[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Prieš kelias savaites miesto bendruomenės radijuje “Radio Vilnius” atsirado nauja laida “Musings & Drummings”, kurią veda Eglė Naujokaitytė – Muk – jos balsas daugelį metų buvo girdimas “OreCast” transliacijose: “The Hidden Reverse”, “La Casa Del Obrero Mundial”, “Muk Muski” ir kituose. Šiose laidose Eglė tardo save ir svečius, nardo tarp ± synth, kraut ir kitokių analoginių bangų, mašininio funko, postdubo ir šiaip visokiausių outsiderinių įdomybių.
Prieš išvykdama gyventi į Meksiką, Eglė dalyvavo įvairiuose muzikos reiškiniuose Lietuvoje. Vienu ryškiausių jos vaidmenų buvo Verslo Rizikos Rezervo kolektyve, kur Eglė iš dalies perėmė lyderio vaidmenį iš grupės sielos Mariaus Stavario. Šio epizodo liudininku išlieka “Bordello A Parigi” išleistas baltas vinilas “Nebelipk”.
Prieš kelis mėnesius Eglė su Rogelio Serrano aka Equinoxious (Eglės pokalbis su Rogelio prieš kelis metus) į laisvę paleido savo sugarwave projekto GRIS FUTURO pirmąjį singlą “Paukščių pienas”, o netrukus – ir visą 5 kūrinių EP.
Prisistatykite, koks jūsų socialinis ir muzikinis pagrindas?
R: Esu Rogelio Serrano, žinomas kaip Equinoxious, iš Meksiko. Šiuo vardu kuriu minimal ir cold wave elektroninę muziką nuo 2014-ųjų – naudoju analoginius sintezatorius, o pastaruoju metu – ir moduliarinę eurorack sistemą, studijoje ir gyvuose pasirodymuose. Kartais organizuoju sintezatorių dirbtuves. Esu išsileidęs vinile ir kasetėje vokiečių ir ispanų leibluose. Šiuo metu studijuoju komunikaciją ir žurnalistiką.
E: Esu Eglė, dažniau žinoma kaip Muk, Lietuvos ir Europos pogrindinėje muzikoje sukuosi jau daugiau nei dešimtmetį. Kai kam galbūt esu žinoma iš savo ankstesnių projektų, dj setų, bendrų darbų su kitais atlikėjais, taip pat – laidų Berlyno, Prancūzijos ir Lietuvos radijuose. Šiuo metu pagrindinį dėmesį skiriu šiam projektui, taip pat netrukus išleisiu šiek tiek solinės kūrybos. Taip pat verčiu literatūrą – neseniai išėjo mano verstas Uraganų sezonas leidykloje Rara, Tamsi Vanesa „Baltose Lankose“. „Namų tvarkytojos vadovas“ Kitose knygose. Dabar verčiu David‘o Byrne‘o knygą „Kaip veikia muzika“.
Kaip atsirado GRIS FUTURO duetas? Ar esama kokių nors ypatybių, kai susitinka lietuvė ir meksikietis?
E: Ar yra kokių nors „ypatybių”, greičiausiai geriau atsakytų Rogelio. Aš pati jau kurį laiką ieškojau progos įkurti tokio pobūdžio projektą: ritmišką, orientuotą į sintezatorius, duetu su kuo nors kitu. Atvykau į Meksiką prieš 5 metus – vyliausi, kad tai įvyks greičiau. Užtruko tris sutikti Rogelio. Pamačiusi, jog mūsų muzikos vertimas ir supratimas gana artimas, pamaniau, kad būtų įdomu kažką sukurti kartu. Kai kurios turimos įtakos irgi sutapo, nors daugelis dalykų skiriasi. Tarkim, prieš tai minimal synth manęs per daug nedomino, bet Rogelio sužadino smalsumą. Kažkada nuvykau į jo namus Meksiko apskrityje pagroti ir pažiūrėti, kas gausis. Baigėsi tuo, kad įsimylėjome ir GRIS FUTURO atsirasti prireikė dar apie metų – dėmesys buvo kitur (šypsosi).
R: Visad svajojau apie projektą su mergina vokaliste. Deja, niekada nepavykdavo rasti nieko tinkamo. Jau prieš tai buvau girdėjęs keletą dainų, kuriose dainuoja Muk ir pagalvojau, jog mano kūrybai jos vokalas labai tiktų. Mūsų muzikinis suvokimas labai panašus, taip kaip ją priimame ir vertiname, pavadinkime tai „sinesteziškai“. Manau, tai buvo viena pagrindinių priežasčių pradėti GRIS FUTURO.
Ar GRIS FUTURO – dar vienas karantino izoliacijos rezultatas? Pastebėjau bent kelis atvejus, kai poros pradeda naujus muzikinius projektus.
E: Ne visai, juk planavome kažką nuveikti dar prieš tai. Tuomet atėjo saviizoliacija ir tai tapo puikia proga kiek susikaupti ir panaudoti šį laiką savo planų įgyvendinimui.
R: Žinoma, tai buvo puiki proga pradėti kurti ir įrašinėti muziką su GRIS FUTURO.
Jūsų pavadinime minima ateitis, bet grupės skambesys, priešingai, atkartoja praeitį. Galite tai paaiškinti?
R: Iš dalies pavadinimas susijęs su mūsų mėgstamais atlikėjais. Jie buvo futuristai, pradininkai, naudoję sintezatorius laikais dar prieš midi atsiradimą, siekę perteikti futuristinį, kiek niūrų, mechanizuotą skambesį, tą jausmą, kad nėra jokios ateities. Vis dėlto viskas gerokai pasikeitė atsiradus skaitmeninėms technologijoms – šiandien galima dirbti derinant abi ir plaukioti beribiame garsų vandenyne. Mums šios idėjos labai artimos. Iš kitos pusės, Meksike pilna kontrastų, o už miesto plyti milžiniškos gyvenvietės, žmonės gyvena lūšnynuose, dažnai pastatytuose ant netvirtų žemių, nestabilių šlaitų ar užtvindomų plynių – tokie vaizdai galėtų įkvėpti ne vieną distopinės fantastikos kūrinį.
E: Taip pat manau, jog mūsų skambesys galbūt greičiau yra retrofuturistinis nei tiesiog atkartojantis praeitį. Pavyzdžiui, moduliarinės sistemos naudojimas tokioje muzikoje yra gana naujas ir, bent jau man, nors tai ir analoginė technika, skamba gana moderniai. Be to, kas ta ateitis, o kas – praeitis? Mūsų pavadinimas nėra tiesiogiai susijęs su kuriama muzika, nors ateityje galvojome pasukti link truputį šiurkštesnio, sakykime, industrinio skambesio. Tad kai jį sugalvojau, pamaniau, kad gerai tiks ir ateičiai. Iš esmės jis atsirado iš mūsų bendro domėjimosi distopinėmis ir brutalistinėmis nuotaikomis, be to yra tas vis mane stebinantis, šen bei ten pasitaikantis Meksiko-Vilniaus panašumas. Kita pavadinimu kilmės istorija – grynai vilnietiška – važiuojant 43-uoju autobusu iš Justiniškių į centrą, Šeškinėje yra tilta, po kuriuo tas toks „gatvės filosofas”, turbūt žinomas visiems gyvenantiems Vilniuje – tas vyrukas, visame mieste tuo pačiu stiliumi rašinėjantis žaismingas ir gudrias frazes, užrašė “Philip Glass – Metamorphosis” (neatsimenu tik, kuri dalis, ir dar, atrodo, buvo užrašyta kūrinio trukmė). Netrukus užrašas buvo uždažytas, o kitą kartą važiuojant pro tą pačią vietą, jis buvo užrašęs „GREYT FUTURE”. Man tai pasirodė sykiu šmaikštu ir melancholiška.
Kita pavadinimo dalis – „elegantiškiausia spalva” pilka. Kuo tokia ypatinga toji pilka?
E: Šalia viso to „greyt future”, pilka yra viena mano mėgstamiausių spalvų. Ji turi be galo daug tonų ir atspalvių (pamirškite tą pigų erotinį romaną), o būtent tai labiausiai ir mėgstu visame kame – atspalvius, tonus, o ne tiesiog juoda arba balta. Vėlgi, šis projektas tarsi mūsų mūsų ying-yang, kas ten žino, kuris čia juodas, kuris baltas… Manau, tai kaitaliojasi, bet sumaišius juodą su balta, gauni pilką (šypsosi).
R: Man irgi patinka pilki peizažai. Pavyzdžiui, būdamas vienoje savo mėgstamiausių šalių, Peru, daug laiko praleidžiu stebėdamas vandenyną Limos paplūdimiuose. Saulę ten pasiglemžia pilkos debesų užuolaidos, juntama melancholija ir šioks toks lengvas beviltiškumas, bet tuo pačiu tai įkvepia kurti muziką.
Tęsiant apie spalvas. Dėl kaži kokių priežasčių tamsiai skambanti ir tamsiai vilkinti alternatyvinė muzika Meksikoje gana populiari. Jūs vilkite baltai ir skambate gana šviesiai. Ar tai jūsų alternatyva alternatyvai?
R: Niekada nebuvau „madistas“, nekreipiu dėmesio į drabužių spalvas. Tiesiog gerai jaučiuosi vilkėdamas juodą. Kaip daugelis žino (o gal ir ne), Meksikoje turtinga savo mirties tradicijomis, ji čia švenčiama, yra tarsi mūsų istorijos dalis dar nuo kruvinų ispanų užkariavimo laikų. Tačiau „prieš-Ispaninėje“ Meksikoje balta spalva turėjo ypatingą svarbą. Actekų kalba žodis „aztlán” reiškia „baltasis kraštas”, tai yra aušros arba senovės kraštas, iš čia kyla actekų pavadinimas – „aztláno” žmonės. Taigi, kas šiuo atveju balta, o kas – juoda?
E: Taip! Ir vėl. Niekada nemėgau juoda/balta mentaliteto, tad stengiamės išgauti kiek labiau įvairialypes nuotaikas nei vien „tamsu” ar „šviesu”. Žinai, „šviesa skamba tamsiai“ ir visa kita. Apsirengimo stilius fotosesijoje nebuvo mūsų sumanymas, bet man visai patiko, kas iš to išėjo. Prisiminiau tuos klaikius Lietuvoje vykusius masinius amfetamininius reivus, kurie vadinosi „Pure Future” ar kažkaip panašiai?.. (Juokiasi).
“Paukščių pienas” – gerai žinomi lietuviški saldainiai, savotiška sovietmečio prabanga. Rogelio, kokia meksikietiška ypatybė galėtų tapti naujo GRIS FUTURO singlo tema?
R: Borrachitos 😉 („Girtuokliukai“ – įvairaus skonio vaisiniai ar kremo skonio saldainiai su alkoholiu – ore.lt past.)
Sakote, kad jūsų duetą įkvėpė „Deux, C&C ir kiti ausiai mieli analoginiai garsai”. Ar galėtumėt atrinkti keletą, jei ne įtaką jums padariusių, tai bent dėmesio vertų vardų iš Lietuvos ir Meksikos?
E: Jei atvirai, esu gana atitrūkusi nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Mačiau, keletas draugų šį bei tą išleido ir jiems neblogai sekasi. Galėčiau išskirti kelis Ernesto Sadau projektus, Superkoloritą, Bleach Cult, Patricia Kokett… Patinka, ką daro Free Finga, nors ir tai nėra visai mano stiliaus muzika. Mano brolis pradėjo trapinti – Jose GT tikrai talentingas vaikis. Kalbant apie vietinius čia… Mūsų draugas Silis, Hugo Quezada, sumasterinęs mūsų EP, anksčiau grojęs grupėje Robota, o dabar Exploded View kartu su Anika, bei prodiusuojantis kitas grupes savo “anti-studijoje” „Progreso Nacional”. Taip pat esu didžiulė Rogelio solinių projektų gerbėja (šypsosi).
R: Visada rekomenduoju projektus, geriausiai atspindinčius „mielą ausiai pogrindinį analoginį skambesį” ’80-ųjų Meksikoje: Syntoma, Silueta Pálida, El Escuadrón del Ritmo, Decada 2, Size, taip pat visai mėgstu Robota.
„Šios dainos persisunkusios sveikomis haliucinacijomis, 5-HTP sapnais ir aistros taktikomis” – ar galėtume išplėsti šį apibūdinimą?
E: Daugumoje mano pastaruoju metu parašytų dainų žodžių, tiek šiam projektui, tiek tam, ką ruošiu pati, tvyro kvazi-metafizinė nuotaika. Jie turėtų būti ne vien klausomi, bet ir skaitomi, tarsi maži abstraktūs eilėraščiai – žiūrėtis gerai ant popieriaus ir sukelti tam tikrus jutiminius ir svajingus jausmus. Daugelis frazių, kurias dėlioju ir paverčiu eilėraščiais, atsiranda tarsi iš niekur, dažnai prieš pat užmiegant, neįsivaizduoju iš kokių kvantinių sluoksnių ar dimensijų atkeliauja šios vizijos, bet tikiu, jog egzistuoja paralelinis pasaulis, kuriame kita aš mato ir daro tai, apie ką aš tik galvoju. Tas pat su tuo 5-HTP – tai maisto papildas, suvartojus didesnį jo kiekį galima iššaukti „šviesius“, sąmoningus sapnus. Dažnai vartojame jį prieš miegą, kad sapnuotume kiek ryškiau, ir tai būna pirmas dalykas, apie kurį kalbamės nubudę. „Aistros taktikomis“ turiu omenyje, kad dauguma šių tekstų bet kuriuo atveju yra labai asmeniški, daugiausia apie meilę ir aistrą, kurią jaučiame vienas kitam, netgi jei tos liepsnos kartais per daug įsisiautėja. Išlaikyti aistrų balansą, neleidžiant joms per ne lyg įsiliepsnoti ir yra “aistros taktikos”. Visa tai ir įkvepia šią muziką.
Girdėjau, bendradarbiavote ir su meno institucijomis?
E: Taip, trys Šiuolaikinio meno centrai iš visų Baltijos šalių paskelbė atvirą kvietimą „History of Joy pt.4”. Tiesiogine to žodžio prasme buvo pasakyta: „Sukurkite ką nors, ką būtų galima eksponuoti virtualioje erdvėje“. Pamaniau, kad tai galėtų būti puiki proga sukurti audiovizualinį kūrinį Meksikietiško Fouth World‘o tema – trumpmetražį filmą su mėgstamais savo objektais, Galbūt daug kas mane pažįstančių žino, jog jau daugelį metų esu didžiulė Jon Hassell ir jo Ketvirtojo pasaulio idėjos gerbėja ir visada mėgstu ieškoti šios nuotaikos kitose plotmėse. Be to, šią vasarą Jon‘as iškeliavo anapus, labai dėl to nusiminiau ir norėjau taip atiduoti jam pagarbą.
Eglė Naujokaitytė & Rogelio Serrano – “Tracking the Feathered Snake”
R: Eglės filmui sukūriau muzikinį takelį savo moduliariniu sintezatoriumi, ji papasakojo apie jai kilusius vaizdinius, o aš pritaikiau jiems muziką. Buvo labai įdomu komponuoti kitokio pobūdžio plotmėje ir pasitelkus kitus idėjinius išteklius nei man įprasta.
Kokia būtų ideali vieta ir aplinkybės klausytis GRIS FUTURO?
E: Gyvai, kokioje nors kiek egzotiškoje, trečiojo dešimtmečio Berlyno bohemiškoje vietoje, minimalistinių sintezatorinių retenybių vakarėlyje. Kaip tik pradėjome ir patys organizuoti vakarėlius, kuriuose stengiamės kurti panašią nuotaiką, viename jų debiutuosime gyvai. Na, o apskritai… Kas ten žino, manau, mūsų klausytojai į šį klausimą atsakytų geriau.
R: Vaikštant nuošalaus miesto gatvėmis.
Internete:
[ENGLISH VERSION]
Can you introduce yourself, your social and musical backgrounds?
E: Well, I’m Egle often known as Muk and I’ve been around the Lithuanian and European underground music circuit for a bit more than a decade now, some might know me from my previous projects, dj sets, collaborations with some artists and radio shows in Berlin’s, France’s and Lithuanian radios. At the moment I’ve been more centred on this project, also want to soon launch (release) my solo stuff, I also translate literature.
R: I’m Rogelio Serrano aka Equinoxious, from Mexico City. I’ve produced minimal electronics, cold wave electronic music under this name since 2014, using analog synths and recently a modular Eurorack system in the studio and at shows. From time to time I also do synthesizer workshops… Have released my albums on vinyl and cassette on German and Spanish labels. I’m currently studying Communication and Journalism.
How did GRIS FUTURO duo got together? Are there any specifics, when Lithuanian meets Mexican?
E: I guess whether there is some sort of ‘specific’ Rogelio could answer better. It had been a while since I wanted to start this kind of project – rhythmical, synth oriented with somebody, and having moved to Mexico five years ago I was expecting this is going to happen sooner. Took me three years to meet Rogelio and when we met I thought it could be an interesting thing to collaborate, seeing that our aesthetic and quality understanding of music is quite similar – some influences too, even though many things differ a lot too. Say, before I wasn’t as into minimal synth as such, and Rogelio got me much more curious. So at some point I went to jam to his home in the State of Mexico and see what happens. We ended up falling for each other and Gris Futuro didn’t come to be until almost a year later – there were too many distractions…
R: Well, I always wished I had a music project with a female vocalist. Unfortunately, I could never find someone to work well. I had already heard some previous songs where Muk sang and I thought his work on her voice was very good. We agree on our perception of music and the way we perceive and appreciate it – in a certain synesthetic way. I think that was one of the main reasons for starting Gris Futuro.
Is GRIS FUTURO one more outcome of quarantine lock-down? I noticed at least few
more cases around, when couples (sorry, if you’re not) started new music projects.
E: Not exactly – because we were planning to do something already prior to that, and then the lockdown came and it turned out to be at last a great opportunity to settle down and use that time for the completion of those plans
R: It was certainly a great opportunity to start composing and recording music with Gris Futuro.
There is future mentioned in your name, but your sound, on the contrary, is referring to the past. Can you explain this?
R: It kind of comes from our musical idols. They were pioneers who used synthesizers from the pre-midi era to make in lato sensu a “futuristic, grey, mechanized and no-future paradigm”, however that gap was broken after the arrival of the digital technology, today you can work with both technologies and navigate in an ocean of almost infinite sound possibilities, we are there inheriting those ideas. On the other hand, Mexico has a great content of urban contrasts, there are giant settlements outside the city, people are living in slums and informal settlements which are often built on unsafe land, unstable slopes and flood plains, that kind of things are quote a good setting that can serve as inspiration for any type of dystopian fiction novel.
E: I guess our sound is more retro-futurist than just referential to the past. For example, the use of Eurorack is quite new in this kind of music, and to me personally, even though it’s analogue technique, it sounds pretty modern. And then again, what is future and what is past? The name has little to do with the musical sound of this project as such, even though we were thinking that for future releases we would like to move a bit more towards some sort of slightly harsher, say more industrial sound. So when I came up with the name I thought it will fit for the future too. Generally it comes from our shared interest in dystopian and brutalist moods, this strange Mexico-Vilnius connection. Another anecdote to do with the name is precisely a Vilnius one – when I used to take the 43th bus from Justiniskes to the Center, there is a bridge in Seskine, where the “street philosopher” – probably known to everyone who lives Vilnius – that guy that writes playful and smart phrases in the same manner around the city – had written “Philip Glass – Metamorphosis” (can’t remember which part and there was also a track duration added). Next time I passed that same place they had painted it over, and the next time he had written “GREYT FUTURE”. I found that melancholic and amusing at the same time.
Another part of the name is “the most elegant colour” grey. What so special about the grey?
E: The “GREYT FUTURE” anecdote aside, grey is definitely one of my favourite colours. In many senses – because it has so many tones and shades (forget that cheap erotic novel) and that’s what I love in things – shades, tones, not things just being black and white. Then again this project was meant to be our ying-yang union, god knows who’s the “black” and who’s the “white” here, I guess it varies, but when you mix black and white you get grey
R: I too love grey landscapes. Especially when I spent a lot of time looking at the ocean on the beaches of Lima in Peru. The sun gets annihilated by large grey curtains in the sky there, it was impossible for me not to feel melancholy and hopelessness, but at the same time one could be inspired and find reasons to create music.
Continuing about the colours, usually black dressed and quite black sounding alternative music is quite popular in Mexico for some reasons. You’re dressed in white and sound quite bright. Is this your alternative to alternative?
R: I have never been a fashionist guy and I do not mind the colour of clothes. I´m just generally comfortable wearing black. As many know (and others don’t), Mexico has a great tradition with death, it’s celebrated and it is part of our history since the bloody Spanish conquest. But in Pre-Hispanic Mexico, the colour white has an important value. “Aztlán”, which is an Aztec word, means “the country of the white colour”, that is, the country of the dawn or of the first times, of which derives the name from ‘Aztecas’ – the people of “Aztlán”. So which is white and which is black then?
E: Yes! Haha. Again. I’ve never liked black/white mentality. So we try to work on a richer mood than just “dark” or “bright”. You know, light sounds dark and all that. That photoshoot styling wasn’t our idea, but I liked how those pictures turned out, and even remembered those speed raves there used to be in Lithuania called Pure Future or something like that?..
“Pauksciu Pienas” are well known brand of Lithuanian candies, some kind of Soviet times luxury. Rogelio, what Mexican speciality might become topic of the next GRIS FUTURO single?
R: Borrachitos 😉
Your duo is “inspired in the likes of Deux, C&C and other sweet analogue sounds”. Can you select, if not inspirations, then at least worth to listen names from Lithuania and Mexico respectively?
E: To be honest I’m pretty disconnected of what is going on in the Lithuanian scene. Seen a couple of friend stuff coming up or doing well. Ernestas Sadau’s few projects, Superkoloritas, Bleach Cult, Patricia Kokett… Love what Free Finga does even though it’s not my style of music. My brother began trapping too, he’s called Jose GT and is a talented kid. From locals over here… Our friend Silis, and the guy who mastered our EP – Hugo Quezada from once synth band Robota, now a third of Exploded View with Annika and producer at his “anti-studio” Progreso Nacional. I’m a giant fan of Rogelio’s solo projects too
R: I always recommend what I think were the best projects with “sweet underground analogue sound” in the 80s in Mexico: Syntoma, Silueta Pálida, El escuadrón del Ritmo, Decada 2, Size, I’m a big fan of Robota too.
“Healthy hallucinations, 5htp dreams and passion tactics are all imprinted in these songs” – can you, please, extend this?
E: Most of the lyrics I write lately – both for this project and what I’m planning to do by myself – have this quasi metaphysical mood. They should be not only listenable but also readable, as little abstract poems. Look well written and evoke certain sensorial and dreamy feelings. A lot of phrases that I start putting together and turn into whole lyrics come to me out of the blue, often before I’m falling asleep and have a series of visions that honestly I have no idea from which quantum layer or dimension come from, but I believe there are parallel dimensions where another me is seeing or doing those things perhaps. Same with the 5HTP – for those who don’t know it’s a food supplement that ingested in bigger quantities provokes lucid dreaming. We often have it before sleeping to have some vivid crazy dreams and it’s the first thing we talk about when we wake up. By passion tactics I mean that most of these lyrics anyway are very personal and for the moment mostly about love and passion we feel towards one another, even though those fires go scarily wild at times. So keeping the passions balanced and not over flamboyant is having “passion tactics”. All this is what inspired this music.
I’d heard you submit something to an art institution as well?
E: Yes, there was an open call for contemporary artists from part of the three Contemporary Art Centers from all Baltic countries, called History of Joy pt.4. The open call literally said: “make something that can be exhibited online”. So I thought it could be a great chance to make this “Mexican Fourth World” audiovisual thing – a short film, an audiovisual poem in a kind of dreamy, magic realism manner, of my favorite objects in and around Mexico City. As some may know, I’ve been a giant fan of Jon Hassell and his Fourth World concept for years, and it’s always interesting for me to seek that mood in things. Plus he died a few months ago and it broke my heart, so I wanted to pay tribute to him.
Eglė Naujokaitytė & Rogelio Serrano – “Tracking the Feathered Snake”
R: I worked on the music soundtrack with my modular synthesizer, Egle told me about the visual scenes he had in mind and I created the pieces with that. It was very interesting to compose these pieces in different musical scales and using other rhythmic resources compared to the ones I use frequently.
What would perfect place and circumstances listen to GRIS FUTURO?
E: Live, in a quasi-exotic, kinda 20s Berlin bohemian place, as part of a well curated and neat minimal and synth rarities party. We just started our own party series to set up that mood and probably will do our live debut in one of them. Other than that… God knows, I think our listeners could answer that better
R: Walking the streets of a remote city, by yourself.
Komentarai