Pirmoji 2022 m. pavasario Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – spektaklis „Boksas“, kuriam pjesę rašo Laurynas Adomaitis ir spektaklį režisuojantis Antanas Obcarskas. Idėja kurti spektaklį apie agresijos nestokojantį sportą kilo Laurynui Adomaičiui. Anot jo, boksas yra fizinė ir emocinė patirtis, kurios neįmanoma perteikti žodžiais, ir meno forma, kuri neturi analogų. Atradę paralelių tarp šios sporto šakos ir teatro, kūrėjai į premjerą pakvies jau kovo 3–6 dienomis. Spektaklyje vaidina Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Marius Repšys, Giedrius Savickas, Lukas Malinauskas, Džiugas Grinys, Jurij Koroliov, Aleksandras Baranovas.
Kaip gimė „Bokso“ idėja?
2019 metais niekieno neprašomas ir neverčiamas atėjau į bokso klubą. Pamačiau sportą, prakaitą, užsispyrimą. Svarbiausia, pamačiau žmones. Atletų akyse degė ugnis. Kodėl ji degė? Boksininkai išjudino mane. Nuo to laiko galvoju apie jų raison d’être (liet. būties prasmė). Kas tie boksininkai? Kas nori lipti į ringą? Kam to reikia? Kokie jų gyvenimai?
Žurnalistai paklausė Barry McGuigano, kodėl jis yra boksininkas. Jis atsakė: „Nes nesu poetas, negaliu pasakoti istorijų“. Šitie dalykai yra susiję. Kiekvienas bokso raundas yra unikali ir įtempta drama be žodžių. Todėl boksas yra tobula erdvė dramaturgui. Mano funkcija yra suteikti naratyvą prigimtinei bokso dramai. McGuiganas nepasakoja savo istorijų, bet jas papasakoti gali kiti. 1982-aisiais jis kovėsi su Jaunuoju Ali pasivadinusiu nigeriečiu. Kovą jis atpasakojo taip: „Pataikiau tiesiai į nosį. Jo akys užsivertė. Mane persekioja tas momentas. Žinojau, kad jis nebeatsikels.“ Jaunasis Ali netrukus mirė. Už kovos visada stovi gyvenimai. Kas buvo Jaunasis Ali? Jam buvo dvidešimt vieneri. Jis boksavosi, kad išlaikytų besilaukiančią žmoną. McGuiganas apkabino savo sūnų po kovos, o kas laukia Jaunojo Ali vaiko? Po 35 metų McGuiganas prisipažino, kad apie tą šeštą raundą galvoja kiekvieną gyvenimo dieną. Boksas pilnas gyvenimus keičiančių įvykių.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydamas šią pjesę?
79-ais mūsų eros metais Vezuvijaus ugnikalnis išsiveržė ir pelenais užpylė netoliese buvusius miestus. Herkulanumo mieste archeologai rado milžinišką pastatą su kiemais, fontanais ir dešimties metrų aukščio lubomis. Jie galvojo, kad tai yra šventykla. Bet tai buvo palestra – sporto erdvė. Graikai ir romėnai dievino sportininkus ir karius. Mes irgi dievinam bokso čempionus. Tačiau šiuolaikiniam žmogui bokso idėja pasidarė atstumianti. Dabar turime išradingesnių būdų sunaikinti žmogų be fizinio kontakto. Ginklai turėtų būti artimesni kultūringam, rafinuotam, technologiškam žmogui. Boksui būtina natūrali agresija, o to visuomenė netoleruoja. Tai yra bokso paradoksas. Jaučiamės išaugę iš bet kokio agresijos poreikio. Bet boksas nenustoja traukti dėmesio. Boksas yra fizinė ir emocinė patirtis, kurios neįmanoma perteikti žodžiais. Boksas yra meno forma, kuri neturi analogų. Boksas yra primityvus, kaip visi svarbiausi gyvenimo aspektai – gimimas, mirtis, meilė, neapykanta. Boksas priverčia prisiminti, kad giliausios gyvenimo patirtys yra fizinės, nors ir labai tikime, kad esame dvasingi.
Kaip derinate sporto realizmą ir kūrinio meniškumą?
Po truputį sudominau Antaną istorijomis apie boksą. Pradėjome kalbėti su treneriais, boksininkais, Lietuvos bokso federacija, vaikščioti į bokso turnyrus. Greitai supratome, kad mūsų „Boksas“ turi būti ne tik spektaklis apie boksą, bet mišri patirtis tarp sporto ir teatro. Stebėdamas varžybas supratau, kad žiūrovas turi patirti gyvą boksą, kurio vien žodžiais neperteiksiu. Taip pat bendraujant su profesionalais vis grįždavom prie vienos minties. Kai susitinka du nepriekaištingos fizinės formos kovotojai, psichologinis pasirengimas yra esminis. Kaip tu pasiruošęs aukotis? Bokse pasakymas „turėti širdį“ reiškia priešingą dalyką, nei kasdienybėje. Galvojame, kad turėti širdį – tai užjausti ir pagailėti. Bokse didžiausias komplimentas kovotojui, kad jis „turi širdį“, t. y. sugeba priimti smūgius, nepasiduoti, rodyti valią laimėti ir be dvejonių eiti iki galo.
Kas Jums pačiam įdomiausia?
Mūsų pagrindiniai personažai ieško širdies. Vieniems tai boksininko širdis, reikalinga ringe. Kitiems – rūpesčio ir supratingumo įgūdžiai. Senovės Romoje gladiatoriais daugiausiai tapdavo vergai. Geriausi mūsų laikų boksininkai yra kilę iš pavojingų Meksikos rajonų (Tepito), Braunsvilio ar Filadelfijos. Boksininkai ateina į klubą būdami vaikais. Treneriai juos užaugina. Kartais oficialiai tampa jų globėjais. Visam tam reikia milžiniškos širdies. Boksininkai ir treneriai priklauso vienas nuo kito ir tai juos gąsdina. Tikra kova, prakaitas, tolima kelionė atrandant širdį – apie tai yra „Boksas“.
Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3-6 dienomis. Daugiau informacijos – www.teatras.lt
Komentarai