Nors su Cheri esame keliskart susidūrę beksteidžuose ir prasukę tą pačią suktinę, iki šiol jos “Ore” nebuvo. Ir dabar ji čia atsirado ne dėl pažinčių ar privalomos lyčių lygybės kvotos, o todėl, kad išleido riebiai skambantį minialbumą “11:11”. Jei mėgsti Missy Elliott, Timbaland, Ciara, Lil Kim, Lauryn Hill, Britney Spears ir panašų skambesį, atsuk žemų Vilniaus bytams.
Viktorija Vyšniauskaitė aka Cheri užaugo 2000-ųjų pradžios amerikietiškos pop kultūros ir hiphopo apsuptyje ir visa tai girdėti jos kūryboje. Tačiau ji nuolat tyrinėja savo galimybes: kartais jos gabaluose pasigirsta lietuviškos liaudies muzikos harmonijos ir trepo bytai, kartais – Rytų Europai nebūdingas afrobeat’as.
Cheri stengiasi pakeisti hiphopą, kad jame nebūtų moterų objektyvavimo. Atlikėja tiki nauja savarankiškų, talentingų ir sunkiai dirbančių alfa moterų karta. Naujasis minialbumas “11:11”, anot atlikėjos, ir yra jaunos alfa moters istorijos, tačiau subalansuotas visiems. „Jei per muziką galiu papasakoti apie tam tikras problemas ar bent vieną įkvepiančią istoriją, man to pakanka. Mano tikslas yra sukurti tai, kas paliestų žmones, tai, kas turėtų tam tikrą išliekamąją vertę”, – sako Cheri.
Kokia buvo pirmoji Viktorijos Vyšniauskaitės mėgstama atlikėja? Savo kambaryje turėjai Britney Spears plakatą ir svajojai būti panaši į ją…
Madonna buvo pati pirmoji. Vėliau sekė Britney, buvau beveik apsėsta. Turėjau visą papkę plakatų, iškarpų ir net Britney kortas. Tėtis net buvo išsigandęs, bandė visaip nupirkti tą papkę iš manęs. Nepaisant to, kad Christina Aguilera buvo “didžiausia Britney priešė” labai mėgau ir ją. Bet vistiek Britney Spears išlieka pagrindine ir didžiausia mano vaikystės meile.
Kaip tavo gyvenime atsirado repas ir tapai Cheri? Tiesa, iš pradžių dar buvo Cherry on Top…
Repą atradau irgi vaikystėj, žiūrėdama “MTV” ar “Viva” ir laukdama Britney klipų. Iš pradžių viskas buvo nerimta – paklausydavau Eminemo, 50 Cento, vėliau atradau ir Missy Elliott. Paauglystėj nusprendžiau pakeisti stilių į reperės ir vaikščiojau į mokyklą apsirengus kaip berniukas (turbūt dėl to, kad mano rūbai išties buvo iš Gariūnų berniukų skyriaus). Bet neilgai trukus pasidaviau spaudimui ir patyčioms (mane dėl to net paliko pirmasis vaikinas) ir pradėjau ieškoti savo stiliaus, kiek “moteriškesniame” amplua.
Sulaukus 17-os vėl grįžau prie repo ir šįkart jau rimčiau. Pradėjau freestailint su draugais kieme, pabandžiau rašyti dainas ir taip gimė mano pirmasis kūrinys “One Love”.
Cherry On Top buvo sugalvota, nes Viktorija tai – pergalė, o Vyšniauskaitė – Vyšnia. Dabar sceninį vardą sutrumpinau ir supaprastinau – taip man labiau patinka :)
Tavo tėvas – operos solistas Vaidas Vyšniauskas (fone iškart suskamba legendinis lietuviškos operos-repo duetas „Laikas“). Be to, jis – protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorius. Scenoje neatrodai gera paklusni mergaitė – kokie jūsų santykiai ir tėvo požiūris į repą?
Mano tėtis dėl repo nieko nesako. Dėl įvaizdžio, tiesa, jau kitas klausimas. Ne visada jam patinka nuotraukos, kuriomis dalinuosi, ypač, jeigu nuotrauka su kokia suktine ar su mažiau rūbų ;) Bet šiaip jis yra tolerantiškesnis nei gali pasirodyt šitaip jį pristatant. Mūsų santykiai, nepaisant skirtingų nuomonių, išties geri.
Skaičiau, jog keletui metų buvai atitolusi nuo repo ir flirtavai su R&B, tačiau jautei savotišką kūrybinį bloką. Kuo strigo R&B ir kodėl geriau jautiesi repo situacijoje?
Sakyčiau buvo labiau atvirkščiai – strigau su repu ir todėl ėmiausi dainų rašymo. Deja, procesas buvo lėtesnis, nei tikėjausi, nes dainas rašyti kiek sudėtingiau. Tačiau pralaužus ledus su RnB, atsirado įkvėpimo ir repui. Todėl ir grįžau prie šio žanro – atsirado antras kvėpavimas. Dabar negalėčiau išsirinkti vieno žanro, man jie abu labai artimi širdžiai ir abu labai svarbūs.
Ką reiškia tavo naujojo EP „11:11“ pavadinimas? Kodėl repuoji angliškai? Kodėl į minialbumą nepateko, pavyzdžiui, gana vykęs lietuviškas kūrinys „Bloga“?
11:11 mane persekioja jau antrus metus. Pamačius besikartojančius skaičius primenu sau, kad laikas bėga ir yra mūsų brangiausias turtas (fone iškart suskamba legendinis lietuviškos operos-repo duetas „Laikas“), bet tuo pačiu, kad svarbu yra “išlaukti” tinkamo laiko, nespausti. Skaičiai man simbolizuoja strukūrą, dėsningumą, taip pat pinigus ir laiką. Labai myliu skaičius ir numerologiją. Tik taip galiu paaiškint pavadinimą – the time is now.
Repuoju angliškai, nes toks įkvėpimas buvo apėmęs. Prasidėjo dar su singlo “Diss” rašymu Amsterdame (metus ten gyvenau). “Bloga”, kaip ir kiti mano lietuviški kūriniai, buvo padaryti su užsidegimu ir nenorėjau jų “konservuoti”, kol bus paruoštas albumas. Bet dabar lietuviškų dainų turiu pakankamai, kad galėčiau teasinti apie ne už kalnų gimsiantį albumą lietuviškai.
Esi savo nuomonę socialiniais klausimais turinti ir apie nemalonius dalykus kalbanti atlikėja. Pirmajame kūrinyje „Diss“ pažėrei kritikos dozę visiems, kurie savo vyriškumą matuoja raumenų mase, pakabintų merginų skaičiumi ar pinigais. Apie ką ir kodėl kalbi kituose kūriniuose?
“The 4th” kalba apie konkurenciją tarp merginų, apie vis dar stringančią moterų bendrystę ir kaip mes save lyginam su kitais/kitom. Apie iššūkius, su kuriais susiduria ambicinga moteris ir apie tai, kad dažnai ne rožėm klotas tokios moters kelias. “Betta” ir “So Tight” daugiau išreiškia savimi pasitikinčios, nepriklausomybę vertinančios merginos mintis, jos seksualumą ir aptaria XXI a. moters prioritetus. Ar svarbiau santykiai, būti geidžiamai bei įtikti vyrui, ar svarbiau būti savarankiškai, nors tai ateina kartu su vienatve?
Kaip jautiesi tradiciškai testosteronu alsuojančioje ir mačo pozicijas palaikančioje repo scenoje? Ar merginos joje turi lygias teises, o gal jų niekam nereikia?
Labai dviprasmiškai. Negaliu nei skųstis, nes išlygų repuojančioms merginoms tikrai netrūksta ir ne kartą gavau tam tiktų “nuolaidų” ar privilegijų, nes esu moteris. Kita vertus, seksizmas yra aktuali problema iš esmės Lietuvoje, todėl meluočiau, jei sakyčiau, kad to nesijaučia repo pasaulyje. Merginos daugumoje sričių vis dar neturi lygių teisių (teoriškai turi, praktiškai – ne) ir joms tikrai jų reikia. Ir repuojančių merginų, manau, kad reikia, bet neretai užduodu šį klausimą ir pati sau. Ar tikrai?
Be tavęs lietuviškoje repo scenoje merginų nelabai girdėti. Jų nėra, ar mes jų nežinome?
Nepasakyčiau, kad jų yra daug, bet jų yra. Vieną jų, Areve, galima išgirsti mano EP, mūsų bendram kūrinyje “Betta”.
Prieš kelis metus išleistą minialbumą „Britney“ įrašei su prodiuseriais Vaiperiu Despotin, Highleef ir Fingalick. Kas prisidėjo prie „11:11“ skambesio?
Norėčiau pataisyti, kad minėti prodiuseriai prisidėjo tik prie singlo “Highlight” – visą EP ruošėme dviese su Vaiperiu. Jis buvo pagrindinis prodiuseris.
Vienintelis visą „11:11“ skambesį jungiantis komponentas esu aš – dalinai prodiusavau visus EP kūrinius. Tai man buvo nemažas žingsnis. Kai kuriuos prodiusavau nuo pat pradžios (pvz., “Diss”), kai kuriuos tik šiek tiek redagavau. Vaiperis prodiusavo pusę EP, kitą pusę pasidalino Latvijos prodiuseris Niklavz su Karoliu Ilčiuku. Esu visiems jiems be galo dėkinga. Taip pat labai dėkoju ir “Despotin Audio Lab” už garso suvedimą.
Vienoje apžvalgų rašoma: „Beveik vakarietiška“ yra etiketė, kurią dera lipdyti ant „Britney“ viršelio“. Koks lipdukas galėtų puošti naujojo minialbumo viršelį?
Man labai sunku vertinti savo kūrybą. Palieku tai kitiems. Tiek su “Britney”, tiek su „11:11“ dariau viską vedina instinktų – svarbiausia, kad muzika plauktų iš vidaus ir man pačiai patiktų. Tikrai aklai nesiekiu vakarietiško skambesio, nors, kita vertus, jo tikrai nevengiu. Kai viską darai nuo pradžių, būna gan sunku pažiūrėti į galutinį rezultatą iš šono, todėl vertinkit jūs :) Bent dėl vieno lipduko, kuris galėtų puošti “11:11“ viršelį, esu tikra – “Parental Advisory / Explicit content”. Keiksmažodžių šiame mini albume tikrai netrūksta, lyginant su praeitu EP :)
Tavo karjeroje pasikartoja noro sujungti pogrindžio aršumą ir pop blizgesį motyvas, kurį galima girdėti ir „11:11“. Nuo „X faktoriaus“ iki prirūkytų pusrūsių, kodėl tau reikia tokių kontrastų?
Ha, labai geras klausimas. Tikrai nežinau, man ir pačiai įdomu būtų sužinoti. Matyt, tokia jau aš esu? O gal tokią mane suformavo ambivalentiška paauglystė? Nuo sekmadienio mišių su tėčiu iki prirūkytų pusrūsių pirmadieniais Lazdynuose. Pop blizgesio ir repo kova užvirė manyje jau ankstyvoje paauglystėje. Tikėkimes, greitai ši kova atneš kažkokį naują, išbaigtą ir unikalų darinį.
Kada jautiesi labiausiai ore?
Būdama ant scenos, įrašinėdama naują demo, rašydama šituos atsakymus, bendraudama su žmonėmis. Viskas, kas susiję su muzika ir žmonėmis, mane pakelia virš debesų, esu vienareikšmiškai “žmonių žmogus”
Internete:
Komentarai