Jau šį savaitgalį, gegužės 13, 14 ir 15 dienomis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre premjera „Kauno pavasaris’72“ – spektaklis, įkvėptas Romo Kalantos ir 1972 m. gegužės vidurio įvykių Kaune. Režisierius ir dramaturgas Jonas Tertelis ir dramaturgas Andrius Jevsejevas kartu su kūrybine komanda naujausiame kūrinyje svarsto, kaip praeities įvykiai rezonuoja su dabartimi.
Spektaklio ašimi tapo realus įvykis, kuriam šiemet skiriamas ypatingas dėmesys – 1972 m. gegužės 14 d. protesto prieš sovietinę santvarką vardan Kauno Miesto sode susidegino 19-metis jaunuolis, o po šio pasiaukojimo akto nuvilnijo jaunimo pasipriešinimo sovietų valdžios ir jėgos struktūroms banga. Kūrinyje pagrindinis dėmesys perkeliamas nuo Romo Kalantos asmenybės prie jį supusios visuomenės ir konteksto, susijusio su šiuo protesto aktu.
Gegužės 11 d. Ilgojoje salėje vykusiame spektaklio pristatyme Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas sakė: „Romo Kalantos vardą, asmenybę žino daugelis; yra sakančių, kad jį pažinojo, buvo kartu. Jie pasakoja istorijas, bet surinkti faktus yra didelis darbas. Šį projektą patikėjome režisieriui Jonui Terteliui, kuris turi patirties kurti faktais, dokumentika grįstus pastatymus. Jis į pagalbą pasikvietė dramaturgą Andrių Jevsejevą. Prie jų prisijungė dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis ir penki mūsų trupės aktoriai, kartu prakalbindami istoriją. Jų matymą ir subrandintą rezultatą netrukus išvysime.“
Režisierius ir idėjos autorius Jonas Tertelis akcentavo, kad spektaklis nėra dokumentinis ir yra dedikuojamas jaunam žiūrovui: „Nusprendėme Kalantą palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip tą istoriją papasakoti jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome? Mums pasirodė svarbu kalbėti, kaip praeities įvykiai keičia dabarties suvokimą. Svarbi diskusija, nes temų yra ne viena: yra protestai, individualus pasipriešinimo santvarkai aktas, savižudybė, pasekmės ir poveikis likimams. Labai daug temų. Nėra vieno klausimo ir vieno atsakymo.“
Dramaturgas Andrius Jevsejevas, kurio viena pagrindinių užduočių buvo surinkti medžiagą pjesei sakė, kad paieškos vyko iki paskutinių dienų: „Įvykis yra labai įtraukus, apie jį nedaug žinoma, tad yra vidinis noras atrasti kažką daugiau. Istorinių faktų pakankamai nedaug, gegužės 18-19 dienų įvykių, lyginant su 1968 m. Prahos pavasariu ar 1956 m. Budapešto rudeniu, vaizdinės medžiagos, bylojančios, kokia atmosfera tvyrojo mieste, beveik neišlikę. Tai, kad istorijoje yra „skylių“, masina jas užsipildyti.“ Paprašytas apibūdinti pjesę, dramaturgas pakomentavo: „Bandėme galvoti apie kontekstą, kuris supo tą įvykį. Galvojome apie priežastis, kas atsitiko, kodėl nutiko, svarstėme apie ankstesnius Vengrijos, Čekoslovakijos įvykius, Sąjūdį. Prasidėjus repeticijoms kilęs karas Ukrainoje dar kitaip privertė pasižiūrėti į istoriją, įvykius, nes turbūt ta istorija vis dar tęsiasi, kažkas dar nėra išspręsta.“
Spektaklyje vaidinančio aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo teigimu, vienas iš jo personažų atspindi visų to meto hipių, menininkų įvaizdį; „Spektaklyje prisiimame skirtingas visuomenės narių roles: vienas griežtesnis, kitas meno srities atstovas ir pan.“ Paklaustas, kiek jam buvo žinomi spektaklyje minimi įvykiai, aktorius atsakė, kad informacija buvo girdėta, bet šios repeticijos parodė, kad protestuoti nėra lengva: „Romo įvykis labai stiprus, bet mane labai jaudina ir kilusių protestų banga. Protestuoti ir šiandien nėra lengva, – yra jaudulys, kas ką pasakys, o įsivaizduojant, kad tai vyko priespaudos metais, gimsta kita prasmė.“
Spektaklio personažai aprengti juodais stilizuotais drabužiais, scenografijos elementai – betoninės gatvės fragmentas, monolitas. Dailininkė Renata Valčik sakė, kad jai norėjosi atspindėti estetine prasme beveidį laikotarpį, kuomet visi miesteliai ir miestai buvo suvienodėję, identiškų spalvų, išplanavimų: „Galima manyti, kad scenoje matoma atkurta Laisvės alėja, ar bet kuri kita socialistinė erdvė. Viskas yra autentiška, kėdės suolas. Kostiumai taip pat yra autentiški, – surinkti darbo chalatai, vėliau jie nudažyti. Tikslas, kad kostiumai atspindėtų skirtingus sociumo atstovus. Yra hipio drabužis, funkcionieriaus kostiumas, mokyklinė uniforma, – sąmoningai parinkti atpažįstami siluetai. Jie kaip fosilijos, nuo laiko suanglėję ir suakmenėję. Juoda spalva pasirinkta sąmoningai kaip šešėliai. Drabužiai nėra minkšti, bet kieti, nelankstūs tarsi kiautas, kuris diktuoja formą, kūno padėtį, tuo pačiu duoda amžiaus ženklą.“
Muzikinį takelį spektakliui sukūrė kompozitorius Martynas Bialobžeskis, o šviesas – Julius Kuršis. Vaidina aktoriai: Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Goda Petkutė, Saulė Sakalauskaitė.
Spektaklio kūrėjų teigimu, atėjęs į premjerą, žiūrovas gali tikėti paklaidžioti tarsi pabėgimo kambario labirinte, kuomet pats klaidžiojimas yra ne ką mažiau įdomus negu galimas atradimas.
Gegužės 14 d. po premjeros vyks diskusija su istoriku Egidijumi Aleksandravičiumi ir režisieriumi Jonu Terteliu, o gegužės 15 d. spektaklis bus verčiamas į anglų kalbą.
Spektaklis – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Donato Stankevičiaus nuotrauka
Komentarai