Kai metų pradžioje internete pasirodė merginų klampiu pavadinimu Graži Ta Ir Galinga vaizdo klipas “Žemaitė”, kartu su dauguma jas priėmėme kaip naują muzikinę grupę. “Pagaliau per N metų kažkas originalaus muzikinėje scenoje Lietuvos atsirado!”, “Tikras “bisou” mūsų Lietuviškoje pop muzikos porno kultūroje. Žavu, skoninga, stilinga ir orginalu!”, “Čia naujas, aukštesnis, nei Anties, ar Kernagio lygis.” – rašė komentatoriai. Ir tik vėliau sužinojome, kad tai – 2018-ųjų pabaigoje pristatyto Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio tokiu pačiu pavadinimu citata.
Buvusios teatro kursiokės susibūrė kur kas anksčiau, negu pasirodė projektas „Graži ir ta galinga“ – jo ištakos siekia 2016 metus, kai merginos pristatė savo pirmąjį tokio pat formato darbą „Graži ir ta kita“. Tai buvo jaunų kūrėjų noras be režisierių, be įsipareigojimų kitiems sukurti ką nors savo – kaip jos pačios įsivaizduoja ir kaip pačioms norisi. Jame aktorės kalbėjo apie vyrų ir moterų santykius.
Tikrais faktais paremti ir išgalvoti pasakojimai spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“ žiūrovus nukelia ne tik į skirtingus istorinius laikotarpius, bet ir į skirtingus moters gyvenimo tarpsnius, suskambančius skirtingais muzikos stiliais. Nuoširdų susijaudinimą keičia juokingos istorijos, o jas – arši ironija.
Scenoje greta Astos Zacharovaitės, Ievos Pakštytės, Marijos Žemaitytės, Rugilės Latvėnaitės ir Vaivos Kvedaravičiūtės “pasirodo” Lietuvos istorijoje vietą išsikovojusios Barbora, Bona, Dalia, Julija, Marytė ir Teklė. Kartu jos pasakoja, kokios yra dabartinės Lietuvos moterys ir kokia tradicija jas pagimdė. Vyresnės kolegės primena, kokia nedraugiška moterims gali būti Lietuvos istorija: vietos joms čia ne tiek ir daug, o prasibrovusios čia dažniausiai įsitvirtina dėl savo grožio arba galios nulemti vyrų sprendimus. Bet ką daryti, jei nori būti savo šalies istorijos dalis, nors nesi nei išskirtinė gražuolė, nei baisiai galinga?
Karantininis 24h per parą buvimas kartu daugeliui tapo tikru išbandymų. Sako, net padaugėjo skyrybų. Kaip jums praėjo tie keli saviizoliacijos mėnesiai?
Ieva Pakštytė: Karantinas mus visas užklupo „Graži ir ta galinga“ gastrolėse JAV, tad pačią jo pradžią prisimenu kaip labai įdomų laiką. Nežinia, kaip ir kada sugrįšime namo, nerimas ir šioks toks absurdas, kuriame per kelias dienas atsidūrė visas pasaulis, lengvai sukrėtė ir padėjo puikius pamatus tam, kad karantinu ir saviizoliacija Lietuvoje ne bodėtumėmės, o džiaugtumėmės. Manau, šį laiką priėmėme kaip galimybę nurimti, ilsėtis, skaityti, prisiminti senus hobius ir laukti. Tačiau yra ir kita pusė – labai greitai pripratau turėti laiko sau ir dabar, sugrįžus tiek į koncertus, tiek į kitus kūrybinius darbus, jaučiu, kad mielai dar pagulėčiau ant sofos su taip ir nepabaigta knyga.
Jūsų vaizdo klipo „Žemaitė“ pradžia primena sovietiniais laikais vykusias saviveiklininkų atrankas. Kokį „kastingą“ jums teko praeiti, kol atsidūrėte scenoje?
Marija Žemaitytė: Pirmoji “atranka”, kad patektume į teatro pasaulį buvo stojamieji. Nors nuo jų praėjo jau 9 metai, dar iki dabar kartais prisimename, kaip tada viskas buvo baisu ir reikšminga. Tik dabar jau juokiamės, o tada tai buvo gyvybės ir mirties klausimas.
Stojamuosiuose dar nepažinojome viena kitos, bet visos norėjome į teatrą, ten susitikome ir pasilikome. Tikriausiai tokia jau mūsų specialybė, kad ji nuolatos lydima “atrankų ir kastingų”, tik skirtumas tas, kad požiūris į tai keičiasi. Viskas darosi paprasčiau ir kasdieniškiau. Sulaukus “ne”, tai jau neskamba kaip pasaulio pabaiga. O sulaukus “taip”, tą žodį lydi didelė atsakomybė ir daug darbo.
Nors „Graži ta ir galinga“ skamba daug muzikos, vis dėlto tai vadinama spektakliu. Kada teatralizuotas koncertas virsta muzikiniu spektakliu?
Vaiva Kvedaravičiūtė: Man regis, teatralizuotas koncertas ir muzikinis spektaklis yra panašu, tas pats paukštis, tik kitoj rankoj. Muzikinis spektaklis dažniausiai turi siužetą, perteikiamą muzikine forma, o teatralizuotas koncertas labiau primena paprastą koncertą, kurį papildo įvairūs teatriniai elementai ar efektai. „Graži ir ta galinga“ priskiriam spektaklio-koncerto žanrui. Jis neturi konkretaus siužeto, tačiau kiekviena daina pasakoja savo atskirą istoriją, kurią papildo vaidybiniai elementai.
Kaip sakė vieni dainuojančių aktorių Solo Ansamblis, „nebevaidinam muzikos, o grojam“. Vis dėlto daugelis aktorių tebevaidina muziką ir dažnai tai skamba panašiai, kaip atrodo pervaidinantis teatro aktorius kine. Jūs vaidinat ar grojat?
Asta Zacharovaitė: Mes kuriame ir atliekame muziką, kurioje teatro tiek, kiek to reikalauja dainos tema, žanras ar pasirinktas stilius. O lipdamas į sceną groti, juk įgyji kažkokį kitą pavidalą, nesvarbu, ar esi aktorius ar ne, vistiek atlieki kažkokį vaidmenį, nors ir patį nuoširdžiausią būgnininko ar gitaristo vaidmenį. Mano nuomone, muzikantai, neturintys aktorinės patirties, kartais atrodo žymiai labiau pervaidinantys aistras ir savo muziką scenoje, nei aktoriai, kurie muzikuodami jau žino, kaip tą suvaldyti ir panaudoti tinkamai.
Kokia buvo jūsų dėstytojo V.Masalskio reakcija, kai paėmėte į rankas muzikos instrumentus?
Rugilė Latvėnaitė: Jau studijų metais mūsų dėstytojas V. Masalskis ir kompozitorė N. Sinkevičiūtė skatino ir palaikė muzikinį tobulinimąsi, praleidome daug laiko kartu dainuodami, taip vystydami komandiškumą. Todėl kai nusprendėme savarankiškai pradėti groti savo kuriamą muziką, džiaugėmės jų palaikymu. Be to, visos vienaip ar kitaip jau iš anksčiau buvome susidūrusios su muzika, turėjome muzikinį išsilaivinimą, grojome vienais ar kitais instrumentais.
Kurios lietuviškos scenos moterys jums labiausiai imponuoja ir kodėl?
Ieva Pakštytė: Kadangi esame aktorės, mintis iškart krypsta į teatro sceną. Pirmiausia paminėčiau Nelę Savičenko, už tai, kad per du pusmečius pirmame kurse parodytas moters aktorės pavyzdys išliko atminty iki dabar, Viktoriją Kuodytę, už darbštumą ir jausmą, kad būdama su ja scenoje visada turi pasitempti ir vaidinti tiesiog geriau nei moki, ir Vitaliją Mockevičiūtę, už jaunatviškumą, paprastumą, humorą ir draugystę.
Prieš pusmetį videoklipas „Žemaitė“ sumušė visus jūsų peržiūrų rekordus. Ir gal net truputį sujaukė bendrą vaizdą, nes daugelis priėmė jus kaip naują muzikos scenos grupę. Ar pajutote didesnį dėmesį savo spektakliui „Graži ir ta galinga“?
Marija Žemaitytė: Tikrai taip, po klipo pasirodymo bilietai į mūsų spektaklį – koncertą buvo išpirkti dar kelios savaitės iki pasirodymo, tuomet turėjome daryti papildomą antrą koncertą, nes buvo tiek norinčių, kad nei grindų nebūtų užtekę atsisėsti. Ir tai mus labai džiugina, nes toks jausmas, kad žiūrovas ateina geriau suprasdamas, kur eina ir ko gali tikėtis. Nuostabu tai, kad klipas paragino ateiti į teatrą ir tuos, kurie nelabai dažni svečiai teatro salėse. Laukiame visų ir visada su didžiausiu užsidegimu lipame į sceną.
Kaip skiriasi, tarkim, Vilnius ir Rokiškio publikos reakcija? Prieš pat karantiną spėjot pasirodyti ir Kanadoje bei JAV, kaip ten sutiko „Gražią tą ir galingą“?
Vaiva Kvedaravičiūtė: Kiekvieno miesto publika skiriasi. Vilniuje žmonės turi didesnį renginių pasirinkimą nei, tarkime, provincijoje, todėl ir žvilgsnis į spektaklius labiau kritiškas. Jei viename mieste publika labiau reaguoja į akivaizdžius pokštus, tai kitame pastebi subtilius niuansus, todėl ir mums koncertas kaskart nuskamba vis kitaip.
Aktorė Severija Janušauskaitė po vaidmens TV seriale „Babylon Berlin“ sakė, „matyt, mano aktorinės profesijos muzikinė alternatyva turėjo kada nors pasiekti savo tikslą“, pradėjo koncertuoti su Moka Efti orkestru ir prasitarė, jog „turi minčių ateičiai susijusių su muzikos kūrimu”. Ar muzikinė sėkmė nevilioja jūsų pasukti panašiu keliu?
Asta Zacharovaitė: Mes jau pasukome tuo keliu, pasirinkdamos kurti “Graži ir ta galinga”. Muzika mūsų kasdienybėje, šalia teatro, užima vis didesnį vaidmenį. Jau prasidėjo kūrybinės kalbos apie būsimą trečią koncertą – spektaklį. Galima sakyti, šiuo metu keliaujame dviem keliais: muzikos ir teatro.
Muzika ir teatras Lietuvoje turi gilias tradicijas, vienas itin ryškių to pavyzdžių, iš teatro salių į arenas išaugęs, “Išvarymas” su gyvai atliekama S.Prūsaičio ir grupės muzika. Kokie muzikiniai akcentai teatre labiausiai įsiminė jums?
Rugilė Latvėnaitė: Muzika ir teatras, atrodo, yra neatsiejami. Teatras turbūt tuo ir žavus, kad jame telpa labai daug meno rūšių: muzika, dailė, kinas, literatūra, šokis. Muzika teatre kuria atmosferą, nuotaiką ir labai stipriai veikia žiūrovą. Iš tokių pavyzdžių išskirčiau Eimunto Nekrošiaus spektaklius, kuriuose muzika tampa didžiule metafora. Arba A. Shillingo “Autonomijoje“ yra visų aktorių bendrai atliekamas kūrinys prie vieno pianino. Taip pat ir Gintaro Varno spektakliai, kuriuose skamba barokinė muzika.
Kurdamos spektaklį apie Lietuvos moteris, atlikote daug tiriamojo darbo. Kas labiausiai nustebino? Kurios moterys netilpo į repertuarą, bet tikrai patektų į “Graži ir ta galinga. II dalis”? Kokias savybes turėtų turėti moteris, kad galėtum vadinti ja gražia ir galinga?
Ieva Pakštytė: Labiausiai nustebino ir kartu buvo visiškai natūralu, kad istorija parašyta vyrų ir apie juos. Moterys dažniausiai minimos kaip kažkieno žmonos, dukros, našlės, tačiau buvo įdomu „kapstytis“ po tą vyrijos istoriją ir ieškoti joje moteriškumo.
Buvo nemažai temų ir moterų, kuriomis domėjomės, tačiau tiesiogiai į koncertą neįtraukėme. Labiausiai man įsiminė partizanų ryšininkių tema, Salomėjos Neries asmenybė (visgi spektaklyje skamba jos eilėraštis), mintis dainuoti apie Rūtą Meilutytę, žodžiu, daug klaidžiojom, kol apsiribojome dabartinės koncerto versijos temomis. Nežinau, ar kurtume antrą koncerto dalį apie Lietuvos moteris, bet medžiagos jam tikrai užtektų.
Manau, gražias ir galingas moteris vienija pasitikėjimas savimi ir tuo, ką darai ar kuri. Gražios ir galingos lietuvės, išlikusios mūsų kūrybiniame procese iki galo ir dabar apdainuojamos koncerte, gyveno be kompromisų ir tai priverčia jas gerbti, nesvarbu, ar už jaunatvišką Marytės Melnikaitės maksimalizmą ir aklumą, ar už žemaitišką Julijos Beniuševičiūtės – Žemaitės užsispyrimą rašyti ir mylėti napaisant garbaus amžiaus.
Feminizmas dažnai suprantama kaip radikali ideologija, kovojanti už moterų teises ir „prieš vyrus“, tačiau iš tikrųjų kalbama apie lygias teises. Kaip manote, kokį pėdsaką mūsų visuomenėje paliko #metoo, ar kurį, atrodo, visi jau ir pamiršo?
Marija Žemaitytė: Asmeniškai aš labai palaikau šį ir visus tokio pobūdžio judėjimus, verčiančius senus pastatus iš pamatų, o nebandančių paslėpti pelėsį po naujais tapetais. Mano nuomone, tai ir yra vis besikeičiančios naujosios kartos užduotis – tobulinti tai, kas mus supa, ir taip bus visada. Žinoma, visi šie judėjimai dega labai stipria atvira liepsna, o paskui kažkur lyg ir prapuola. Bet aš manau, kad tokie dalykai neišblėsta, nes ne tame esmė, kad iki dabar visi vaikščiotų su plakatais “me too”.
“Me too” neprivalo būti minimas kasdien, nes jis jau pasisėjo mūsų galvose, mes garsiai pasakėme, kad taip mums netinka ir taip daugiau nebus. Todėl, manau, kelio atgal į tai kas buvo nėra. Aišku, puikiai suvokiu, kad problema nedingo ir, tiesą sakant, nemanau, kad tai kažkada įvyks. Bet mes ją įvardinom garsiai ir pamatėm įkvepiančių tiesos momentų visame pasaulyje.
“Kas nutiko moteriai, kad taip suaktyvėjo jos tyrimas? (…) Nieko nenutiko, tik ėmė rodytis, kad provincialioje sąmonėje moteris vis dar yra Katrė, ir kūrėjai, fiksuodami provincialumo paūmėjimą valstybiniu lygiu, imasi kvestionuoti moterų emancipaciją, kad pažiūrėtų, kaip toli nuėjo moteris, ant vienos kojos avėdama vyrišką batą,” – rašome vienoje spektaklio recenijų.
Vaiva Kvedaravičiūtė: Tiesiog moteris pradėjo mėgautis savo žodžio ir veiksmų laisve, garsiai deklaruoti save ir nesibaiminti, kad bus sudeginta. Nuostabi laisvė.
Jūsų spektaklio apžvalgoje „7 meno dienose“ Dovilė Zavedskaitė klausia, „kiek vidinės galios reikia turėti moteriai, kad ji iškeltų galvą tarp bachūrų, kuriems nebūna šalta, tiktai vėsu?“
Asta Zacharovaitė: Šis retorinis klausimas suformuotas iš kelių atskirų dainų tekstų motyvų. Mes taip pat keliame šį klausimą. Vienoms atrodo, kad visai nedaug – tik išsitiest ir eiti parodyti, ką sugebi. Kitoms atrodo, kad vis dėlto, patriarchalinis šleifas dar stipriai valdo mūsų aplinką arba mūsų pačių sąmonę ir tik drąsos bei didelių žygdarbių nebūtinai užtenka.
Toje pačioje apžvalgoje, jūsų veiksme „ilgimasi nors menkiausio dramaturginio aplinkkelio, leidžiančio išvengti teminio tiesmukumo“ – „Graži ir ta galinga“ kalba apie moteriškumą iš esmės, einant prie jo ne per kokį nors naratyvinį tiltą, bet stačiai įvirstant į upę…“ Kodėl nėjote per tiltą?
Rugilė Latvėnaitė: Tiesą pasakius, sąmoningai norėjome “griebti jautį už ragų”. Norėjosi iš esmės nagrinėti tas moteris, kurias pasirinkome – atskleisti nematytas jų spalvas, išryškinti stereotipus – tarsi žiūrėtume į ryškius paveikslus. Kiekvienas moters portretas, kaip atskiras kūrinys. Spektaklyje skamba ir vienos iš aktorių – Vaivos – močiutė, sujungianti kelias moterų kartas. Be to, su dramaturgijos konsultante K. Steiblyte sugalvojome, kad keliausime nuo moters gimimo iki mirties – atidžiau pasiklausius, galima pastebėti, kad dainos prasideda nuo vaikystės, keliauja į paauglišką maištą, pirmąsias meiles, vestuves, gimdymą, kūrybinį proveržį ir mirtį.
Ar Klaipėdos jaunimo teatras randa jaunimo, kuriam galėtų rodyti savo teatrą? Išskyrus vasaras, pastaraisiais metais miestas atrodo toks tuščias…
Asta Zacharovaitė: Mūsų teatro spektakliai skirti įvairioms amžiaus kategorijoms, ne tik jaunimui. Taip pat, Klaipėdos jaunimo teatras gastroliuoja ir savo spektaklius rodo visoje Lietuvoje, ne tik Klaipėdoje. O kalbant apie uostamiestį, mano nuomone, šio miesto žiūrovų sąmonėje nėra scenos menų tradicijos, tarkime, kokią turi Vilnius ar Kaunas. Todėl dėl auditorijos tenka ir pakovoti. Aš Klaipėdoje skaičiuoju devintus metus, per šį laiką miestas tikrai gerokai atsigavo, bet dar tikrai per mažai. Jeigu norime aktyvaus, kultūrą puoselėjančio ir mylinčio uostamiesčio ir jo gyventojų – pastangų įdėti dar tikrai reikės.
Internete:
Komentarai