“Tas jausmas, kai pakeli kavos pilną puoduką ir už jo, horizonte, kažkas labai gražiai guli // as palmesziedas” – taip savo naująjį muzikinį alter-ego pristato kaunietis Jonas Matusevičius. Sausio 18-ąją leidybinė kompanija “Partyzanai Pop” išleidžia Palmės Žiedo albumą “Futura“, kurio pristatymas vyks Vilniaus bare “Amadeus”.
Užaugęs Kaune ir stipriai paveiktas įvairių kultūrų, Jonas kurti pradėjo penkiolikos, tačiau santykiai su muzika buvo gana abstraktūs, o asmeninė kūryba – plaukiojanti ir neturinti aiškaus tikslo. Tuo laikotarpiu atlikėjas vadinosi Mattù, o jo kūryboje galima buvo išgirsti nuo beveik dainuojamosios poezijos iki repo. Prieš kelis metus jis rašė: “ai, ir kzkp netycia pasikeite nickname ir dar stilius bsk paskeite, tai ne as kaltas♠️” Vis dėl to 2018-ųjų vasarą Jonas pasivadino Palmės Žiedu ir nuo to laiko jis, atrodo, vis geriau žino, ko nori iš savęs ir savo kūrybos.
Albumas „Futura” įkvėptas lietuviškos klubinės elektroninės muzikos kultūros ir ten stipriai pastebimo modernaus hedonizmo. Palmės Žiedas jaučia silpnybę XX amžiaus pabaigos skambesiui, todėl jo kūryba gali pasirodyti buitiška ir per daug žmogiška. Tačiau šios ypatybės tik pabrėžia melancholišką praėjusio modernistinio amžiaus nostalgijos jausmą.
Pražydusi palmė Lietuvoje – retas reiškinys. Kaip prasidėjo tavo flirtas su muzika?
Flirtas su muzika prasidėjo anksti. Šešerių pradėjau groti fortepijonu muzikos mokykloje, suėjus trylikai tėtis nupirko akustinę gitarą, vėliau išprašiau elektrinės. Tada pradėjau groti roką ir labiau už viską pasaulyje norėjau groti grupėje. Planas pavyko – mokykloje susibūrėm su keliais pažįstamais ir kažkaip kažkas išeidavo, tačiau nuo penkiolikos pradėjau kurti vienas nuošaly ir vėliau supratau, kad taip kurdamas labiau save atskleidžiu ir man tai labiau lipo prie širdies.
Kas įvyko 2018-aisiais, kad įrašei albumus “Išsiblaškiau.” ir “Tutorial”, bet nesugrojai nė vieno gyvo koncerto?
Tiesiog taip būna, kai esi vienas. Tas dainas ypač sunku atlikti gyvai be grupės, o su fonograma jų nedainuočiau, nesveika nesąmonė būtų ir sugadinčiau savo kūrybą.
Prieš kelias savaites įvyko pirmasis Palmės Žiedo viešas koncertas – kaip pavyko pateikti savo miegamojo kūrybą scenoje?
Palmės Žiedo asmenybė – labai inertiška ir ekspresyvi. Tą ir noriu atskleisti savo gyvuose pasirodymuose. Jaučiuosi, kad esu pasiruošęs išsiviešinti, visgi tai – jau ne pirmas mano gyvas koncertas.
Pirmasis viešas koncertas buvo nuostabus, atėjo daugiau žmonių negu tikėjausi, tad buvo labai fainai. “Godo” prieš metus pristačiau savo vizualinį performansą „Metų laikai“ su savo buvusiu pseudonimu, tad buvo tikrai smagu sugrįžti su gyvu ir labiau subrendusiu pasirodymu.
Naujausi tavo kūriniai gerokai skiriasi nuo ankstyvosios kūrybos, kurioje buvo daugiau gitaros. Kas įtakojo tokius pasikeitimus? Ar tiesiog Mattu skambėjo kitaip nei Palmės Žiedas?
Apie buvusį pseudonimą kalbėti nenoriu. Dabar yra šis ir viskas. Kūrybai įtaką darė įvairūs veiksniai, bet turbūt labiausiai paveikė tai, jog nuo 2018 pradėjau intensyviau jausti elektroninės muzikos gyvenimo būdą. Tokie klubai kaip „Kablys” ar „Lizdas”, jų auditorija, jausmas, kurį sukelia šios vietos, labai specifinis, niekur kitur tokio nepatyriau. Supratau, kad man tai patinka ir būtų nuostabų šį jausmą perduoti kitiems per savo kūrybą.
Kaip manai, kodėl ir kuo pastaruoju metu taip vilioja ’80-’90s estetika? To laikmečio atgarsiai girdimi ir tavo naujausiuose gabaluose “Lezbietė” ir “Idarto Marti”.
Mane ši estetika labiausiai vilioja savo analoginiu stiliumi ir tuo nuostabiu, kartais nesufokusuotu, grūdėtu vaizdu, nors, turiu pripažinti, jog pats beveik viską šiuo metu įrašinėju ir kuriu skaitmeniniu būdu.
Kokiais tekstais domiesi?
Domiuosi tekstais, kuriuos rašo mano bendraamžiai Instagramo įrašuose. Aš rimtai.
Ten leidžiamas ribotas ženklų skaičius, ar to užtenka išsakyti savo mintis? Kokias temas išskirtum, galbūt dalis jų tapo tavo kūrinių tekstais?
Mėgstu nerūpestingus tekstus, mėgstu romantiką ir šiaip abstrakčius dalykus, nekenčiu objektyvumo. Įvairūs subjektyvumai, iš pirmo žvilgsnio neturintys visiškai jokios prasmės, labai atsiskleidžia socialinių tinklų įrašuose
Ar kuo nors tiki?
Turiu atsiprašyti, tačiau asmeniškai negaliu atsakyti į šį klausimą. Savo kūrybą ir Palmės Žiedo lyrinį subjektą noriu atskirti nuo tokių dalykų kaip religijos. Tikiuosi, jis tiki tik į absoliučią estetiką ir kuo nerūpestingesnius socialinių įrašų prierašus.
Kokios muzikos klausaisi pastaruoju metu?
Labai fainos alternatyvios technuškės. Without Letters dabar tampa grupe, kurią vis dedu ant repeat’o.
Taip pat klausau tiesiog lietuviškos muzikos: Solo Ansamblio, Gabrielės Vilkickytės ir kitų, aišku, ir lietuviško techno – Alex Krell man yra žiauriai prie širdies.
Neatsisakau ir psichodelinio roko: King Gizzard and Lizard Wizard, The Murlocs – jų muzikiniai videoklipai man žiauriai artimi. Taip pat man labai patinka ir lietuviai Flash Voyage, prisimenu, klausiau jų, kai grojo Kaune, „Largo“ gyvos muzikos klube ir dar net neturėjo pavadinimo.
Palmės Žiedo playlist’as “Spotify”
2020-aisiais planuoji išleisti lo-fi estetikos albumą “Futura”. Kas, tavo nuomone, yra ta lo-fi estetika? Ar tau artimesnis apibūdinimas “psichodelinė LSD Meka”?
Pastarasis apibūdinimas tinka nebent dainai “MKULTRA”. Lo-fi estetika man tiesiog asocijuojasi su triukšmo pilnu garso įrašymu bei grūdėtu vaizdu. Gal šis įsivaizdavimas kiek siaurokas, tačiau man kartais patinka taip paviršutiniškai mąstyti.
Bet kuo triukšmo pilnas garsas ir grūdėtas vaizdas geriau už švarų ir ryškų?
Aišku, turbūt kaip ir dauguma, sakysiu, kad jis labiau gyvas ir šiltesnis. Tačiau norėčiau labiau akcentuoti tai, jog tas triukšmas ir grūdėtumas padeda estetiškai: nešvarus popieriaus lapas man visada buvo gražesnis už švarų. Tiesiog daugiau dinamikos.
Kokių keisčiausių atsiliepimų girdėjai apie savo kūrybą?
Kažkas minėjo, kad ji – absoliutus šūdas, o kitą dieną netyčia užmačiau visą savo albumą jo grojarašty.
Ar iki jūsų bendradarbiavimo žinojai “Partyzanus” ir jų ilgamečius nuopelnus LT šokių muzikos scenai? Kaip priėmei pasiūlymą išleisti albumą?
Taip, žinojau, kažkaip visad užburdavo, kai suprasdavau, jog Mantas T. groja iš plokštelių. Pasiūlymą priėmiau ne visiškai įsitikinęs, jog tai – gera idėja, realiai vis dar nežinau, galbūt trūksta pasitikėjimo savimi, nes nelabai įsivaizduoju, kad galiu būti vertas tokio stipraus leidėjo.
Žinant tavo požiūrį į garso ir vaizdo estetiką, formatas turėtų būti… kasetė?
Taip ir turiu žiauriai padėkoti „Partyzanai pop“ už tai, jog suteikė galimybę išleisti savo “nuosavą” kasetę. Bet koks fizinis formatas yra nuostabu. Kai gali prie kažko prisiliesti fiziškai, tai tampa žymiai įtikinamiau, negu bet koks skaitmeninis formatas.
Kokio atspalvio norėtum pridėti Lietuvos muzikos scenai savo kūryba?
Labai noriu pridėti daugiau sunkesnės alternatyvios muzikos, kad ji labiau išlįstų į viešumą, nes manau, jog tik tokiu būdu atsiras daugiau konkurencijos ir, galų gale, išloš klausytojas.
Asmeniškai žiauriai norėčiau, jog Lietuva taptų antru Berlynu ir į klubą būtų galima ateiti tik rimtai pasiruošus – tiek išore, tiek vidumi.
Bet ar ne geriau čia susikurti pirmą Kauną ar Vilnių, o ne stengtis būti kažkuo antruoju?
Hm, galbūt. Galbūt ne taip suformulavau, tiesiog norėčiau, kad berlyniečiai pradėtų važiuoti į Vilnių ar Kauną, o ne atvirkščiai. Nors čia yra tik keli klubai, bet man labai įdomu, kaip atrodys visa lietuviškos elektroninės muzikos scena po dešimties, ar penkiolikos metų.
Junior A ir Free Finga – su kuriuo labiau norėtum sukurti ką nors bendro?
Abu šiuos atlikėjus vertinu labai teigiamai. Junior A – dėl jo paprasto būdo ir estetikos, o Free Finga – dėl nuostabaus stiliaus ir lengvai atpažįstamos muzikos. Tačiau kol kas sunkiai įsivaizduoju bent vieną iš jų savo albumuose, nors per šiuos mėnesius įsitikinau, kad viskas gali labai greitai pasikeisti.
Plastikinė palmė Varšuvos centre ar aukštaūgės Kalifornijos palmės?
Aukštaūgės Kalifornijos palmės. Ten gan šilta, žiedams patiktų.
Jei ne muzika, tai … ?
Genėčiau krūmus į tuos apvalius rutulius. Atrodo, tikrai raminančiai, aišku, jeigu tik dirbi su benzininiu pjūklu.
Internete:
Komentarai