Distopinė Local Blood diskoteka

Prieš 5 metus vilniečiai Local Blood, nors ir grojo gana konvencinį post-punk, buvo viena įdomesnių lietuviškos alternatyvinės muzikos grupių. Kolega Motiejus linkėjo jiems “pamesti tuos žanrinius apynasrius, kuriuos jie kol kas savanoriškai nešioja”.  Local Blood apšildė Son Lux ir The Underground Youth, sudalyvavo keliuose debiutantų konkursuose bei vasaros festivaliuose, taip pat išleido EP “A Lure Of Sights”, o leiblas “Partyzanai Pop” dar pridėjo Shkema, Konsistent, KGBK, Ement remiksų epaką. Šiemet grupė netikėtai grįžo su pilnaverčiu albumu “Dystopian Disco”, kuriame žanriniai apynasriai kiek atlaisvėjo, muzikantai jaučiasi labiau atsipalaidavę ir spalvingesni.

2017-ųjų pabaigoje jūs pasirodėte „Partyzanai Pop Showcase“ ir… dingote beveik 5 metams. Kas nutiko?

Pavargome. Tuo metu jau buvome pakeitę keletą bosistų. Kiekvienas naujas žmogus atsineša su savimi naują energiją, mintis, darbo etiką, stilių ir savo charakterį. Sunku buvo vėl sulipti į vientisą darinį, kad visi jaustųsi lygiaverčiais grupės nariais ir turėtų panašų matymą. Neradome to, ko tuo metu reikėjo. Tai labai blaškė.

Tad ėjome lengvesniu keliu. Kurdami bandėme pakartoti tai, ką darėme anksčiau ir kas mums sekės. Bet tai niekur nevedė. Nebuvom patenkinti tuo, ką darome. Atsirado kūrybinis blokas. Visos turėtos rašymo formulės nustojo veikti, patys nežinojome, ką norime toliau groti. Reikėjo iš naujo išmokti kurti. Tai užsitęsė. Motyvacija sumažėjo. Muzika po truputį nuslinko į antrą planą laukti geresnių laikų. Buvo reikalinga pauzė, kad susidėliotume mintis ir viską apgalvotume. Ilgą laiką apskritai negrojome arba grojome labai retai. Bet niekada negalvojome, kad sustojome visam laikui. Turėjome neužbaigtą darbą – įrašyti pilną albumą.

Kažkurį vakarą gimė mintis albumo koncepcijai – dystopian disco. Tai tapo mūsų tikslu. Dabar turėjome kryptį, kuria norime eiti toliau. Nusprendėme nelaukti, nesiblaškyti ieškant ketvirtojo grupės nario ir kurti albumą tryse. Grįžome į studiją, sukūrėme ir įrašėme muziką, kuria didžiuojamės ir tvirtai už jos stovime. O dabar, po truputį, bandysime grįžti ir į sceną.

Karo akivaizdoje pavadinimas Local Blood įgauna naujų prasmių. Ukrainiečių „vietinis kraujas“ nustebino visą pasaulį. Kokios emocijos apima prakalbus apie įvykius už kelių šimtų kilometrų?

Žmonės gyvenantys Rytinėje Europos dalyje puikiai supranta, kas yra Rusija, kokia kryptimi ji eina ir kokias grėsmės kelia. Tad emocijos labai stiprios. Tai kas vyksta už kelių šimtų kilometrų yra ir mūsų karas.

Ukrainos tauta sėkmingai priešinasi režimui. Jų jėga ir patriotiškumas yra tai, ko galėtų pasimokyti visas pasaulis. Prezidentas Volodymyras Zelenskis tapo pavyzdžiu, kaip turi elgtis tikras lyderis ir koks stiprus gali būti žmogus. Tai įkvepia. Verčia permąstyti savo prioritetus.

Palaikome Ukrainą kaip galime. Jie šiuo metu kariauja už mus visus.

Pasaulis per tą laiką stipriai pasikeitė. Kokią Lietuvos indie sceną palikote ir kokią ją radote sugrįžę?

Prieš penkerius ar šešerius metus matėme atgimimą Lietuviškoje muzikoje. Nauja karta, užaugusi su internetu ir vakarietiška kultūra pradėjo kurti grupes. Daug naujos, ypač gitarinės ir elektroninės, muzikos. Puiki nauja pradžia. Nemažai tų grupių ir atlikėjų jau nebėra, bet keletas jų išliko ir dabar stovi labai tvirtai. Juos galime pamatyti festivalių didžiosiose scenose kartu su žymiais užsienio atlikėjais, televizijos laidose ir projektuose, reklamose, muzikos apdovanojimuose, išgirsti populiariausiose radijo stotyse. Alternatyvi tampa vis labiau matoma ir girdima. Kartų kaita įvyko.

Scena tapo profesionalesnė, įdomesnė ir įvairesnė. Anų laikų desantas vis pasipildo jaunomis grupėmis ir atlikėjais, kurių klausantis atrodo, kad jie scenoje buvo visada. Džiaugiamės tai matydami.

Pradėjote kaip kvartetas, o sugrįžote kaip trio. Iš juodai baltų tapote gana spalvotais. Kokius vidinius pasikeitimus išgyvenote?

Tiesiog subrendome. Per tuos penkis metus pasikeitė visų mūsų gyvenimai. Atsitiko tiek daug visko. Tad ir kūryboje tapome atviresni, tolerantiškesni, įgavome pasitikėjimo, noro daugiau eksperimentuoti. Atsikratėme perfekcionizmo ten kur jo nereikia, atsipalaidavome. Supratome, kad mums pasidarė nuobodu būti per daug rimtiems, užsidariusiems ar liūdniems. Norėjosi pokyčių ir jau buvome pasiruošę įdėti daugiau spalvos, energijos ir idėjos į tai, ką darome.

Reikia sugebėti iš savęs pasijuokti, kitaip tavo kūryba bus neįdomi. Tai natūraliai suformavo naują išorinį ir vidinį pokytį.

Jūsų pirmojo etapo metu linkėjome „pamesti tuos žanrinius apynasrius, kuriuos jie kol kas savanoriškai nešioja“. Tuomet sakėte: „Labiausiai mus įkvėpė Interpol.“ Naujame albume pasigirdo naujų atspalvių ir emocijų, elektronika gavo didesnį vaidmenį… Atsirado naujų įkvėpimų?

Dystopian disco – frazė, įkvėpusi mus albumui ir apskritai grįžimui. Jai atsiradus viskas susidėliojo į vietas ir atsirado aiškesnis matymas kur mes norime eiti. Vadovavomės emocija, kurią neša šie du tarpusavyje kontrastuojantys žodžiai. Šalia to, kiekvienas klausėme skirtingą, naują muziką ir apskritai stebėjome įvairius kultūrinius reiškinius. Kas leido mums naujomis akimis pažiūrėti į tai ką darome.

Viską lipdėme apie šį konceptą visiškai nekreipdami dėmesio į tai kokiame stiliuje ar žanre galiausiai atsidursime ir kaip atrodysime. Buvo daug minčių kaip visa tai gali atrodyti ir skambėti, buvo sunku viską sutalpinti į įrašą ir vizualinį išpildymą.

Tapome įvairesni, lengvesni, ne tokie klampūs ir tamsūs. Muzika tapo melodingesnė, atsirado priedainiai. Ko anksčiau nebuvo.

Kas jums šiandien yra post-punk?

Šiandien šis žanras atrodo užstrigęs ir bebaigiantis išsisemti. Po dutūkstantųjų metų post-punk atgimimo nieko labai įdomaus ir išskirtinio neatsirado. Kam pavyko išlipti iš rėmų, tie vardai išliko įdomūs ir net aktualūs iki dabar. Bet didesnė dalis grupių, senų ir naujai susikūrusių, skamba labai panašiai.

Kur vyksta geriausios distopinės diskotekos? Vis dar Berlyne?

Nėra jokių abejonių, geriausia distopinė diskoteka vyksta mūsų koncertuose. Bet reikia duoti kreditų ir Berlynui, tai būtų puiki vieta šiam reiškiniui dar gražiau atsiskleisti.

Šiandien, atrodytų, distopiniai scenarijai virsta realybe. Manote, kad, anot N.Cave, people ain’t no good?

Skamba kaip nusivylusio žmogaus žodžiai. Daug kas iš mūsų dabar taip jaučiasi. Labai lengva pasiduoti ir netikėti gėriu. Bet žmonės gali būti blogi ir geri. Viskas priklauso nuo pasirinkimų ir aplinkybių.

Gal N.Cave dainoje tai ir nori pasakyti, kad žmonės iš prigimties yra geri. Negalime visko skirstyti į juodą ir baltą. Taip gyvenimas neveikia. Blogų žmonių reikia klausti, kodėl jie blogi? Klausti savęs, koks esi, geras ar blogas? Būkime sąžiningi.

Jūsų vinilas riboto tiražo vinilas pagamintas Lietuvoje – galima apie tai plačiau?

Šiandien norint išleisti vinilą, įprastai tektų laukti keletą mėnesių, kol juos pagamintų. Jei nuoširdžiai, tiesiog nenorėjome laukti tiek ilgai. Nusprendėme daryti mažą tiražą ir gamintis Lietuvoje, kur galėtume viską pasidaryti kelis kart greičiau, iš arti matyti procesą ir jį lengviau valdyti.

Anksčiau norėjote tapti didele grupe ir groti tūkstantinėms auditorijoms, kur link Local Blood juda šiandien? Beje, Kęstutis žadėjo užsiauginti barzdą?

Norėjome groti stadione prieš dešimtis tūkstančių žmonių. Dabar matome, jog tai – ne riba, norime groti parkuose ir didžiuosiuose festivaliuose prieš šimtatūkstantines minias! Planuose turai apšildant pasaulinio garso atlikėjus, tokius kaip Elton John, jaunimo dievaitį Machine Gun Kelly ar neseniai atgimusią pop kultūros ikoną ABBA!

Prieš gamtą nepakovosi, gali žadėti ką nori, bet realybė nebūtinai yra tokia, kokios norėtume. Esame realistai ir suprantame, kad gali būti sunku tai pasiekti.

O jei rimtai, tai gyvename šia diena. Norime kuo daugiau groti ir išnaudoti visas mums suteikiamas galimybes. Keliaujam nuo vieno mažesnio tikslo prie kito didesnio tikslo. Nuo tikslo groti festivalyje prie tikslo įrašyti ir išleisti albumą. Ir bandome išlikti teisingais prieš save, daryti tik tai, kuo tikime ir mėgaujamės. Kol dar galima.

P.S. nepalankiai sukritus genų kortoms, kai kuriems iš mūsų vešlios barzdos atrodo taip pat toli, kaip ir turavimas kartu su seru Elton’u John’u.

Ar muzika gali išgelbėti pasaulį?

Pasaulio gelbėjimas yra komandinis sportas. Tik muzika gal ir neišgelbės, bet gali stipriai prie to prisidėti. Skatinti kūrybiškumą, empatiją, supratingumą ir apskritai mąstymą. Pasaulis su muzika yra gražesnė vieta gyventi.

Internete:

facebook.com/localblood

instagram.com/local.blood

open.spotify.com/album/7ETWwlxf0Y1ojeVXYoQ1m9?si=9plfDFmWTFyqUx0iAeXLqw

youtube.com/watch?v=rll4MtzS9qM

localblood.bandcamp.com/