[ parengta Lietuvos muzikos informacijos centro užsakymu ]
2018-ųjų rudenį Lietuvos muzikos peizaže pasirodė naujas piešinys – „MO muziejaus“ atidarymo proga savo debiutinį albumą „The Slower Pace of Existence“ pristatė Nazcaman – klasikinės muzikos išsilavinimą turintis muzikantas ir prodiuseris Darius Žičkus, ilgai dirbęs Londono muzikos studijose, bendradarbiavęs su tokiais atlikėjais kaip „Culture Club“, „Siouxsie Sioux“, Andriumi Mamontovu, „SH“, Leonu Somovu ir Jazzu. Prieš kelis metus persikraustęs į Lietuvą, Nazcaman apsigyveno Palangoje, kur ieško ramybės ir tylos skambesio.
„Mano muzika apie ramybę, susimąstymą, refleciją. Kuriu fortepijonines pjeses, miniatiūras ir „apvelku“ ambientinės elektronikos garsais. Mano kūryba yra labiau apie atokvėpį nuo viso to standartinio garso, lyriška ar netgi nostalgiška vietomis, kaip romantiško filmo garso takelis, persmelkto ilgesio ir panašių emocijų“, – apie kūrybą pasakoja D. Žičkus.
Rugpjūčio 22d. Nazcaman kviečia į 10-ies valandų ambientinės muzikos, garso ir vaizdų naktinę kelionę Palangos klube “Ramybė”. Ši 10-ies valandų “(ne)miegas” patirtis – kvietimas atsiriboti nuo išorinio pasaulio, akimirkai sustoti, ištraukti save iš socialinių tinklų, nesibaigiančio naujienų srauto ir panirti į savo vidinį ‘aš”, savo mintis, leisti muzikai ir vaizdams nunešti į dar neatrastus pasaulius. Šiame renginyje skambės kūriniai iš pirmų dviejų Nazcaman albumų bei naujos, dar niekur neskambėjusios, kompozicijos, taip pat – kitų kompozitorių kūrinių adaptacijos, specialiai šiam pasirodymui pritaikytos gyvai improvizacijai. Iki pat ryto garsus papildys Dariaus Žičkaus filmuoti dangaus vaizdai ir vizualizacijos.
6-erių tėvas tau nupirko pianiną ir nuo to laiko juo groji. Jei prisimintum tuos laikus, kas tam pianinui sudarė didžiausią konkurenciją?
Būnant 6-erių nelabai prisimenu konteksto, tik pamenu patį pianino pirkimo faktą ir atgabenimą į namus. Toks didžiulis ir įpareigojantis įvykis. Tuo metu, kaip tikriausiai ir dabar, tikras pianinas buvo didelis pirkinys. Muzikos instrumentai kainuoja brangiai ir man buvo nedviparsmiškai iškomunikuota, kad turėčiau jaustis ypatingas gaudamas tokį daiktą. Konkurencijos pianinui tuometinėje mano aplinkoje realiai nebuvo, tėvų spaudimas mokytis papildomai muzikos mokykloje buvo nekvestionuojamas dalykas. Maištas prasidėjo, kai į mano gyvenimą atkeliavo futbolas. Kadangi gyvenau šalia, amžiną atilsį, Vilniaus „Žalgirio“ stadiono, pradėjau lankyti klubo vaikų treniruotes, todėl nebaigiau B. Dvariono muzikos mokyklos, norėjau būti futbolistas.
Bet muzika grįžo paauglystėje, kai pramokau groti vyresnio brolio namuose palikta gitara ir vėl prisėdau prie pianino – šįkart labiau savo malonumui, o ne užduočių atlikimui. Būtent tada pradėjau kurti savo “gabalus”, tokius labiau eskizus, trumpas improvizacijas, niekam jų negrodavau.
Įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, tada ir savo pirmąją muzikos grupę subūriau, pradžioje vadinosi „Kontora“, vėliau „BET“… Pamenu, laimėjom pirmąjį Blogiausių Grupių festivalį.
Nazca arba Nasca – senovės Peru kultūra, gyvavusi Naskos regione, tarp 300 m. pr. m. e. ir 800 m. Kodėl savo pseudonimui pasirinkai šį Pietų Amerikos pavadinimą?
Mistine Nazca kultūra, ar net kartais vadinama civilizacija, susidomėjau atsitiktinai perskaitęs straipsnį britiškame „The Guardian“ dienraštyje. Nazca dykumoje gyvenę žmonės sukonstravo ant žemės milžiniškus geoglifus, gyvūnų, augalų ar kitų figūrų atvaizdus, kuriuos galima pamatyti tik pakilus oro balionu ar lėktuvu. Nenuostabu, kad tie geoglifai buvo pastebėti tik XX amžiaus pradžioje lėktuvu praskridus virš dykumos. Ten yra vienas ypatingai įdomus geoglifas, taip vadinamas „Astronautas“, dar vadinamas Nazcaman (Naskos žmogus), nes yra, jei neklystu, vienintelis į žmogų panašus atvaizdas. Tai – labai įtartinai atrodantis humanoidas, dėvintis savotišką skafandrą. Dabar prisiminkime metus, kada tie geoglifai buvo padaryti…
Jaučiu, šiame pasaulyje yra ir daugiau protu, logika, mokslu, religija niekaip nepaaiškinamų dalykų. Man Nazcaman įkūnyja visa, kas yra mistika, sapnai, šeštas jausmas, ketvirta dimencija, juodosios skylės, matrica, laikas – tai mane įkvepia, iš esmės apie tai ir yra mano kūryba, bandymas garsais išprovokuoti ir pratęsti momentą, kai tikrai įsiklausai į savo vidinį balsą.
Interneto paieškoje suvedus “Darius Žičkus”, išmeta 2008-ųjų įrašą apie Londone vykusią pirmąją grupinę lietuvių menininkų, reziduojančių Jungtinėje Karalystėje, parodą, kurios atidaryme grojai ir tu. Papasakok, kada ir kodėl atsidūrei Londone?
Londone atsidūriau žymiai anksčiau – į D.Britaniją atvykau dar su sovietiniu pasu.
Kodėl? Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tikriausiai tai buvo jaunystės iššūkių siekis. Na, ir, aišku, laikmečio dalykai: atsivėrusios sienos, troškimas pabėgti iš sovietinio bloko, naujų patirčių siekimas. Londone praleidau beveik 19 metų, tuo laikotarpiu mano gyvenime įvyko daug dalykų, tai atskira tema, nesinori išsiplėsti, o trumpai apibendrinti sudėtinga.
2003-aisiais, pasirodė „SH“ albumas “Supermeno remix’ai”, kuriame, pasak pačių muzikantų: “Mūsų draugas iš Londono Darius Žičkus parodė klasę. Jis remiksavo dainas „Gal“, „Deja Vu (Mes pagaminti Europoje)“, „Sumaišyk mane su cukrum“ ir „Supermeną“. SH’ai ir jų kūryba, mano galva, savo laiku buvo šiek tiek neįvertinti ir netrukus išsiskirstė, kaip manai, ar šiandien jie būtų aktualesni?
Man teko ne tik remiksus daryti, prodiusavau ir „Sumaišyk mane su cukrum“ radijo singlą, ir didžiąją dalį albumo „Supermeno užkandžiai“. Tikrai išskirtinis projektas, visiškai ahead of its time. Ir tik dėl tuometinio „Bomba records“ vadybininko Vytauto Juozapavičiaus „Zenkos“ ir pačių SH’ų užsispyrimo ir platesnio nekomercinio mąstymo, tie įrašai išvydo dienos šviesą. Projektas vyko nuotoliniu būdu, kas šiandien skamba įprastai, tačiau ’00-ųjų pradžioje, interneto kūdikystėje, tai buvo labai wow, o su dainų autoriumi Audriumi Kalyčiu susitikau ir susipažinau žymiai vėliau.
Dėl aktualumo, nežinau. Man pati tam tikro muzikos žanro ar grupės aktualumo koncepcija visuomet kelia įtarimą. Vienam aktualu, kitam nelabai, trečiam – išvis neįdomu. Kas tie aktualumo statuso suteikėjai, vertintojai, nuomonės kūrėjai?
Geras pavyzdys būtų shoegaze’as, trumpai šmėkštelėjęs čartuose ’90-ųjų pradžioje ir dingęs iš “eterio”, tačiau staiga, be jokios paaiškinamos priežasties, sugrįžęs prieš kelis metus ir įtakojęs visą jaunąją dream-pop bangą. Tokių grupių kaip „Slowdive“ atsikūrimas, po 22-ejų metų pertraukos įrašytas singlas ir sold-out’iniai turai visame pasaulyje. Kaip gali 50-mečiai dėdės būti aktualūs Mano sūnus paauglys klauso ir dievina tas pačias grupes, kaip ir aš savo jaunystėje. Crazy.
O grupės išsiskirsto, manau, dėl ekonominės realybės priežasčių. Lietuvoje komerciškai išsilaikyti roko grupei, su visomis gitarom ir tikrais būgnais, labai sudėtingas uždavinys. Todėl “laptopo stiliaus” muzikai, kaip matom, mūsuose sekasi žymiai geriau… Elektroninės muzikos srityje turime net vieną kitą pasaulinio lygio kūrėją.
Neslėpsiu, ši tavo biografijos eilutė ypatingai suintrigavo: “klasikinės muzikos išsilavinimą turintis muzikantas ir prodiuseris, ilgai dirbęs Londono muzikos studijose, bendradarbiavęs su „Culture Club“ ir „Siouxsie Sioux”. Kur studijavai ir kaip teko prisiliesti prie minėtų atlikėjų kūrybos?
Kaip minėjau, vaikystėje mokiausi B. Dvariono muzikos mokykloje, baigiau J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, trombono klasę, įstojau į LMTA, bet nebaigiau. Trečiame kurse su orkestru gastroliavome Jungtinėje Karalystėje, pabėgau ir pasilikau Londone. Vėliau baigiau Garso Dizaino studijas Šiuolaikinės Muzikos Akademijoje Gildforde, Surrey’io universitete.
Taip susiklostė, kad netrukus pradėjau groti trombonu grupėje „2001: A Space Odyssey“, suburtoje klavišininko Dave Formula iš žinomos Mančesterio post-punk grupės „Magazine“, įsiliejau į Londono muzikos klubų jam-session’ų sceną, pradėjau dirbti samdomu muzikantu įrašų studijose. ’90-ieji Londone buvo aukso amžius muzikantams, instrumentalistams, visa muzikos industrija išgyveno didžiulį pakilimą.
Vienos įrašų sesijos metu susipažinau su žinomu britų muzikos prodiuseriu, „Grammy“ laimėtoju Steve Levine. Jis prodiusavo visus ankstyvuosius „Culture Club“ albumus ir hitus, tokius kaip „Karma Chameleon“ ar „Do You Really Want to Hurt Me“. Dalyvavau „Culture Club“ 1999-ųjų metų sugrįžimo albumo „Don’t Mind If I Do“ įrašuose.
Su S. Levine bendradarbiavome apie 15 metų. Grojau klavišiniais, prisidėdavau prie aranžuočių, programuodavau ankstyvuosius muzikos kompiuterius. Taip teko prisiliesti prie 15-20 įvairiausios muzikos stilių atlikėjų albumų, singlų, televizijos muzikinių realybės šou projektų. Su Rusijos popžvaigžde „Alsou“ teko ir Eurovizijoje sudalyvauti (juokiasi). Beje, jos daina užėmė antrąją vietą…
„Siouxsie Sioux“ buvo sukūrusi projektą „The Creatures“ su savo dabar jau buvusiu vyru ir „Siouxsie and the Banshees“ grupės būgnininku Budgie. S. Levine prodiusavo kelias dainas jų albume „Anima Animus“, grojau klavišiniais ir sampleriais.
Prieš kelis metus grįžai gyventi į Lietuvą – kas įtakojo tokį sprendimą? Kokie pokyčiai labiausiai nustebino pirmosiomis dienomis?
Tokį sprendimą 100% įtakojo asmeninis gyvenimas ir santykiai. Dar gyvendamas Londone vienų atostogų Lietuvoje metu susipažinau su savo dabartine žmona Lina. Kelis metus kartu gyvenome Londone, tačiau, pradėjus galvoti apie šeimą, nutarėme grįžti gyventi į Lietuvą. Taip ir nutiko. Grįžom nusiteikę pagyventi laikinai, pažiūrėti, kaip seksis, ar patiks. Visada galima išvykti vėl, niekas pririšęs nelaiko. Kol kas esame labai patenkinti, prieš metus persikraustėme iš Vilniaus gyventi į Palangą, vienoje vietoje nenusėdim, ieškom naujų patirčių.
O dėl pokyčių Lietuvoje, galiu pasakyti tik tiek, jog dar ir dabar daug kas stebina, šalis besivystanti, nuolat keičiasi. Stebina perdėtas negatyvumas, kartais – savivertės trūkumas ir nesugebėjimas pažiūrėti į save platesniame kontekste, bet vėlgi, žmonės, bent jau iki pandemijos, daug keliaudavo, jautėsi pozityvus pokytis, kad vis daugiau lietuvių atsikrato to “kaip pas mus viskas blogai” sindromo. Viskas čia labai gerai, tik, kaip britai sako: “žolė kitoje gatvės pusėje visada atrodo žalesnė”!
“Kai sėdu groti pianinu, dažniausiai norisi groti tyliai, kad kuo mažiau sudrumsti tylą ir ramybę, leisti sau įsiklausyti į kiekvieną garsą, kiekvieną sąskambį.” Kodėl tą ramybę vis dėlto norisi sudrumsti, kad ir tyliai?
John Cage jau sukūrė „4’33”“ – keturias minutes ir trisdešimt tris sekundes tylos… tobulas ambiento kūrinys. Aišku, visiškos tylos be labai specializuotos įrangos sukurti neįmanoma, žmogui totali tyla būtų sunkiai pakenčiama. Tylą ir ramybę drumsti norisi todėl, kad kažkas man ją vistiek sudrums. Renkuosi ausines ir skaitmeninį pianiną ar kokį sintezatorių. Kitas dalykas, grojimo procesas man yra kaip meditacija, padeda persikelti į kitą būseną, net sakyčiau veikia kaip savotiška terapija. Dažniausiai groju be jokio konkretaus tikslo. Dauguma įrašytų kūrinių, kuriuos rasite „Spotify“ ar kitose platformose, yra adaptacijos, surinktos iš įvairiausių improvizacinių muzikinių momentų ir sudėliotos, organizuotos į labiau prieinamą formatą. Trečia, obsesinis poreikis kurti, tokiam netgi sakyčiau pasąmonės lygyje, kurti kad ir labai paprastus, nesudėtingus dalykus. Be jokios minties tai kažkaip įdarbinti.
Tavo kūryba primena melancholišką filmo garso takelį. Koks tavo santykis su kinu? Kokie vaizdiniai tau iškyla klausant/grojant savo kūrinius?
Jeigu Brian Eno nebūtų pavadinęs vieno savo albumų “Music for Films”, įtariu, tai būtų buvęs pirmas mano pasirinkimas savo muzikos albumo pavadinimui.
Turiu dvi filmų kryptis, kurios mane veža, tai – mokslinė fantastika ir prancūzų kinas. Prancūzų filmai turi labai specifinį vaibą, jausmai liejasi per kraštus, melodramos, karšta, dažnai nesėkminga, meilė (išskyrus Luc Besson veiksmo filmus), daug melancholiškų momentų, ilgų pokalbių, ištęstų kadrų… Nublanksta net lietuviško kino “rūke stovintis arklys”. Ir, neabejotinai, prancūzų kalba… Gali kalbėti beleką, skamba gerai, fonetiškai maloniai. Kaip anglų kalba popmuzikoje, dainuoja bet kokią banalybę, vistiek skamba OK.
Pavyzdžiui, vienas mano kūrinių „Space is Lonely“ buvo tiesiogiai įkvėptas klasikinės fantastikos „2001: A Space Odyssey“, kurioje režisierius Stanley Kubrick labai konceptualiai pasirinko klasikinės muzikos šedevrus futuristinių vaizdų fone.
Mano vizualioje vaizduotėje visgi gimsta daugiau abstraktūs vaizdai, labiau jausminiame lygyje nei kažkoks veiksmas.
Naujausias Nazcaman projektas – “(ne)miegas”: 10-ies valandų ambientinės muzikos patyriminis performansas. Papasakok apie jį daugiau.
Bediskutuojant su organizatoriais apie galimą renginį „Ramybės“ klube Palangoje, galerijos ir baro vadybininkė Paulina Mėlinauskaitė pasiūlė šią mintį ir tapo idėjos autore. Iš pradžių man šis pasiūlymas pasirodė labai netikėtas, miegas renginio metu, nors taip sutapo, kad prieš tai kelis mėnesius gilinausi į Max Richter albumą „Sleep“.
Pasirodė filmas apie tą kūrinį ir gyvus pasirodymus, man paliko didelį įspūdį pati koncepcija ir drąsa. Imponavo ir tai, kad Max Richter pasirinko klasikinės muzikos variacijas J.S.Bacho temomis. Variacijos kažkieno temomis ar tikslingos kūrinių adaptacijos kuriamai aplinkai man įgavo visai kitą prasmę. Panašių renginių yra vykę ir daugiau, elektroninės muzikos, drone ambient stilių kūrėjai nebijo kelių valandų trukmės kūrinių.
Patyriminis performansas gal ir nevisai tiksliai, bet artimiausiai įvardina tai, ką bandysime padaryti. Buvo kiek neramu, kad visas reikalas netaptų koncertu, tačiau su kuo daugiau žmonių kalbamės, pasirodo, šis konceptas yra labiau suprantamas negu tikėjausi.
Manifestas būtų paprastas, susitaikyti su mintimi, kad ambientinė muzika, ką tai bereikštų, turi begalę klausymo, įsiklausymo arba ignoravimo lygių. Kadangi tai gali būti foninė muzika, netrukdanti veikti kažką kitą, bet tuo pačiu galinti ir įtraukti į gilią garso patirtį – dalyvis gali pasirinkti. Kita pusė yra moksliškai ištirti dalykai, pavyzdžiui, tam tikrų dažnių garsai mums primena motinos įsčiose patirtus garsus arba kokie garso bangos dažniai netrukdo žmogui miegoti, kad ir transliuojami pakankamai garsiai. Čia vėl atskira tema ilgai diskusijai, bet aš tikrai daug apie tai galvoju ir tai šiuo metu yra metu yra esminiai klausimai.
Ar dažnai sapnuoji muziką?
Taip. Labai dažnai. Nors kartais nesu tikras, ar sapnuoju, ar vis dar įsivaizduou, tai yra atsiduriu tarsi ribinėje erdvėje, kitaip sakant, liminaliniame sapne. Pats mano kūrybos procesas dažnai vyksta tokioje būsenoje. Vėlesniame proceso etape, kai reikalingi techniniai ar loginiai sprendimai: aranžuotės, elementų suvedimas, balansas, garso organizavimas, įsijungia labai sąmoningas ir tikslingas režimas. Tačiau pirminis impulsas, muzikinis motyvas ar tiesiog instrumento tembras, gimsta instinktyviai, beveik pasąmonės lygyje. Savo antrąjį albumą ir pavadinau „At the Edge of Silence” (“Ant tylos slenksčio”), galvodamas apie ribines, miego, transo, sapno būsenas. Apie tai ir bus (ne)miego renginys.
Sakai: “Mano kūryba yra labiau apie atokvėpį nuo viso standartinio garso”. Kas tau yra standartinis garsas?
Greičiausiai turėjau omenyje popdainos aranžuotę: ritmas, būgnai, bosas, gitara, klavišiniai, vokalas… nusistovėję standartai. EDM visada turės 4×4 bosinio būgno ritmą ar dabar ypač populiarius vokalo auto-tune efektus. Negaliu sakyti, kad solo pianinas yra kažkoks nestandartinis garsas, bet nebijau groti laisvu ritmu, be aiškaus tempo, arba miksuoti orkestrinius styginius su skaitmeniniais triukšmais. Tai iš esmės nėra nieko naujo ar labai inovatyvaus, bet mano tikslas – sukurti išskirtinę atmosferą, pabandyti sukurti nuotaiką, kurioje klausytojas leistų sau ištrūkti iš komforto zonos.
Kokiu garsu/skambesiu labiausiai džiaugiesi?
Labiausiai džiaugiuosi, kad šiuolaikinių technologijų dėka galiu labai tiksliai kontroliuoti, kaip garsiai bendram balanse girdisi pianino plaktukų ir visos medinės mechanikos triukšmai, pedalo paspaudimai, stygų virpesius slopinančių dempferių judėjimas. Tikrai nesakau, kad skaitmeninės akustinių instrumentų versijos yra pranašesnės, niekas nepakeis tikro fortepijono skambesio, bet atsivėrusios garsų manipuliacijos galimybės stulbina ir įkvepia tuo pačiu metu.
Internete:
facebook.com/dariuszickuss
youtube.com/user/nazcaman11
Komentarai