PROJEKTO APRAŠAS
…realybės absurdas, telpantis kreivame judesyje…
„punktò“ („Taškas“) – tai kūrybinis atspirties objektas, interpretuojamas kaip kintantis simbolis, prieštaraujantis sau pačiam. Tai – nekvestionuojamas ir laisvas, punk‘o menas, negalintis turėti apibrėžtumo ir išbaigtumo.
…tarsi pirmą kartą būtum šiame vakarėlyje, bet jauti, kad jau esi buvęs ankščiau…
„punktò“ – unikalus Jono Šarkaus projektas, jo alter ego ir individuali muzikinė bei vizualaus meno kalba. Pasitelkdamas devintojo dešimtmečio muzikos skambesį, poetinę kalbos formą, siurrealistinius, kartais absurdiškus vaizdinius, menininkas analizuoja socialines klišes ir mūsų suvokiamos tikrovės trapumą. „punktò“ muzika – neįprastos šokių muzikos kompozicijos, įkvėptos lo-fi, Synth-Pop, Disco, minimal wave stilių bei avangardo atspalvio, kurį atsineša J. Šarkaus darbas teatre. Taip „punktò“ neapsiriboja tik muzika. Projekto tikslas yra ir ieškoti dialogo su skirtingų sričių menininkais, atrasti naujas meno formas, apimti ir tapybą ar performanso meną.
…viskas ką dabar girdi, matai, užuodi ir jauti – to nėra. Tai bus rytoj. Ką girdėsi, matysi, užuosi ir jausi ryt – tekės…
DAINOS APRAŠAS
„punktò“ debiutinis singlas „Ne daiktai“, kaip ir jo pavadinimas, savyje talpina nuolatines priešpriešas, nemoralizuojant kviečiančias klausytoją mąstyti ir patirti kitaip. Dainos teksto forma – lyg žaidimas, kuriame labai paprastai derinami ir supriešinami gamtos, stichijų fragmentai, jaukūs buitiniai momentai ir jausmai su materialiais kapitalizmo simboliais. Pagrindine tema tampa materialinių vertybių apsuptas žmogus, pamirštantis šalia esantį kitą ir pamažu pats virstantis daiktu. Tuo tarpu muzika čia išpildyta žaisminga šokių stilistika ir drąsiais, kreivais kompoziciniais momentais. Jos tikslas – pozityviai, žaismingai su šokiu praleisti naktį, o ryte ramiai ir rimtai pagalvoti apie iškeltus klausimus.
KLIPO APRAŠAS
Debiutinio „punktò“ singlo „Ne daiktai“ klipas – įvairių žanrų ir iškreiptų formų pasakojimas. Jo istoriją kuria šuoliai tarp mados, teatro, skulptūros žanrų ir jų kuriamų metaforų, sapno efekto, trash‘o raiškų. Ironiškas ir mistiškas vaizdas neturi laiko rėmų, – viskas vyksta dabar, nors galėjo vykti ir prieš pusšimtį metų. Šiame eklektiškame vyksme matyti trijų daiktėjančių organizmų konfliktai. Trys kūnai, kurie vis bando, bet neturi galimybės išsivaduoti iš santykių suirutės, finale tampa savo pačių tuštybės paminklais.
Komentarai