[ SCROLL DOWN FOR ENG VERSION ]
Vilniaus (sub)kultūros centras “Empty Brain Resort”, liaudyje vadinamas “EBR’u” ar tiesiog “Vitebsku”, pasižymi savo nuotykingos muzikos programa. Kovo 31-ąją joje numatytas charizmatiškosios dainininkės, performerės, poetės ir vaizdo menininkės Mary Ocher pasirodymas, prieš kurį pabendravome su atlikėja, kurios tikrasis vardas Marija Očeretianskaja.
Prieš pandemiją Marija apvažiavo 30 šalių, pristatydama net du tais pačiais metais išleistus albumus “The West Against The People” ir “Faust Studio Sessions and Other Recordings”. Neseniai ji išleido autobiografinę komiksų knygą “MOOP!”, o keletas naujų albumų laukia savo eilės.
Paskutiniuosius keliolika metų Mary atkakliai kūrė aistringus ir bekompromisinius darbus, grubius, verčiančius susimąstyti, socialiai ir kūrybingai besiiriančius prieš srovę, sprendžiančius valdžios, identiteto ir prieštaravimo klausimus. Jos muzika tiek pat žavi, kiek susiskaldžiusi, svyruojanti nuo tradicinio folko iki grubaus 60-ųjų garažo, nuo ambiento su nežemiškais vokalais ir abstrakčiais sintezatoriais iki eksperimentinio pop su Afrikos ar Pietų Amerikos ritmais, ypač pasirodymuose su gyvais būgnininkais Your Government.
“The West Against The People” išleido buvusio krautrock pionierių Faust nario H.J. Irmler leiblas “Klangbad”. Albume pasirodo ir nepagaunamos legendos Die Tödliche Doris bei Felix Kubin. Jame taip pat galima rasti Mary parašytą esė, kurioje plėtojamos albumo temos ir analizuojamas dabartinis sociopolitinis klimatas. Ankstesniuose M.Ocher albumuose tai pat svečiavosi Nina Hynes, Ned Collette bei Molly Nilsson. Vieną ankstesnių jos albumų prodiusavo psichodelinio rokenrolo guru King Khan iš Kanados.
Prieš pasirodymą Vilnius, trumpas pokalbis su Mary Ocher.
Dabartinė situacija verčia pradėti nuo tokių klausimų kaip… Ar muzika yra ginklas?
Labiau pavadinčiau tai įrankiu išsakyti idėjoms.
Kadangi augau militaristinėje visuomenėje, nesu didelė prievartos gerbėja, nepaisant to, kad pernelyg dažnai kalbu apie ją savo darbuose.
Daugelis sako, kad muzika nėra politika. Kadangi augau su pankroku, negaliu su tuo sutikti, nes, mano nuomone, muzika yra politika. Tavo kūryboje nemažai politinių atspalvių. Ką apie tai manai?
Nuo tavęs priklauso, ką padarysi su savo muzika. Praėjo tik du su puse šio dešimtmečio metų, o jie atnešė tiek iššūkių, kiek nebuvo per visą mūsų gyvenimą. Nebūti susijusiam su pasauliu aplink tave, yra privilegija – kas šiandien gali tai sau leisti? Net labiausiai apolitiškas žmogus negalėtų to paneigti. Eskapizmas labiau nei bet kada yra politinis pareiškimas. Jei reikalai pakryptų į blogąją pusę (o taip gali nutikti) – visa naujoji karta gali sukišti galvas į smėlį ir atvirai pasirinkti gyvenimą simuliacijoje…
Turi tiek rusiškų, tiek ukrainietiškų šaknų, taip pat – ir žydiškų. Tavo tėvas gavo SS karinininko, išgelbėjusio tavo senelį Antrojo pasaulinio karo laikais, vardą. Tiek daug įvairiausių persipynimų. Karas Ukrainoje tau turbūt turi ypatingą reikšmę?
Iki karo niekada apie tai negalvojau. Esu Ukrainos žydė su Rusijos ir Izrealio pasais, kas žino, iš kur atkeliavo mano protėviai prieš tai… Esu privilegijuota, kad kiekviena mano šeimos karta kraustėsi į naują vietą ir tai labai apsunkino mano prisirišimą prie bet kokios nacionalizmo formos.
Paskutiniuosius 100 metų nė viena karta nepasiliko vienoje vietoje. Nuo pogromų XIX a. pabaigoje į Charkovą ir Vinicą, iš ten – į Maskvą, Tel Avivą ir Berlyną. Esu nesveikai susižavėjusi totalitariniais režimais ir cenzūra, tačiau tik todėl, kad apie jų sėjamą baimę civiliams vien skaitau, visą gyvenimą būdama apsaugota nuo viso to.
Buvai 5-erių, kai tavo šeima iš Maskvos persikraustė į Izraelį. Ar ką nors prisimeni iš savo gimtojo miesto?
Iš tikrųjų buvau vos 4-erių. Kitą kartą apsilankiau Maskvoje būdama 11-os, jau tada viskas buvo kitaip ir kiekvieną kartą vis labiau keitėsi. Berlynas, į kurį atvykau 2007-aisiais labai priminė man miestą, kuriame gimiau… Pilki ir rudi pastatai, nykimas, beveik jokių reklamų…
Budama 14-os įrašei savo pirmąją dainą. Kokios buvo tavo pirmosios įtakos?
O Dieve, jau prieš tai įrašinėjau viską į mažas kasetes… Pirmą įrašą studijoje padariau būdama gal 13-os. Turbūt nieko verto paminėti. Kas padarė įtaką? 90-ųjų divos: Mariah Carey, Whitney Houston ir kitos?
Kodėl nusprendei persikraustyti iš Tel Avivo į Berlyną. Neturėjai pakankamai erdvės ar…?
Kalbant ideologiškai, galima būtų pasakyti ir taip. Izraelio meinstrymas yra klaikiai nacionalistinis. Tokie kaip aš, oponuojantys nacionalizmui, yra atstumtieji. Matyt, nebuvo ir pakankamai publikos mano darbams, tai sužinojau gerokai vėliau.
Berlynas turbūt labiausiai žinomas dėl savo naktinio gyvenimo. O kuo, tavo nuomone, jis turėtų garsėti iš tikrųjų?
Jis yra/buvo paskutinis antikapitalizmo judėjimo bastionas Europoje, prieš pasiduodamas ir užleisdamas erdvę korporacijoms ir jų prabangių biurų bei butų statyboms, o tai gana naujas posūkis.
Studijavai filmus, tačiau stipriai įsitraukei į muzikos sceną. Kodėl iškeitei vaizdą dėl garso? Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, ar tiesiog kažkaip savaime nutiko?
Na, ketinau studijuoti muziką, ji visada buvo mano tikslas ir manija, tačiau muzikos klasės aukštojoje mokykloje buvo pilnos. Filmai buvo mano antrasis pasirinkimas. Vis dėlto kuriu trumpametražius ir muzikinius klipus. Galbūt dar geriau, kad turėjau visa tai atrasti darydama.
Esi Pogrindžio instituto (Underground Institute) įkūrėja ir kūrybos vadovė. Gali papasakoti daugiau apie šią menininkų agentūrąir kultūros platformą?
UI pradėjo veikti prieš pat pandemiją ir, žinoma, visi pasirodymai turėjo persėsti į galinę sėdynę pastaruosius kelis metus. Tai yra eksperimentinės muzikos platforma, kurios asortimentas yra gana įvairus.
Kuriame radijo serialą su daugybe įdomių menininkų – kiekvieną epizodą kuruoja skirtingas menininkas, parenkantis temą pagal savo darbus. Visa tai transliuoja radijo stotys, su kuriomis bendradarbiaujame: “Dublab” iš LA, “Kiosk Radio” iš Bruselio, “Soho Radio” iš Londono ir kt. Kol nevyko gyvi pasirodymai, buvo smagu planuoti šias laidas, tačiau artimu metu tikimės pradėti dirbti su gyvais renginiais.
Vienas paskutinių tavo darbų – garso kūrinys “Unbetrothed Virgins, Incest, Rape: A study of the old testament in 7 movements”, skirtas šiuolaikinės muzikos festivaliui “Podium” 2021 metais, tačiau paskutinis tavo muzikos albumas buvo išleistas 2017-iaisiais. Ar pastaruoju metu krypsti link meno iš esmės?
Dirbu su tarpdisciplininiais projektais, kai tik galiu. Tai nėra kažkoks persijungimas, paprasčiausiai pastaraisiais metais buvo neįmanoma planuoti naujos kūrybos leidinių, nes buvo pernelyg daug neapibrėžtumo… Jau kurį laiką “sėdžiu” ant dviejų albumų, o tuo tarpu kuriu daug videoklipų.
Yra daug skirtingų Mary Ocher įvaizdžių – kurio galime tikėtis Vilniuje?
Turbūt nebus jokios kvailos scenines aprangos, tačiau daugiau negaliu atskleisti.
Kada labiausiai jautiesi ore?
Net labiau nei skrendančiame orlaivyje, tikriausiai miegodama. :)
Internete:
[ ENG VERSION ]
Current news force to start from the questions like… Is music a weapon?
I’d rather call it a tool to communicate ideas.
Having grown up in a militaristic society, I’m not a big fan of violence, despite referring to it far too often in my own work.
Many say that music is not politics. Since my background is punkrock, I cannot agree with that, because music is politics in my view. What do you think? Looks like there are many political touches in your career.
It is up to you to make of it what you will.
Only two and a half years into this decade, and it had already brought so many challenges we were never faced with before in our lifetime. It is a privilege not to engage with the world around you, and who can afford that these days? Even the most a-political, won’t be able to deny that.
Escapism is a political statement now more than ever.
If things get worse (which they might) – a whole new generation may choose to keep its head in the sand by openly living inside a simulation…
You have both Russian and Ukrainian roots, as well as Jewish. Your dad was named after an SS officer who saved his fathers life during WWII… There are so many interwinings (interweaving?). The war in Ukraine must be something very individual for you?
Until the war I never had to think about it; I am a Ukrainian Jew with Russian and Israeli passports, who knows where my ancestors have come from before that… I am privileged that each generation in my family moved on to a new place, making it very difficult for me to relate to any form of nationalism.
For the past 100 or so years no generation stayed in one place. From the pogroms of the late 19th century to Kharkev and Vinnitsa, from there to Moscow, Tel Aviv and Berlin.
I do have an unhealthy fascination with totalitarian regimes and censorship, but that is only because I only read about the fear they inflict on civilians, while being sheltered my whole life.
You were 5, when your family moved from Moscow to Israel. Do you remember something from your hometown?
I was 4. The next time I visited Moscow I was 11, it was fairly different already, and upon each visit more and more so. The Berlin I arrived to back in 2007 reminded me more of the city in which I was born… grey and brown buildings, decay, almost no advertising…
At age of 14 you’d recorded your first song. Who or what were your first influences?
Oh gosh, I have been recording into tiny tapes for much longer… the first studio recording was at 13 or so. Nothing worth mentioning probably. 1990s divas? (Mariah Carey, Whitney Houston,)
Why did you decide to move from Tel Aviv to Berlin. There wasn’t enough space for you or…?
Ideologically speaking, I suppose you could say so. The Israeli mainstream is frightfully nationalistic. People like myself who opposite nationalism are outcasts. There apparently isn’t much audience for my work either, which I learned much later.
Berlin is probably the most famous for its nightlife. What do you think this city should be famous for?
It is/was one of the last bastions of anti-capitalist movements in Europe, before giving up and giving space to corporations to build more luxury offices and flats, which is a fairly new turn.
You’d studied film, but got involved quite heavily in music scene. Why did you exchange sound for picture? Was it conscious decision or it just happened somehow?
Oh, I intended to study music, music was always my focus and obsession, alas the music class in highschool was full. Film was my second choice. I do make shorts and music videos though. Perhaps it’s for the better I had to discover everything by doing.
You’re the founder and creative director of Underground Institute. Can you tell us more about this artist agency and platform for culture?
The UI started shortly before the pandemic, and naturally shows took a back seat for the last two years. It is a platform for experimental music, and the range is pretty diverse.
We have been curating a radio series with lots of exciting artists – each episode is curated by a different artist on a theme related to their work, with several radio collaborators (Dublab in LA, Kiosk Radio in Brussels, Soho Radio in London etc…). While shows were not happening it was fun to plan these. We’ll hopefully get to curating events soon.
One of your last activities was commissioned a sound piece Unbetrothed Virgins, Incest, Rape: A study of the old testament in 7 movements; for the contemporary music festival Podium in 2021, but your last music records were released in 2017. Are you going more into art direction lately?
I work on interdisciplinary projects whenever possible. It isn’t a switch, it’s simply that for the past years it’s been impossible to plan releases of new material because of too much uncertainty… I’ve been sitting on two albums for quite some time and making lots of videos in the meantime.
There are many images of Mary Ocher – which one can we expect in Vilnius?
There probably won’t be any silly stage outfits, but I can’t say any more.
When do you feel the most in the air (Ore means In the Air in Lithuanian can be translated Everything is OK as well)?
Even more than inside of a moving aircraft, probably when asleep. :)
Komentarai