Nepriklausoma bendruomenės radijo stotis „Radio Vilnius” šį šeštadienį, gegužės 7 dieną, kultūros ir muzikos laboratorijoje „gallery 1986” švenčia pirmų metų sukaktį. Tarp gimtadienio svečių — Ukrainos garso menininko, dviejų leidybinių kompanijų — Ukrainos kylančius talentus pristatančio „Muscut” ir šešiasdešimtųjų — devyniasdešimtųjų Rytų Europos elektroakustinį paveldą archyvuojančio „Shukai” — įkūrėjas Nikolaienko. Prieš savo pirmąjį pasirodymą Vilniuje, Taline gyvenantis atlikėjas sutiko papasakoti apie kūrybą ir situaciją Ukrainoje.
Savo kūryboje naudoji vintažinę muzikinę įrangą, kuri kasečių juostų dėka padeda sukurti iš pasikartojančių garsų susidedantį koliažą. Kaip ir kodėl tave sudomino ši unikali garso kūrimo technologija?
Pradėjau kurti muziką maždaug 2006 m., o mano pirmieji įrankiai buvo skaitmeninės programos, tačiau jau po kelių mėnesių man pasidarė nuobodu. Vėliau, maždaug tais pačiais metais, supratau, kad dirbdamas su senesne muzikine įranga, tokia kaip sintezatoriais, garso juostų ritėmis ir kasetiniais magnetofonais, visiškai nenuobodžiavau ir taip mano kūrybinis kelias buvo nulemtas. Iš pradžių – miksavau skaitmeną su analoginiais instrumentais, tačiau 2016 m. visiškai perėjau tik prie analogų ir grojimo iš juostų. Nepaisant dabartyje įprastos skaitmenizacijos, aš tikiu analoginėmis technologijomis ir jų kuriamu potencialu, ypač savo kūryboje.
Kam skirti tavo kūriniai ? Ar turi omenyje kokią nors konkrečią auditoriją ar kurdamas negalvoji apie galutinį klausytoją?
Manau, kad dauguma menininkų atsakytų, kad pirmiausia jie kuria sau. Aš pradėjau kurti tokią muziką, kurios man asmeniškai trūko. Ir darau tai dėl savęs – man patinka klausytis pavykusių rezultatų.
2012 m. Kijeve įkūrėte leidybos įmonę „Muscút” (Ukr. Мускáт), kuri pristatė tokius kylančius Ukrainos atlikėjus kaip Pavel Milyakov, Andrew Pekler, Yuri Lugovskoy, Chillera, Papiro ir daugelis kitų. Papasakok, kaip visa tai pavyko?
„Muscut” šiemet sukako 10 metų ir neslėpsiu, pradžioje tikrai net nesvajojau, kad ši leidybinė kompanija gyvuos taip ilgai. Pačioje mūsų egzistavimo pradžioje nusprendėme pasitikrinti ar publikai bus įdomu, tai ką mes darysime todėl išleidome testinį kūrinį, pavadinimu „Test Pressing” (liet. „Testinis spaudinys”), kurio 100 egzempliorių pardavėme tik per pusantrų metų, tačiau nuo 2014 m. viskas paspartėjo. Mano idėja buvo leisti kūrybą tų menininkų, kuriuos vienija panaši muzikinė estetika, o geografiškai – Rytų Europos teritorija, su retomis išimtimis.
Tu taip pat įkūrei archyvinę seserinę leidybinę kompaniją „Shukai“, kurios dėmesys krypsta prarastų 60–90-ųjų juostų, filmams ir televizijai skirtos muzikos atkūrimui. Ar tai turi ką nors bendro su nostalgija? O gal tai aktyvus būdas sukurti naujas ir netikėtas garso ir atminties sąsajas?
Leidybinę kompaniją „Shukai” įkūrėme 2018 metais drauge su kolegomis Dmytro Prutkin ir Sasha Tsapenko. Jau iki to laiko aktyviai tyrinėjome muzikinius Ukrainos archyvus, ieškojome kažko unikalaus ir netikėto. Manau, kad nostalgija nebuvo mūsų motyvas, o priešingai, mes ieškojome medžiagos iš praeities, kuri niekada nebuvo išleista, bet reprezentuoja novatoriškas idėjas, kurios buvo draudžiamos (ar nebuvo sveikintinos) sovietiniais laikais.
Ar vykstant karui Ukrainoje pavyksta išlikti kūrybiškai aktyviems, taip pat vadovauti „Muscút“ ir „Shukai“? Kaip tavo kolegos, menininkai iš Ukrainos, išgyvena šį tamsų istorinį periodą?
Karas rimtai paveikė abiejų leidybinių kompanijų veiklas. Su „Muscut” turėjau atšaukti suplanuotą vieno rusų atlikėjo albumą, nes pastarasis mėnesį ignoravo karą, nepaisydamas mano prašymų padaryti pareiškimą apie jo poziciją šiuo klausimu. Be to, dėl tos pačios priežasties turėjau atšaukti dar kelis atlikėjus iš Rusijos bei jų seniau išleistus albumus. Tačiau, žinoma, ne visus Rusijos muzikantus. Turiu pasakyti didžiulį ačiū Pavelui Milyakovui, kuris nepaisant visų rizikų, remia Ukrainą finansiškai ir skleisdamas informaciją. Deja, leidybinė kompanija „Shukai“ turėjo laikinai nutraukti savo veiklas, nes mano kolegos, kurie šiuo metu yra Ukrainoje, koncentruojasi į svarbesnius dalykus. Be to, šiuo metu dėl saugumo jie negali keliauti Ukrainos viduje ieškodami įdomios archyvinės medžiagos. Vasario 24 d. prasidėjus karui abi leidybines kompanijas nusprendėme orientuoti į lėšų rinkimą Ukrainai ir galime pasidžiaugti, jog jau surinkome daugiau nei 8,5 tūkst. eurų įvairioms organizacijoms ir gynybos pajėgoms.
Šiuo metu gyveni Taline, Estijoje. Kaip čia atsidūrei?
Mano draugai iš Ukrainos pakvietė mane kaip dizainerį padėti jų startuoliui Taline. Nuo 2019 metų gyvenu, dirbu bei vadovauju leidybinėms kompanijoms „Muscut” ir „Shukai” čia, Taline. Turiu pripažinti, kad vadovauti verslui Estijoje yra tikrai labai patogu, ir to tikrai pasiilgsiu grįžęs į Ukrainą.
Kokie tavo ateities planai ir viltys?
Pasibaigus karui grįžti į Kijevą. Pasiilgau Ukrainos.
Komentarai