Užsiminus, kad planuojame keliauti į Belgradą, kai kas nepatikliai perklausė: “Į Belgorodą?!” Ne, ne į liūdnai pagarsėjusį Rusijos miestą prie Ukrainos sienos, bet į dviprasmiškos reputacijos Serbijos sostinę. Ten vyko pirmasis nutrūkusio “Bolfest” orgkomiteto renginys “Changeover”, sukvietęs daugiau nei 50 atlikėjų iš visos Europos.
Taip jau sutapo, jog kelionę pradėjome nuo vienos svarbiausių post-punk grupių The Cure koncerto Rygoje, sutraukusio ir nemažai tautiečių – “kiurai” buvo svarbi grupė Lietuvos alternatyvinėje scenoje amžių sandūroje. Šiandien daug kas pripažįsta, kad Roberts Smiths ir kompanija padėjo sunkiais gyvenimo periodais. Jau buvome matę The Cure prieš 14 metų Varšuvoje ir tuomet buvo išties baisoka, ar veteranai atlaikys savo susikurtą psichoterapijos krūvį. Atlaikė, todėl Rygoje buvo gerokai ramiau. Faktas, jog tai – pirmasis turo koncertas pridėjo papildomos energetikos ir to kelios valandos, nepaisant sporto salės akustikos, visus nunešė į jų “kiuromomentus”.
Dar gyvi vakarykščio įvykio atsiminimais per Varšuvą pasiekėme Belgrado Nikola Tesla oro uostą. N.Tesla čia visur: ant 100 dinarų banknoto, įvairiausių suvenyrų, miesto sienų (Belgrado gatvės mene ypatingai populiarūs natūralistiniai asmenybių portretai – asmens kultas čia ne svetimas) ir kitur. Tačiau daug ir visokių nacionalinių serbų herojų, tarp kurių itin dažnai minimas Ratko Mladičius – Bosnijos serbų lyderis, 2017-aisiais už karo nusikaltimus ir genocidą nuteistas iki gyvos galvos. Šiuo metu Serbijos pozicija gana šizofreniška – lyg ir nori į ES, bet remia Rusiją, tuo pačiu nekenčia NATO už 1999-ųjų bombardavimus – Belgrado gatvėse daugybė užrašų “Kosovo je Srbija” – būtent dėl šio regiono buvo tramdomi serbai ir būtent dėl šio regiono kasmet po kelis kartus plyksteli įvairaus kalibro konfliktai – mums esant Belgrade vyko neramumai dėl sprendimo Kosovo serbams pasikeisti automobilių numerius. Situacija paini, tačiau buvusioje Jugoslavijoje serbai iš esmės užima panašią poziciją kaip rusai posovietinėje erdvėje – gyvena imperialistine praeities nostalgija ir mano, kad aplinkiniai kažkodėl turėtų paklusti jiems.
Vienoje pagrindinių miesto vietų, Kalemegdano parke, šis dualizmas akivaizdžiai atsiskleidžia lauko parodoje. Iš pradžių Rusijos geografijos draugija ar kažkas panašaus pristato, kokia nuostabi Rusijos federacijos gamta, o šalia Lenkų kultūros institucija demonstruoja Ukrainos vaikų piešinius apie karą. Tiesa, asortimentas už keliasdešimties metrų esančiame suvenyrų paviljone sufleruoja “slavų brolybės” persvarą – čia galima įsigyti beisbolkių su Z, marškinėlių su ant meškos jojančiu Bloodimiru ir panašiai. Ruzziją palaikančios pajėgos gerokai skaitlingesnės ir garsesnės. Ir, panašu, provincijoje specialiųjų operacijų gerbėjų dar daugiau – 2017-aisiais vienas Serbijos kaimas persivadino į Putinovo.
Šių metų kovo 1 d. Maskvoje rengiamas “Bolfest” paskelbė: “Dėl pasaulyje susiklosčiusios situacijos festivalis tapo neįmanomu. Atšaukiame Bol 2022. Kada, kokiomis sąlygomis ir kokiu formatu galėsime grįžti, nežinome ir, tikimės, kad besitęsiantis siaubas kuo greičiau baigsis. Nepakeliama būti tokių niūrių aplinkybių, viską ryjančio bejėgiškumo ir nevilties įkaitais. Nėra jokio pateisinimo žmonių mirtims. Liūdime kartu su partneriais, kolektyvu, festivalio dalyviais ir raginame visus išlaikyti žmogiškumą ir tikėjimą savimi, palaikyti ryšį su artimaisiais ir, kiek įmanoma, palaikyti vieni kitus. Šiais tamsiais laikais svarbiausia, kas mums lieka, – tu ir aš. Skauda kaip niekad anksčiau.” Jame turėjo pasirodyti: Nick Cave, Oxxxymiron, King Krule, Mac Demarco, BadBadNotGood, Slowthai, Gilla Band, Beak>, Viagra Boys, Squid ir daugelis kitų įdomių atlikėjų – savo melomanišku gourmet šis renginys pasižymėjo nuo pat pradžių.
Jau po kelių dienų dalis festivalio komandos pasitraukė iš Rusijos ir apsistojo Belgrade, o netrukus čia susirinko ir kiti. Tiems, kas neturėjo galimybių palikti Rusijos, likusieji metėsi ant lėktuvo bilietų, o atvažiavusius priėmė gyventi pas save. Vasaros pradžioje ši kompanija paskelbė apie savo naująjį renginį “Changeover Festival” Serbijos sostinėje. Žinoma, šiandieniniai ultra-pionieriai nepraleido progos atlikėjus informuoti apie “abejotiną” organizatorių reputaciją, todėl renginys neteko keleto įdomių vardų iš Vakarų Europos. Dėl tos pačios priežasties jame atsisakė dalyvauti ir viena gerai žinoma grupė iš Lietuvos – matant gana aktyvią jų paramą Ukrainai, tai galbūt ir logiškas žingsnis. Tuo tarpu merginos iš shishi ypatingų prieštaravimų neįžvelgė ir sėkmingai pasirodė Belgrade. Nepaisant to, kad jos tikrai nepalaiko agresorių politikos.
Pastaruoju metu dažnai iš įvairių menininkų girdime, kad jie niekam nieko neskolingi ir neprivalo demonstruoti savo pozicijos bei palaikyti vieną ar kitą pusę. Ar “geras” atlikėjas gali pasirodyti pas “blogą” organizatorių ir atvirkščiai? Šiuolaikiniai (sofos) pionieriai liepia pasirinkt tik baltą arba juodą, mus arba juos, savus arba priešus, teisingą arba neteisingą tiesą. Tokiame fone per pusmetį rusai Belgrade suorganizavo spalvingą renginį, kurio, pasirodo, taip trūko šiam miestui.
“Changeover” – parodomasis (showcase) festivalis, o tai paprastai nebūna geriausias variantas išgirsti muzikos, tačiau tai – labai geras būdas per kelias dienas susipažinti su dauguma miesto koncertų vietų. Muzika kenčia, nes visi groja tik apie pusvalandį, o publika priversta bėgioti tarp koncertų vietų, dažnai praleisdamas vieną ar kitą pasirodymą, nekalbant apie kokių pažįstamų sutikimą ir naujų pažinčių mezgimą, išmetančius tave iš susiplanuotos orbitos.
Pažintį su Belgrado kultūros institucijomis pradėjome nuo jau kelis dešimtmečius veikiančio kultūros centro KC “Grad”, įsikūrusio aptriušusiame pastate netoliese nuo neseniai išpucintos upės krantinės. Tamsi renginių erdvė, galerija antrame aukšte ir jaukiai apšviestas atviras kiemas šalia griuvėsių. Pasak vieno vadovų, miesto ar valstybės parama jų centrui siekia kokius 5%, iš kitos pusės nereikia prieš nieką atsiskaitinėt, gali daryti ką panorėjęs. Net šiek tiek gaila, kad mūsuose didelė dalis kultūros perėjo į saugų “valstybinį” finansavimą ir beveik nebeliko sveiko pykčio ir nerimo – viskas saugu ir gražu.
Antras taškas – Belgrado jaunimo centras (Dom omladine Beograda arba DOB). 1964 atidarytas multifunkcinis kompleksas, primenantis, pvz., buvusius Statybininkų kultūros rūmus Vilniuje. Beje, būtent čia savo pirmąją parodą surengė vėliau visame pasaulyje išgarsėjusi ir šiemet Kaune apsilankiusi Marina Abramovič. 60-70’s ši vieta buvo gerai žinoma dėl roko koncertų ir diskotekų. Tuo laikus primena… gausiai prirūkytos patalpos – su šiuo jau gerokai pamirštų reiškiniu vėliau susidursime ir kitose vietose. Nes mums jau nejaukiai keista užsirūkyti klube, instinktyviai norisi išeiti į lauką. Sunkiai įsivaizduoju rūkymo uždraudimo įgyvendinimą, jei tai būtų viena stojimo į ES sąlygų.
Ant laiptų pasitinka augaloti ir gana kruopščiai apčiupinėjantys apsauginiai – gal taip ir saugiau. Bufetininkė iš šaldytuvo paduoda šaltą skardinę čekiško “Staroprameno” ir už ją prašo 250 dinarų (kiek daugiau nei 2eur). Vėliau susidūrėme tiek su mažesnėmis, tiek didesnėmis alaus kainomis. Maistas įvairaus rango užeigose taip pat nėra toks jau maloniai pigus, kaip galbūt tikėtasi. Žinoma, galima itin-pigiai maitintis labai gardžiais borekais su įvairiais įdarais ir kitais kepiniais – čia jų gali gauti ant kas antro kampo.
Dviejose skirtingo dydžio salėse vyksta veiksmas, bet susitinkame iš Permės emigravusius Gnoomes ir prisimename jų koncertą Vilniuje. Vėliau patenkame į kontrastinio garso “dušą” – vienoje salėje savo karštą performansą rėkia lenkų duetas Siksa, o kitoje – santūriai ir vėsiai plūduriuoja vienas pagrindinių renginio vardų Bendik Giske.
Kadangi paskutinis vakaro taškas, jau pusiau legendinis Belgrado naktinis klubas “Drugstore”, kiek nutolęs nuo centro, laukiame takso. Vienas organizatorių pasakoja, jog su taksais Belgrade problema, nes jų yra tiesiog per mažai – vietinės profsąjungos leidžia dirbti tik tam tikram skaičiui vairuotojų, jokių pavežėjų neįsileidžia. Todėl kartais tenka laukti gana ilgai, o kartais ir visai nesulaukti. Netrukus atsiduriame pramoniniame rajone ir geležiniais gaisrininkų laiptais užlipę į antrą aukštą patenkame į buvusioje skerdykloje įrengtą klubą. Kiek nemaloniai nuteikia privalomas drabužių palikimas mokamoje rūbinėje. Viduje groja rusai Inturist (E.Gorbunovo, savo laiku su Kate NV grojusio daug vilčių teikusioje grupėse Glintshake, projektas). Plytelėmis išklotos erdvės ir ikoniškas trikampis patalpos skliautas. Prie baro sutinkame ne kartą Vilniuje grojusių Ploho lyderį Viktorą Užakovą – jis taip pat jau gyvena Belgrade. Išties rusų aplink labai daug – festivalis vyko praėjus kelioms savaitėms po mobilizacijos paskelbimo Rusijoje, kada šis antplūdis dar labiau padidėjo, nepaisant to, kad lėktuvo bilietas iš Maskvos į Belgradą kainavo kelis tūkstančius eurų. Užmetam ausį į tamsiai aršų Stadt pasirodymą, linksmai nusiteikę, bet nelabai įdomūs serbai Turbo Trans Turisti nesužavi ir nepadeda sulaukti olandų Dollkraut bei itin rekomenduotų post-punkerių Otchim.
Ryte appse “Grandstand Events & Guides” susižymime šios dienos “Changeover” renginius. Viskas aišku ir patogu, gauni pranešimus, kada prasideda tavo pasižymėtas koncertas – tikrai geriau negu kiekvieną kartą ieškoti line-up’o kažkur internete. Kaip suprantu, “Grandstand” yra platforma sukurta būtent tokiems dalykams ir nebūtina kiekvienam festui kurti savo. Turbūt yra ir kitų panašių atvirų sistemų. Tokio priedo lietuviškuose festivaliuose pritrūksta, metas pradėti taupyti popierių ir resursus reikalingus popierinėms programėlėms.
Kitą dieną keliaujame į bohemiškame Skadarlija rajone įsikūrusį klubą “Elektropionir”. Ši vieta pavadinta jugoslaviško pažintinio elektronikos žaidimo garbei. Vidiniame kieme aplink didelį autoparkingą susigrūdę daug įvairių hipsteriškų vietelių – variantas praleisti vakarą Belgrade. Einame vidun ir klausydami kraotų noiserokerių Nokti sutinkame shishi crew, atkeliavusius čia iš Budapešto. Netrukus įvykęs merginų koncertas susilaukė daug teigiamų atsiliepimų, kai kuriems tai buvo geriausias “Changeover” koncertas, kažkas kalbėjo, kad reikėtų išleisti shishi vinilą. Tuo tarpu nusileidome keistais praėjimais į šalia esantį “Dim” – čia esčių duetas Duo Ruut skleidė savo elfiškus kerus. Pati erdvė su įspūdingu kandeliabru labai tiko tokiam jautriam pasirodymui, o gal tai tiesiog buvo RSAC lyderio Felikso Bondarevo pastatyto rakijos šoto sukeltas sentimentalumas? Sako, paprastai čia koncertų nedaro ir net per soundčeką jau buvo atvažiavusi policija, bet “Changeover” proga “Dim” trumpam atsivėrė.
KC “Grad” užtaikėme ant kelių gerų regiono grupių. YÖU iš Skopjės (Makedonija) su mergina už būgnų pagrojo nors ir gana įtikinamo emo/screamo, tuo tarpu slovėnų Svojat taip lengvai sudėti į dežutę neišėjo – laisvas džiazrokas plačiąja prasme. Įdomu, jog vienas festivalio “Ment” Liublijanoje organizatorių pasakojo, kad nors Belgradas ir buvo visos Jugoslavijos sostinė, šiandien čia muzikinė scena gana skurdi ir strigusi ties senoviniu 90s roku, nes ilgai buvo suaugusi su valstybine kultūra, o atėjus laikui veikti savarankiškai – sustojo. Tuo tarpu, tarkim, kaimyninėse Slovėnijoje ar Kroatijoje reikalai klostosi įdomiau. Beje, viena garsiausių Belgrado alternatyvinės scenos grupių Repetitor, ne kartą groję Vilniuje, festivalyje nedalyvavo, nes yra jau… per dideli, tačiau mielai lankėsi kaip žiūrovai.
Vakarą “Grad’e” trankiai užbaigė vieno žmogaus projektas Discourse Synthetique – prancūziškai dainuojantis peterburgietis su savo ironišku sytnwave-rave. Beje, projekto autorius šiuo metu mokosi Taline ir praėjusią vasarą kurį laiką rezidavo Nidos meno kolonijoje. Labai norėtų kada nors pagroti Lietuvoje.
Festivalio programa baigėsi… vienoje iš baržų, priparkuotų Savos krantinėje. Nieko keisto, nes tūsai baržose-klubuose yra viena Belgrado naktinio gyvenimo įžymybių – čia jos priparkuotos viena prie kitos, skirtingais interjerais ir meniu. Žinoma, didžioji dalis skirta generiniam smart casual techno-house ir įdomios nebent tiems, kurie į Berlyną važiuoja patirti “naktinio gyvenimo” kaip į ekskursiją muziejuje. Tolstant nuo centro baržos virsta hosteliais ir spa centrais ar striptizo užeigomis. Panašaus muzikinio veiksmo ant vandens galima užtikti ir Budapešte. shishi pasakojo, kaip grojo Vengrijoje laive įrengtoje scenoje. Kalbant apie šį žanrą ir prisimenant legendinį Vilniaus “Kultflux’ą” prie Mindaugo tilto, galima grįžti į Rygą, kur atsirado nauja įdomi renginių erdvė “Noass” ant vandens.
Tuo tarpu Belgrado oro uoste sužinome, jog skrydis atidėtas mažiausiai valandai ir į Vilniaus skrydį nebespėsime. Skaičiuojame paskutinius dinarus ir perkame kavos. Change is over.
Komentarai