacija. Taip, beje, atrodo didžioji Danijos dalis.

Papasakok truputį apie savo grupę Av Av Av. Ar tai tavo pirmas muzikinis bandymas?

Av Av Av yra draugystė, visada traukusi dirbti kartu ir mėgautis kiekvienu to momentu. Tai nėra mano pirmasis bandymas, tačiau geriausias…

“Brakland” garso takelį sukūrė Av Av Av. Ar su gamybos kompanija nesvarstėte kitų variantų? “Cineuropa” apžvalgoje, garso takelis apibūdinamas kaip tamsus, Vangelio stiliaus kūrinys…

Gamybos kompanija truputį prisibijojo to, kad niekada prieš tai nebuvome kūrę muzikos filmams. Vis dėlto jie pajuto mūsų potencialą bei stiprybę ir kitų kompozitorių nebeieškojo. Ką tik laimėjome Danijos Akademijos apdovanojimą už geriausią garso takelį, taigi viską padarėme teisingai, ar ne?

Anot tavęs, pasiilgsti filmų, kuriuose vaizduojama, kaip jauna asmenybė jaučiasi savo tėvų gyvenimuose. Kaip savo paauglystę praleido Martin Skovbjerg?

Kai augau, buvo daugybė filmų apie jauno žmogaus gyvenimą. Būdamas jaunas nenori nieko klausytis ir filmai tampa erdve, kurios atspindį nukreipi į save. Iš tikrųjų, manau, reikia daugiau apie tai kalbėti. Ne apie spindesį ir šlovę bei instagramą, o apie tiesiog buvimą žmogumi.

Filmas jau parodytas Kopenhagoje, Londone, Prahoje ir kituose festivaliuose. Kokių atgarsių iki šiol susilaukei?

Iš tiesų po peržiūros Vilniuje su jaunaisiais programeriais, atsirado daug pagyvenusių žmonių, bandančių man paaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia būti paaugliu ir kaip Simonas turėjo reaguoti į visas savo problemas. Tačiau kai susėdome pasikalbėti su jaunaisiais programeriais, buvo nuostabu išgirsti, kiek daug šie žmonės pasisėmė iš filmo ir kaip stipriai susitapatino su jo situacijomis.

Kurdamas debiutinį pilnametražį dirbai su operatoriumi David Gallego, žinomu dėl savo darbo juostoje “Embrace of the Serpent” (“Gyvatės apkabinimas), mano nuomone, tikro vizualinio deserto. Ko išmokai iš darbo su D.Gallego?

Labai daug išmokau iš David, jis yra vaizdo meistras. Labiausiai jam visada rūpi, kaip papasakoti istoriją. Manau, abu daug išmokome vienas iš kito.

“Norėjome užfiksuoti personažus kaip gyvūnus, o ne žmones ir, tikiuosi, filmas žiūrovams parodys naują būdą suprasti mus (žmones) kaip gyvūnus, kokie iš tikrųjų esame, nes per dažnai tai pamirštame,” – sakei kalbėdamas su “Close-up Culture”.

Tiesiog manau, kad turėtume save iš esmės matyti daugiau kaip gyvūnus nei žmones. Norėdami suprasti save, turime suvokti, kodėl mūsų kūnas ir protas veikia būtent taip. Instinktas yra raktažodis, tačiau pasiklysta tarp tokių žodžių kaip jausmai ar emocijos.

Kitoje apžvalgoje minima, jog “režisierius siekia stebėti socialinius ryšius ir provokuoti, panašiai kaip Ruben Östlund ar Michael Haneke. Ar tai tavo kino pasaulio autoritetai?

Jie mano visatos Meistrai. Jaučiuosi kukliai ir nusižeminęs lyginamas su šiais kino kūrėjais.

Kaip manai, ar “Brakland” temos artimos, tarkim, Pietų Amerikos ar Pietryčių Azijos paaugliams?

Po kelionių su filmu aplink pasaulį, pradedu suprasti, kaip svarbu suvokti, jog net esminius dalykus matome labai skirtingai. Todėl manau, jog ši istorija tikrai ką nors duos Amerikos ar Azijos paaugliams.

Ar jau galvoji apie naują filmą, o galbūt skirsi daugiau dėmesio muzikai?

Jau dirbu su savo antruoju filmu ir baigiame ruošti AV AV AV albumą :)

[ ENGLISH VERSION ]

At the moment you’re operating in music as well as in movies. So is it sound or image you remember the most bright from your childhood?

I think its both, I have just recently found, that my passion is when both come together as one new thing. I dont know what you call it, but when sound and image works together just right, then a new thing arrives, I have allways loved watching music videos. Back in the days I recorded them on VHS and watched them over and over again.

Your debut full-lenght Sticks and Stones is shot at southern Danish island of Langeland and Funen. Where are you coming – is it something like nowhere?

Im from a small village in Denmark also, so i can really relate to the location, this is what theres most of in Denmark…

Tell us a bit about your Av Av Av band. Is it your first try in music?

AV AV AV is a friendship that always have been looking at working together, and I enjoy every moment of it. Its not my first try on music, but the best…

The soundtrack of Sticks and Stones is composed by Av Av Av. Didn’t you or production company consider other composers? Cineuropa review refers to the soundtrack as dark-edged, Vangelis-style score.

The Production company was a bit afraid that we hadn’t made any scores before. But they saw the potential and strength in us together so they didn’t consider any other composers. We just won the Danish Academy Awards for best score, so we did something right?

According to you, you miss the movies, that portray that state of mind and capture how it feels to be a young person stuck in your parents’ life. How Martin Skovbjerg spent his teenage years?

When I grew up there where a lot of movies potraiting the life of a young person, and when your young you dont want to listen to anybody, so the film media becomes a place you actually make a mirroring in your self. I really think that we need more of that, where its not about glam/fame/instagram and so on, but just about being humans.

Sticks and Stones was screened at Copenhagen, London, Pragues and other festivals already. What is the most interesting feedbacks you received so far?

Actually after the screening in Vilnius with the young programmers, theres a lot of old people trying to tell me how it really is to be a teenager and how Simon should have reacted on all his problems, but when I sad down with the Young programmers after the screening it was amazing to hear how much these people got out of the film, and how much they could relate.

On your debut full-lenght you’d worked with DOP David Gallego, who’s known for his Embrace of the Serpent, which is, in my view, a real visual dessert. What did you learn from work with Gallego?

I learned so much from David, he is a visual master. Most of all he is always on telling the story. I think we both learned a lot from each other.

We wanted the visuals to capture the characters like animals and not human beings and I hope the film shows audiences a new way of understanding us (human beings) as the animals we really are because too often we forget that, you said in Close-up Culture interview.

I just think that we need to basically see our self more as animals than humans. I think to understand our self we need to understand why our body and mind is working as it is. Instinct is the key word but it gets lost in words like feelings and emotions.

Another review says, he is aiming for a type of social observation and provocation not far in tone from Ruben Östlund or Michael Haneke. Are these your authorities in cinema world?

they are Masters of my universe. I am very humble to be compared to those two film makers.

Would topics of Sticks and Stones be relevant for South American or Southeast Asian teenager?

After traveling around the world with the movie im beginning to understand how special it is to see how different we look on very basically things. Therefor i definitely think it will give something to South American and Southeast Asian teenager.

Do you think about the second movie already or going to focus on music maybe?

Im already working on my second movie, and closing our debut album with my band AV AV AV:)