Rugpjūčio pradžia ir mes vėl Lenkijos pietų karštyje – Silezijos vaivadijos sostinės Katovicų pakraštyje esančiame Trijų tvenkinių slėnyje. Čia 15-ąjį kartą įvyko vienas įdomiausių Europos muzikinių festivalių “OFF”. Buvo tiesiog būtina gyvai atnaujinti sąrašą tų, apie kuriuos kalbėjo, kalba ar dar tik kalbės. Dalis šių metų festivalio pelno skiriama organizacijai “Fundacja in Corpore”, padedančiai nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms, o trijų dienų atradimais tapo nuožmūs amerikiečiai The Armed ir vasariškai lengvabūdiška Myd grupė.
Savaitgalį prieš praleidus “pasidaryk pats” festivalyje “Braille Satellite” Lietuvoje, skirtumas, žinoma, akivaizdus: publikos santykis maždaug 1:10, daugybė kontrolės priemonių, gerti ir valgyti galima tik specialiose teritorijose, maisto pasiūla kokybiška, tačiau ryškiai per maža. “OFF’as” remiamas mineralinio vandens, alaus, kosmetikos, batų gamintojų ir yra “normalus” komercinis renginys, tuo tarpu “Brailę” remia tik jos lankytojai ir tai “nenormalus” nekomercinis renginys. Alternatyva ir pogrindis. Nors ką čia… logiškiau būtų lyginti su “Devilstone” – daug tvorų ir viskas prasideda laiku. Tuo tarpu festo meno vadovas, buvęs žymus lenkų muzikantas Artur Rojek “pamokslauja”:
Kitoks ir atlikėjų kalibras, nors “Brailės” programa pasiūlė gal net daugiau garso nuotykių nei žymiai labiau konvencinis “OFF’as”. Beje, tas kalibras – sąlyginis dalykas, nes, tarkim, abiejuose festivaliuose grojo leiblo “Les Disques Bongo Joe” atstovai: “Brailėje” – prancūzai Société Etrange, “OFF’e” – olandai Altin Gün. Katovicuose taip pat grojo “Devilstone” matyti anglai Crows ir Lukiškių kalėjime nepasirodę Squid.
Jei “OFF’as” vyktų Lietuvoje tai būtų… vienas pigiausių vasaros festivalių. 3 dienų bilieto kaina nesiekia net 90 eur. Palyginimui: “Brailė” – 100 eur, “Devilstone” – 105 eur, “8 festival” – 130 eur ir t.t. Turint omeny mažesnes kuro ir maisto kainas – Lenkija atrodo viliojančiai.
Artėjant pro šalia esantį oro uostą, pasitiko amerikiečių DIIV garsai. Jei Nothing “Devilstone” buvo shoegaze užteptas ant metalinio pagrindo, tai DIIV į batus žiūri pro vanskroko prizmę. Nors grupė susikūrė prieš daugiau nei 10 metų, jie vis dar atrodo jaunatviškai ir didžiojoje scenoje dienos šviesoje nepasimetė.
Rimčiau pradėjome nuo Squid (sorry, Alyona Alyona, bet tave jau matėm šį pavasarį Taline ir kitur anksčiau), kurie, deja, taip ir nepasirodė Lukiškių kalėjime Vilniuje vasaros pradžioje. Tuo tarpu “OFF’e” jiems skirta mažiausia festivalio scena, “Experimental” palapinė, atrodė ženkliai per ankšta ir publika išsiliejo per kraštus. Panašu, grupė per tuos karantino metus gerokai užaugo. Dainuojantis būgnininkas ir gyvai kuriamas sprogstamas postpunk, krautrock, džiazo ir fanko mišinys. Rangėsi kaip tikri kalmarai.
Nenoriai palikome Ride grojančius savo 1990-ųjų albumą “Nowhere”. Iki šiol prisimename kasetę su užkišta iškarpa iš kažkokio angliško žurnalo, kurioje virš keturių vaikinų nuotraukų užrašyta “Is Ride the future of rock’n’roll?” Nors ateitimi Ride netapo, jų debiutinis “Nowhere” (“Creation records”) iki šiol vadinamas vienu esminių shoegaze žanro albumų. Bet… kartais taip nesinori nukarūnuoti savo jaunystės favoritų, kad šiandien geriau jų nematyti. Todėl po kelių kompozicijų paliekame praeitį dėl dabarties – Anatolijos roko renesanso atstovų Altın Gün ir patenkame į Haufo pasakų pasaulį judantį šokio ritmu. Nors grupės pagrindą sudaro olandai, abu jos frontmenai yra kilę iš Turkijos ir nuspalvina viską tų kraštų spalvomis. Verti.
Vakaro nugalėtojomis tampa feministinio riot grrrls legendos Bikini Kill. Prieš kelis metus čia pat šokome kartu su jų lyderės Kathleen Hanna projektu The Julie Ruin, o šiemet scenoje stojo visos keturios “bikinės” su savo originalia artilerija. Šiandien feminizmas jau keliskart apsisukęs aplink savo ašį, o 1990-aisiais stoti ant middle class white male dominuojamos punk/hc scenos buvo tikrai drąsu. Bikini Kill kvartetas paauglišką pyktį pakeitė patyrusia ironija, keitėsi instrumentais ir rėkė apie tai, kas vis dar aktualu – neteisybę iš esmės. Linksmai ir garsiai apie rimtus dalykus.
Po jų Makaya McCraven džiaziukas skambėjo kaip foninė muzika, o Prospa dueto reivas taip ir neįsivažiavo.
Kita diena prasidėjo keliomis lenkų grupėmis Duchy ir Gruzja, o po liūties atvėsusį orą užkaitino Mdou Moctar iš Nigerio. Mažiausia festo palapinė vėl pritrūko vietos ir žmonės šoko visur aplink ją. Pristatant “OFF” programą rašėme: “Puikiai įsivaizduoju koncertą karštos dienos pabaigos saulėlydyje.” Saharos bliuzas išties skambėjo laiku ir vietoje.
Po kelių fragmentinių sustojimų laukė didžiausias šių metų atradimas The Armed iš Detroito. 8 pusnuogiai žmonės scenoje pagriebė už ausų ir visą valandą neleido pagalvoti apie nieką kitą, maldami savo hardcore punk faršą. 2009-aisiais susikūręs kolektyvas debiutinį albumą paleido nemokamai, kad nereikėtų siųstis prastos kokybės torentų. Raumeningas pusnuogis vokalistas atrodė kaip Antikos pusdievis, kauke prisidengusi jo kolegė klykė iš visų plaučių, o keturios gitaros nesustodamos virino. Brutaliame skambesyje skambėjo kontrastuojantys švelnūs vokalai nusinešdami viską į drop’ų bedugnes. Tai iš dalies priminė Death Grips ar Ho99o9 koncertų patirtis. Jei “Kilkim Žaibu” kažkoks priedurnis metė bokalą į Sepultura, tai čia priešingai – The Armed metė vandens butelį į publiką, o jų vokalistas “nuėjo” žmonių rankomis. Don’t try this at home.
Nors į Lenkiją važiavome pasižymėję Dry Cleaning kaip vienus favoritų, po The Armed cunamio reikėjo atsigauti ir šie originalūs spoken word post-pankai iš Londono skambėjo per ramiai, per tyliai, per lyriškai, per… Tikimės, kada nors dar pavyks juos išgirsti tinkamesnėje aplinkoje, nes ir šis kartas nebuvo blogas – tiesiog ne laiku. Legendinių “4AD” išleistas singlas “Scratchcard Lanyard” yra vienas geriausių 2021-aisiais.
Pro daug kartų matytus baltarusius Molchat Doma (grojo antroje pagal dydį scenoje) nuėjomi iki dr.Martens miniscenos, kur vietiniai Blokowisko grojo akustinį koncertą. Šis pasirodymas trumpam sugrąžino į “Brailę”, kur tu stovi prie pat atlikėjo, matai visas jo išraiškas ir prakaito lašelius.
Po to laukė svarbiausias savaitgalio koncertas – pankroko krikštatėvio James Newell Osterberg Jr., geriau žinomo Iggy Pop vardu, pasirodymas, sutraukęs didžiausią festivalio minią. Pradėjęs nuo savo senųjų hitų, vėliau senelis perėjo prie vidutinio tempo dainų. Sakyk, ką nori, bet šis 75-erių rokeris kelias valandas buvo užbūręs visą festivalį. Beveik iškart nusirengęs iki pusės Iggy nuolat šlubavo po sceną ir buvo senas kūnu, bet ne siela. Viskas baigėsi “Search & Destroy”. Po koncerto jis sugrįžo, kad fucking padėkotų už fucking geriausią fucking koncertą. Skambėjo nuoširdžiai.
Pasibaigus senelio koncertui dauguma patraukė link išėjimo, o likusieji liko šventę švęst ir “Miško” scenoje pateko į linksmą prancūziškos šokių muzikos MYD (Live Band) pasirodymą. Kaip sako, viskas prie ko prisiliečia Quentin Lepoutre yra tarsi į garsą transformuota vasaros saulė. Festival (su minkšta “l”) geriausiose prancūzų tradicijose (net su Daft Punk fragmentais), kažkiek mūsiškį TTT primenantis Quentin juokavo apie Zakopanės plojikus, dainas prie laužo ir geriausią gitaristą. Penktadienio pabaigai būtent to ir reikėjo! Kartais festivalyje laiku ir vietoje atsiradęs net ir vidutinis atlikėjas gali suskambėti. Su visa pagarba MYD’ui.
Sekmadienį pradėjome nuo Crows, kuriems taip nepasisekė su lietumi Anykščiuose, kur juos stebėjo tik kelios dešimtys žmonių. “OFF’e” švietė saulė ir anglų post-punk priėmė artypilnė palapinė, kurioje muzikantams groti buvo vienas malonumas. Išėjom niūniuodami “Chain of Being” motyvą.
Pusę ausies paklausėme vieną šių metų žvaigždžių reperiuką Central Cee, kurį pasitiko klykiančios mergaitės. Prisiminėme istoriją kaip pagyvenę latvių “Positivus” organizatoriai klausia savo vaikų, ką pakviesti į savo festivalį. Čia galbūt kažkas panašaus, “OFF’as” tikrai nenori likti nostalgiškos reunion ir revival muzikos zonoje ir stengiasi būti aktualus. Todėl pastaruoju metu čia nemažai repo ir jo atmainų. Gaila nebuvom tais metais, kai čia pasirodė Slowthai – jis skamba įdomiau. Kita ausimi pataikėme į elegantišką Natalie Bergman pasirodymo pabaigą.
Ir tuomet nutiko dar viena laukta grupė Yard Act iš Leeds – proletariškas ironiškas hiphopinis plačiąja prasme post-punk pasirodymas buvo nuspalvintas momento, kai vokalistas prisipažino, kad jo tikroji pavardė visai ne Smith, o Konopinskis, nes jo senelis, emigravęs į Angliją iš Katovicų regiono, ten atidarė savo kirpyklą ir, neapsikentęs vietinių patyčių, pasikeitė pavardę. Baigdami Yard Act pakvietė į tautietės Shygirl pasirodymą, tačiau…
… įvyko ir vienintelis festivalio cancel’inimas – reperė paskelbė, kad dėl neužtikrinto saugumo ji priversta atšaukti pasirodymą. Gandai skelbė, kad užkulisiuose Shygirl susikirto su kitu tautiečiu Kamaal Williams dėl homofobiškų užuominų, o naujoji etika tokių dalykų netoleruoja, todėl Shygirl paliko festivalio teritoriją.
Na, mums “droviosios mergaitės” labai nepritrūko, nes laukėme juodai balto intensyvaus ir triuškinančio festivalio finalo su belgais Amenra. Beliko tik nuleisti galvą ir pasiduoti garso lavinai, kurioje kartais pasigirsdavo menka viltis, kurią bematant nusinešdavo eilinė gitarų banga. Vienas tokių koncertų, po kurių norisi patylėti ir priminimas, kad su šiuo pasauliu ne viskas gerai…
Pasibaigus Amenra audrai ekrane lieka tik žodžiai “Liefde en Licht”.
Praėjus vos kelioms paroms po festivalio, melomanai jau pateikia savo pageidavimus: Pulp, Supergrass, Blur, Neurosis, Neil Young, Paul Weller, Idles, Tom Yorke, Beck, King Krule, Sparks, Unwound, Sunny Day Real Estate, Karate, LCD Soundsystem, Beach House, Miranda Sex Garden, Killing Joke, Warpaint ir kt. Labai gali būti, kad 2023 m. rugpjūčio 4-6 dienomis kai kuriuos jų pamatysite Katovicuose.
Komentarai