Pirmasis signalas iš nuodėmių amžiaus mūsų galaktiką pasiekė 2015-aisiais, kai “triukšmingais sintetiškais garsais atlikėjas Sinage (dar žinomas kaip Karolis Čepas) įsiveržė į muzikinę erdvę, jungdamas industrinį skambesį ir rave muzikos formas” savo debiutiniame albume „Labirintas“. Kaip sakė pats kūrėjas, mažos revoliucijos neleidžia jokiai sistemai suvienodėti ir tapti viską kontroliuojančia. Nors šis įrašas revoliucijos nesukėlė, Sinage išliko muzikos pasaulyje ir šiemet pristatė iškart du EP: witch house persmelktą “VV” ir labiau industrinį “MM””.
Sinage – romantiškas požiūris į gyvenimą, pripildytas tiek malonaus ilgesio, tiek tamsios agresijos, viską perteikiant savitu elektroniniu garsu. Tik nuoširdūs, gaivališki ir tikri jausmai. Tamsaus skambesio elektroninė muzika, įkvėpta industrinio triukšmo, witch house šalčio ir synthpunk agresijos.
Įvertinant nuoseklią Karolio veiklą Lietuvos alternatyvinėje scenoje, susėdome pakalbėti apie jo kūrybinį pasaulį.
Papasakok, kaip užsimezgė tavo santykiai su muzika? Kokie garsai ataidi iš vaikystės?
Užaugau šeimoje, kurioje nuo pat mažens girdėjau daug AC/DC bei seno roko, o taip pat – Depeche Mode bei kitų 80s new wave / synthpop grupių. Būdamas vaikas, turiu pripažinti, to ne itin mėgau, bet paauglystėje tapau be galo dėkingas tėvams dėl galimybės užaugti įdomios muzikos aplinkoje. Paauglystėje pamilau roko ir metalo muziką, to įkvėptas pradėjau groti būgnais. Tuo metu itin mėgau gotikinį skambesį metalo muzikoje. Pamažu per metalą susipažinau su industrial skambesiu ir ėmiau tyrinėti elektroninę muziką (ypač electro industrial). Turėčiau pripažinti, kad anksčiau buvau grynas sunkiosios muzikos mėgėjas ir net negalėjau pažvelgti į muziką, turinčią bent menkiausią sąlytį su elektronika. Bet su branda ir nuolatiniu troškimu atrasti kažką išties naujo vis labiau ėmiau žavėtis elektronine muzika. Kai kurie draugai negalėjo patikėti mano virsmu!
Muzikos kūrimu susidomėjau tik jau gerokai susipažinęs su elektronika, o būtent chiptune skambesiu – senų 8bit žaidimų konsolių garsu. Manau, drąsiai galiu sakyti, kad skirtingų muzikos garsų mano aplinkoje buvo itin daug.
Nors pripažįsti, kad daryti viską vienam vargina, tačiau ir toliau Sinage yra tavo solinis projektas. Kodėl, išskyrus lry balsą keliuose kūriniuose, nieko neprisileidi?
Kūryba man yra itin intymus procesas. O taip pat tikiu, kad esu introvertiškas, gal kiek sunkiau užmezgu artimesnius ryšius su žmonėmis. Visa tai nulemia, kad būna sunku prisileisti žmones prie savo kūrybos proceso. Tai savotiškai ir pliusas, nes galiu pilnai viską kontroliuoti, bet tuo pačiu ir minusas – lengviau perdegu, užtrunku ilgiau išmokdamas naujus dalykus ar taisydamas klaidas. Visada geriau pavyksta peržengus save ir bendradarbiaujant, bet tam reikia daugiau vidinės energijos.
Iki šiol gailiesi, kad 2012-aisiais neišdrįsai apsilankyti festivalyje “Speigas”, kuriame grojo Crim3s. Ko dar gailiesi nepadaręs vienu ar kitu gyvenimo momentu?
Tęsiant ankstesnio klausimo temą – gailiuosi, kad ilgai nedrįsau prašyti pagalbos iš kitų, labiau patyrusių ir išmanančių savo sritis. Dėl šios priežasties dabar sunku girdėti pirmuosius Sinage kūrinius ir suvokti jų skambesio netobulumus. Kartais norisi viską iš to senesnio laikotarpio sunaikinti, bet ta netobula autentika taip pat turi savito žavesio.
Šiemet išleidai iškart du albumus “VV” ir “MM”, kas įtakojo tokį produktyvumą? Ar tai susiję, kad buvai priverstas daugiau laiko praleisti izoliacijoje?
Po 2018-ais metais išleisto albumo „Sinwave“ jaučiausi labai pavargęs ir nežinojau, kuria kryptimi turėčiau judėti toliau. Muzikos leidyba kartais užtrunka, taigi turėjau kūrinių, kuriuos parašiau dar beleisdamas „Sinwave“. Pastaruoju metu jaučiau, kad jie labiau atitinka tai, kokiu keliu noriu sukti toliau. Atlikau juos koncertuose šiais ir praeitais metais, jutau, kad privalau išleisti šiuos kūrinius. Miksavimo darbus pradėjau metų pradžioje, dar iki karantino, bet buvimas namie tikrai leidžia daugiau užsiimti podarbine veikla.
Be to, nors atrodo daug, kad išleidau du albumus, visgi tai gan trumpi EP. Juose yra po 7 kūrinius, „VV“ trunka 17 min., „MM“ – 24 min. Galėjau juos leisti kaip vieną pilną albumą, bet tai – ganėtinai skirtingo, nors ir šiek tiek panašaus, žanro muzika. Atrodė tikslingiau išleisti juos atskirai – witch-housišką „VV“ ir industrinį „MM“.
Kaip ir sakai, “VV” įtakojo witch house skambesys: “distorcijos pilnas džeržgiantis bosų srautas, hiphopo įkvėpti ritmai, mistiška bei šiurpi atmosfera”. Šiam žanrui esi ištikimas 2020-aisiais, kai jo populiarumas gerokai išblėsęs. Vadini tai “naujaja gotika” – ar tavo santykis su gotika kažkuo ypatingas? Beje, “Tarp aukštų pastatų” kiek primena lietuviškos ’90s gotikos Mano Juodoji Sesuo skambesį.
Nors pirmoji witch house žanro banga buvo trumpa ir internetą užtvindė jau prieš dešimt metų, pagrindiniai žanro atlikėjai (Sidewalks and Skeletons, Blvck Ceiling ir kt.) kasmet, mano nuomone, leidžia vis geresnius ir geresnius albumus. Šiemet net ir viena pirmųjų witch house grupių Salem po 10-ies metų išleido naują puikų albumą. Galima prisiminti ir 2019-aisiais net du nemažai žmonių pritraukusius Ic3peak koncertus Lietuvoje, o Ic3peak skambesys yra tikrai priskirtinas witch house žanrui. Tai gal sakyčiau, kad witch house tik dar labiau subrendo ir užaugo iki kažko daugiau. Tiesą sakant, man kartais būna sunku klausyti senesnės witch house muzikos, kadangi dalis išleistų kūrinių labiau priminė interneto memus negu rimtą muzikos žanrą. Be to, pastebiu, kad witch house motyvai atsiranda ir kitų žanrų muzikoje, pavyzdžiui, esu pastebėjęs panašių motyvų Yung Lean kūriniuose, taip pat – vadinamojo trap metal žanre, net kai kuriuose Billie Eilish kūriniuose.
O kalbant apie gotiką – visada žavėjausi jos skambesiu ir sukeliamais jausmais. Dar kai klausiau vien sunkesnės muzikos, labiausiai mėgau su šiuo skambesiu susijusias grupes, o ypač Theatre of Tragedy. Natūraliai ir kituose žanruose ieškau gotikos užuomazgų, o witch house man pasirodė kaip naujausia gotiškumo forma, neprimenanti anksčiau buvusių post-pankiškų šaknų. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje turėjome nemažai gotikinės muzikos ir labai malonu dėl palyginimo su Mano Juodoji Sesuo skambesiu.
Viešai prisipažinai, jog viena svarbiausių akimirkų ieškant savo balso industrinėje muzikoje buvo debiutinis Trent Reznor projekto How To Destroy Angels EP, stipriai įtakojęs tavo kitą naują albumą “MM”. Paprastai kūrėjai vengia taip atvirai kalbėti apie savo įtakas?..
Nemanau, kad reikėtų bijoti kalbėti apie savo įkvėpimus. Stengiuosi būti visiškai atviras ir neapsimesti tuo, kuo nesu, taigi atvirai pasakoju ir savo kūrybos istorijas. How To Destroy Angels (HTDA) mano gyvenime atsirado svarbiu metu, dar bandant suprasti, kaip gali skambėti industrinis / gotikinis mišinys. Be to, nemanau, kad „MM“ yra absoliučiai panašus į HTDA – visgi mano įkvėpimo šaltiniai yra gana platūs, o taip pat ir aš, būdamas savimi, viską padarau savaip. Kartais pradėdamas kūrinį gerai net nežinau, kur kūrybinis kelias mane nuves. Tikriausiai net norėdamas nesugebėčiau kažko tiesiog nukopijuoti.
Sinage buvo pristatomas taip – projektas “kuria kitaip, tarsi kovodamas prieš diktatūrinį režimą muzikoje, apribotą kanono ir vienodo garso”. Kaip skamba aplinkinis kontekstas – lietuviška alternatyvinė scena, ar randi joje šios kovos atgarsių?
Mano mitologizuotame kūrybiniame pasaulyje, nuodėmė – kažkas, kas yra nevisiškai norma, o alternatyva. Taigi pagrindinė Sinage mintis visada buvo kurti kažką kiek kitokio, nors gal ir pažįstamo. Kartais man atrodo, kad Lietuvoje yra problema, jog turime gana mažą auditoriją, taigi alternatyvioje scenoje dominuoja kelių žanrų bangos. Iš šalies gali pasirodyti, kad viskas yra gan vienoda, o mažesniems žanrams, kreivesniems garsams nėra pakankamai klausytojų. O galbūt esami klausytojai galėtų būti atviresni šiek tiek kitokiems garsams. Bet labai dažnai nudžiungu atradęs kažką naujo bei itin įdomaus ir mūsų scenoje, ypatingai “LRT Opus” eteryje ar muzikiniuose internetiniuose portaluose, įskaitant ir Ore.lt!
Labiausiai norėčiau, kad alternatyvioje scenoje visi vieni kitus palaikytume, suteiktume šansą naujiems atlikėjams, klausytume, reaguotume ir skatintume augti bei tobulėti. O taip pat be galo trokštu, kad visi kūrėjai turėtų daugiau ambicijų į originalumą ir mažiau sektų madomis, kartais vėluojančiomis net kelis metus.
Debiutinį albumą “Labirintas” įtakojo arabų pavasaris, Ukrainos konfliktas, taip pat – Dž. Orvelo „1984-ieji“. Tuo metu sakei: “negalėjau pamiršti to baisaus pasaulio, kilo baimė pakliūti į tokią valstybę.” Kaip manai, gyvenimo labirintas veda link “pavasario” ar link “tos valstybės”?
Pastaruoju metu galvoje vis dėliojau kūrybines idėjas, kurias apibendrindamas pavadinau deterioration of our democracy (mūsų demokratijos irimas). Atrodo, gyvenimas prastėja, korporatyvizmas vis labiau įsigalėja, žmogaus teisių ir privatumo internete padėtis blogėja, autoritarizmas kyla. Jau prieš dešimt metų ėmiau galvoti, kad gyvename cyberpunk pasaulyje, bet kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad judame link tų distopijų tapimo realybe. Tikiuosi, kad, kaip ir valstybės išsivaduoja iš diktatūrinių režimų, taip ir pasaulis sugebės pakeisti savo kryptį link laisvesnio, demokratiškesnio rytojaus.
“Labirinto” istorija taip pat primena A. ir B. Strugackių kūrinį “Nevilties miestas”. Ar distopija yra mėgstamiausias tavo žanras?
Tiesą sakant, nebuvau susipažinęs su Strugackių „Nevilties miestu“, bet pamatęs trumpą aprašymą, negaliu atsistebėti kai kuriais panašumais. Būtinai turėsiu paskaityti!
„Labirintas“ prasidėjo kaip literatūrinis tekstas, deja, niekada nebaigtas, o tik vėliau tapo muzikos albumu. Įkvėpimo iš distopijų sėmiausi tikrai daug ir nemažai jų skaitau. Kartais atrodo, kad labai lengvai galime patys panirti į kokį nors distopinį scenarijų, taigi knygos leidžia įsivaizduoti, kaip blogiau viskas galėtų būti, savotiškai pasiruošti ateinantiems iššūkiams. Be distopinės literatūros mėgstu kitą fantastinę ir siaubo literatūrą, o ypatingai domina nežinomybės baimės bei postapokalipsės temos.
Viename kūrinių dainuoji “Aš noriu būti laisvas, aš noriu sugrįžti”. Gali pakomentuoti plačiau?
Pripažinsiu – taip jaučiausi po studijų. Nors buvau be galo nuo jų pavargęs ir norėjau pabaigti tą gyvenimo etapą, su tuo susiję pokyčiai gąsdino. Ir jaučiu, kad panašiai būna su visais didesniais pokyčiais gyvenime – kartais būnant išties blogoje padėtyje, surasti valios iš to pabėgti gali būti sunku, nes nežinomybė gąsdina labiau. Pacituosiu čia Brandon Sanderson iš jo knygos „Iškilimo šulinys: Miglos vaikai“ , kurioje irgi nagrinėjamos revoliucijos temos: „Rodos, ištverti pereinamojo laikotarpio sumaištį sukilėliams būdavo sunkiau, nei susitaikyti su gerai pažįstama lordo Imperatoriaus priespauda. Jie mielai vėl paklusdavo ankstesnei – nors ir tironiškai – valdžiai, nes ji neslėgė taip kaip nežinomybė“. Taigi, panašiai kaip ir kūrinys „Tarp Aukštų Pastatų“, tai kūrinys apie nežinomybės baimę, kurią peržengus pasaulis žymiai labiau nušvinta. Be to, mano kūriniai dažniausiai gimsta iš asmeninių patirčių, kuriose atpažįstu kokias nors pamatines žmonių baimes ar jausmus.
Baigęs studijas su nerimu pasitikai “pilną suaugusio žmogaus gyvenimą”. Vėliau įsitikinai, kad įmanoma suderinti darbą ir kūrybą. Kas, tavo nuomone, yra didžiausias kūrybiškumo priešas?
Valios ir energijos trūkumas. Po 9 valandų, praleidžiamų darbe, lieka ne tiek ir daug laiko ir energijos kažkokiai kitai veiklai, kuriai taip pat reikia daug dėmesio. Kartais galvoju, jeigu dirbčiau valanda ar dviem mažiau, mano gyvenimo kokybė būtų žymiai geresnė ir galėčiau daugiau dėmesio skirti muzikai. Taigi didžiausias mano kūrybiškumo priešas yra laiko ir nuoseklumo trūkumas. Ir, manau, kad daug kam, kas negali muzikai skirti viso savo laiko, kyla panašių problemų.
O kalbant apie kitus kūrybiškumo priešus, manyčiau, sustojimas žaisti ir eksperimentuoti irgi itin stipriai gali pakirsti kūrybiškumą. Muzika ir ypatingai kūrybos procesas pats savaime turėtų kelti džiaugsmą, taigi nuolatos sau sakau, kad mažiau nerimaučiau dėl rezultato, o labiau mėgaučiausi eiga.
Kas mūsų laukia nuodėmės amžiuje?
Sinage pasaulyje nuodėmė visada buvo sietina su buvimu kitokiu, taigi neišvengiamai to ir sieksiu! Bet, žinoma, mano kūrybos šerdis, tikiu, visada bus ta pati – tamsi, emocionali, atmosferiška, melancholiška, pilna keistų detalių bei distorcijos. Noriu dar daugiau panagrinėti save tiek witch house žanre, tiek ir susikurti savitą hyperpop artimą skambesį, nenustoti žaisti, eksperimentuoti ir kurti estetišką įdomią muziką.
Internete:
Komentarai